Kadangi teismas anksčiau buvo priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, yra pagrindas teigti, jog vėlesnę jo poziciją iš dalies lėmė garbių Lietuvos menininkų argumentai.
Šių argumentų esmė ta, kad:
a) humoras, nesvarbu, juodas, vulgarus ar neskoningas – negali būti pripažįstamas nusikalstama veika;
b) menininkas turi teisę į absoliučią ir jokiais apribojimais nevaržomą kūrybos ir saviraiškos laisvę.
Vadinasi, nekritiškas teiginys, kad humoras iš principo negali būti pripažįstamas kriminalu, yra beviltiškas sąvokų painiojimas ir šiurkšti klaida.
Įdomu, ar sovietinio marazmo ir tamsių prietarų nesuvaržyti menininkai besąlygiškai gintų tokio, mikroskopiškai pakeisto teksto autoriaus teisę į absoliučiai neribotą kūrybos laisvę? Kaip elgtųsi iškilūs meno žmonės, tepasako jie patys. Užtat nereikia būti Nostradamu, kad nuspėtum, kaip įsipliekus skandalui, kuris tokiu atveju neabejotinai peržengtų Lietuvos sienas, reaguotų Rusija.
Nebijant apsirikti, galima teigti – Rusijoje įsipliekstų antilietuviška isterija. Nuolat kurstoma ir palaikoma isterija, kurios įsisiautėjimui puikų pretekstą suteiktų niekinga „smulkmena“ – klaidingai suvokiama saviraiškos ir žodžio laisvė. Klausimas ne tas, kokiomis konkrečiai formomis pasireikštų tokia isterija, o tas, kad aptariamo turinio tekstas būtų aiškinamas išimtinai rusofobija, fašizmu ir kitomis mirtinomis nuodėmėmis.
Paradoksas: Rusijos reakcija tuomet iš esmės sutaptų su mūsų menininkų pozicija. Esą velniai žino, kur tie labusai buvo kai Dievas dalijo humoro jausmą, antraip jie suvoktų, kad vaikinai viso labo tik pajuokavo. Tegul ne visai skoningai, bet reikia būti visiškais kretinais, kad iš nieko išpūsti didelio skandalo burbulą. Laimei, sakytų jie, turėdami omenyje mūsų meno šviesulius, adekvačių žmonių dar yra ir Lietuvoje.
Nesvarbu, ar menininkai apsaltų nuo tokio komplimento, svarbu išsiaiškinti, kaip užkirsti kelią žodžiams, eskaluojantiems pyktį, tulžį ir neapykantą. Skausmingai ieškodamas tiesos, Fiodoras Dostojevskis klausė: „Dievo nėra, tai viskas leistina?“ Mūsų korifėjai rado atsakymą – viskas leistina ne todėl, kad nėra Dievo, o todėl, kad nėra bolševikų.
Laimei, ne. Kiekvienoje visuomenėje, tiesa, skirtingu laipsniu yra draudžiamas neatsakingas ir nekontroliuojamas svaidymasis žodžiais.
Įstatymas saugo pamatines žmogaus teises ir draudžia į jas kėsintis. Vadinasi, pavyzdžiui, kad mėgėjo mosuoti kumščiais laisvę varžo jo kaimyno fizionomijos padėtis, o šmeižto ir purvinų insinuacijų skleidėjo laisvę riboja kito asmens teisė į garbę ir orumą. Akivaizdu, kad netoleruotini ir viešai atliekami jausmingi posmai apie lietuvio norą parsiduoti šėtonui už leidimą taškyti rusų galvas į sieną. Tas pats pasakytina ir apie panašų ruso norą tokiu pat būdu pasismaginti su lietuvių galvomis.
Kaip tuomet vertinti menininkų išvedžiojimus, esą kreipimasis į Šėtoną yra meno kūrinys, nes turi melodiją, yra sukurtas vaizdo klipas, dainuoja Whydoto sukurtas personažas? Deja, tokie išvedžiojimai – tai ne svarūs ir sunkiai atremiami argumentai, o elementarus sąvokų painiojimas.
Nenutolsiu nuo temos ir jau minėtą pavyzdį pakartosiu kiek kitame kontekste. Tarkim, sukūręs paties dieviškojo Mocarto vertą muziką, atlikėjas pagal jos melodiją puikiu, tiesiog angelišku balsu dainuoja: „Šėtone, prašau, nupirki mano sielą už leidimą taškyti rusų galvas į sieną...“
Kas gali paneigti, kad tokį opusą atlikusiam menininkui turėtų būti inkriminuotas tautinės neapykantos kurstymas (BK 170 str.)? Reikalas tas, kad baudžiamosios atsakomybės prasme reikšmingas yra patyčių kupinas, neapykantą kurstantis ir žmogų nuo sąžinės pančių „išlaisvinantis“ tekstas, o ne ta aplinkybė, į kokį personažą įsikūnija menininkas ir pagal kokią melodiją jis atlieka šį tekstą.