K. Girnius. Vanagaitė ir Murza

Gal prieš kokį dešimtmetį Mindaugas Murza ir jo mažas nacių simpatikų būrelis dažnai surengdavo demonstracijas ir kontrademonstracijas, kurioms daug dėmesio skyrė žiniasklaida, nors Murza neturėjo jokio rimtesnio vaidmens šalies gyvenime. Kai žiniasklaida atėjo į protą ir sustojo rašyti apie šį avantiūristą, jis ir jo būrelis išnyko iš viešojo gyvenimo.

Panašaus likimo verta Rūta Vanagaitė. Jos pasakas apie Adolfą Ramanauską-„Vanagą“ reikėjo sutikti tyla.

Pats kaltinimas nuo pat pradžių buvo neįtikinamas. Žmogus nekankina ir nežaloja savęs, kaip Ramanauskas buvo kankinamas. Neįtikinama ir tai, kad sovietai nebūtų žinoję apie šią medžiagą ir jos nepavartoję Ramanauskui „demaskuoti“, ar kad Lietuvos istorikai nebūtų jos atradę ir komentavę. Ne paslaptis ir tai, kad Vanagaitė vaizduojasi teisuole ir gardžiuojasi žiniasklaidos ir žmonių dėmesiu, o dabartinis jos gyvenimo draugas bene kiekvieną lietuvį laiko žydšaudžio palikuoniu arba potencialiu žydšaudžiu.

Šiuo atveju tyla būtų buvusi geriausia byla. Reikėjo tylėti ir leisti pasisakyti istorikams, kurie yra atitinkamai susipažinę su Ramanausko byla. Bet nerealistiška laukti tokios savitvardos šiame socialinių medijų ir „selfie“ klestėjimo amžiuje, juolab, kad Vanagaitė, skirtingai nuo Murzos, yra autorė, kuri turi savo gerbėjų.

Įnirtinga reakcija Lietuvai buvo labai nenaudinga, nes suteikė medžiagos Maskvai vėl vaizduoti lietuvius kaip užkietėjusius fašistus, kurie uoliai dalyvavo Holokauste, pokario metais žudė taikius tarybinius piliečius, toliau klastoja istoriją, negeba atviriau žiūrėti į praeitį, negerbia žodžio laisvės, mėgina nutildyti žmones, kurie kalba ir rašo kitaip.

Perdėtai kovinga reakcija kenks Lietuvos įvaizdžiui ir Vakaruose, o tas įvaizdis nėra pats geriausias. Kai kuriuose sluoksniuose dar gajos neigiamos išankstinės nuomonės apie Lietuvą ir Rytų Europą apskritai. Tai lyg svetimas žemynas, kuriame kunkuliuoja atavistinės aistros, kurias sovietų ir Jugoslavijos valdžios dar gebėjo sutramdyti, bet joms žlugus vėl prasiveržė etniniai konfliktai ir sąskaitų suvedinėjimas.

Meškos patarnavimą atliko leidyklos „Alma littera“ sprendimas pašalinti ir, veikiausiai, sunaikinti visas Vanagaitės knygas.

Vakaruose knygų pašalinimas instinktyviai lyginamas su knygų deginimu. Naciai tuo pasižymėjo, panašūs lietuvių veiksmai lyg pateisina nacių ir lietuvių sugretinimą, jei ne sutapatinimą. Laimantui Jonušiui nutarimas pašalinti knygas priminė sovietmetį, kai iš apyvartos buvo išimamos politiškai netinkamai prabilusio ir į nemalonę patekusio autoriaus visos knygos, net ir tos, kurios visiškai nekaltos politiniu požiūriu.

Galima tik guostis, kad sovietmečio valdžia taip liepdavo, o dabar valdžia neturi tokių galių.

Labiau neramina žinia, kad Generalinė prokuratūra nagrinėja Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prašymą iškelti Vanagaitei bylą dėl mirusiojo atminimo niekinimo ir šmeižimo. Pagal Baudžiamąjį kodeksą, nusižengia tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui.

Jis gali būti baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu, net laisvės atėmimu. Jei būtų iškelta byla, užsienyje prokuratūros veiksmai būtų vaizduojami kaip susidorojimas su žmogumi vien dėl to, kad reiškė nepopuliarias mintis, drįso suabejoti nacionaliniais „mitais“.

Tai, kad Vanagaitė pripažino, jog klydo ir atsiėmė savo kaltinimus, dar sustiprins susidorojimo regimybę.

Maskva turbūt negali tikėtis, kad lietuviai suteiks jų propagandistams tiek daug puikios medžiagos Lietuvai pulti ir niekinti.

Istorikai kalba, kad kažkas (Maskva per tarpininkus?) turėjo nurodyti Vanagaitei, kur milžiniškoje Ramanausko byloje ieškoti riebiausių kąsnių.

„Atradimas“ nebuvo atsitiktinis. Buvo galima numatyti žmonių pasipiktinimą, bet „Alma litteros“ nutarimas buvo nenumatytas bonusas. Jei prokuratūra iškeltų bylą, atitinkamose institucijose būtų geriamas šampanas.

Kaip jau minėjau, šis incidentas sulaukė dėmesio Vakaruose. Lietuvos PEN centras gavo laišką iš PEN America, kuriame buvo klausiama, kaip, ar išvis bus reaguojama į leidyklos nutarimą iš apyvartos išimti jos knygą „Mūsiškiai“.

Sukuriamas įspūdis, kad ne tik prasiveržia cenzūra, nors ir ne valdžios, bet ir lietuvių nenoras atviriau kalbėti apie nemalonius savo istorijos momentus.

Bene įtakingiausias Vokietijos savaitraštis „Spiegel“ išspausdino straipsnį apie Vanagaitės bylą, suteikdamas jai paskutinį žodį. Ji citavo „Meistro ir Margaritos“ žodžius, kad „rankraščiai nedega“. Esu gana tikras, jog savaitraštis nepraneš savo skaitytojams, jog Vanagaitė prisipažino klydusi ir išreiškė apgailestavimą dėl „skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje“.

Istorikai, kaip Christoph Dieckmann, rašys, kad visų tautų istorikai turi kelti tokius klausimus, į kuriuos neturi išankstinių atsakymų, bet potekstėje duos suprasti, kad lietuviams kur kas sunkiau tai daryti negu vokiečiams ir kitiems vakariečiams.

Neįvesi tautinės drausmės, nepasiseks sukurti vieningo pasakojimo apie skaudžius praeities puslapius.

Tokios drausmės ir nereikia, nes rodytų, kad kažko bijoma, kad patys tvirtai nepasitikime tuo, ką pristatome kaip istorinę tiesą. Kai kitą kartą pasirodys panašus straipsnis, vėl prasiverš pyktis, kaltinimai, raginimai drausti ir bausti, ypač jei Kremliaus troliai kurstys aistras.

Bet tikiu, kad kitos leidyklos neseks leidyklos „Alma littera“ pavyzdžiu, neragins naikinti kontroversiškų autorių knygų, kurios visai tiko, kai buvo galima jas pelningai pardavinėti.

Tikiu, kad ir politikai pasvers savo žodžius, nesimėgaus teisuolio vaidmeniu, bet pagalvos, ar jų pasisakymai nesuteiks medžiagos Kremliaus propagandai, ir kad prokuratūra supras, jog žodžio laisvė ginama net kai žmogus nusišneka, net kai jis stengiasi kitus įskaudinti. Tikiu, bet tikiu ir į Kalėdų senelį.