K. Jovaišas. Ar Vanagaitė atsiprašys dėl „Mūsiškių“?

Kas gali būti maloniau žmogui, kaip išlupti sau pačiam akį arba išsikastruoti?

Kas gali būti protingiau, kaip šventai tikėti, jog tai buvo natūralūs partizanų vado polinkiai? Kita vertus, kokia patentuota kvailystė būtų netikėti tauriais ir kilniais NKVD riteriais, kurių reputacijai kenkė visiškai įprastas liaudies priešų elgesys – savęs pačių žalojimasis, įvardijamas terminu samovreditelstvo.

Laimei, protą įžeidžiantis ir visuomenę traumuojantis absurdo spektaklis, kurio scenaristė, režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja buvo arši žydšaudžių demaskuotoja, nesitęsė amžinybę.

Išplatintame laiške Rūta Vanagaitė atsiprašė dėl „skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atžvilgiu“.

Nežinia, ar skubotas, bet arogantiškas buvo ir ankstesnis R. Vanagaitės minties šedevras – knyga „Mūsiškai“, bet tai jos nesustabdė. Priešingai, įkvėpė naujiems žygdarbiams. Kodėl?

Šioje knygoje lietuviai laikomi žydšaudžių tauta, kuri iš istorinės atminties ištrynė šiurpius Holokausto nusikaltimus, jų nepripažįsta ir dėl jų neatgailauja.

Pati autorė užėmė maždaug tokią poziciją: „Štai aš stoviu prieš istorijos teismą vienut viena, mano pečius slegia sunki kolektyvinės atsakomybės našta, bet aš nebijau atverti savo širdies, išsakyti susikaupusio skausmo ir atgailauti. O Jūs pjudykite tautos sąžinę ir nutildykite tiesos balsą“.

Fokusas pavyko. Lygiai kaip savo laiku jis pavyko ir Herostratui, kuris, siekdamas išgarsėti, iki pamatų sudegino nuostabaus grožio Artemidės šventyklą. Herostratas – jėga, ne kokia nors Alma Bružaitė-Jonaitienė, kuri išgarsėjo pasmaugusi du savo vaikus. Ši persona – kalifas valandai, o toks primityvus vaidmuo RV netenkino.

„Mūsiškiai“ jos autorei atnešė šlovę.

Gal ir netikrą, užtat sidabrinius tikrus. Bėda viena. Pigi šlovė yra tarsi narkotikai, nuo kurių priklausančiam narkomanui reikia vis didesnės kvaišalų dozės. Siekdama vėl atsidurti visuomenės dėmesio epicentre, R. Vanagaitė pasikėsino į tautos atmintį, niekindama viską, kas šventa lietuviui, įkūnija laisvės troškimą ir pasipriešinimo okupacijai dvasią.

Jos pareiškimai, susiję su itin originalia partizanų vado bylos interpretacija, visiškai „atsitiktinai“ sutapo su naujos knygos reklama. Tačiau mechanizmas užsikirto, vietoj prognozuotos reklamos, ji gavo veiksmingą antireklamą.

„Nenorėjau netekti visų savo knygų. Netekau“, – rašo R. Vanagaitė. Ji neteko ne tik knygų, bet ir sidabrinių, o pretenzijoms gauti valstybinę stipendiją savo knygoms rašyti, gali užpirkti mišias.

Nebūsiu pedantiškai priekabus ir nesiaiškinsiu, ar R. Vanagaitės atgaila yra nuoširdi, ar apsimestinė. Kas iš mūsų yra be nuodėmės, kad mestų akmenį į atgailaujantį? Kas iš mūsų turi moralinę teisę reikalauti, kad atgailos motyvai būtų švaresni už ką tik iškritusį sniegą?

Kitas dalykas – išsiaiškinti, kokie KGB archyvų dokumentai demaskuoja tikruosius žydšaudžius, tautos išdavikus, žudikus, stribus, stukačius, etc. Ir, atvirkščiai, kokie dokumentai, teikiantys neišsenkamo peno „Mūsiškių“ tipo opusams, yra falsifikuoti.

Atgailaujanti R. Vanagaitė išreiškė viltį, kad „brandi atvira visuomenė yra ta, kuri gali atverti visus istorijos puslapius necenzūruodama, netaikydama tiesos naudingumo kriterijus“. Aukso žodžiai!

Bėda viena – tai, kas diletantui KGB archyvuose atrodo kaip tiesa paskutinėje instancijoje, tas kvalifikuotam specialistui dažnai iš tolo atsiduoda šlykščiausia klastote. Adekvačiai įvertinti šių archyvų dokumentus galima tik žinant NKVD iškrypėlių metodus, kuriuos naudodami jie išgaudavo reikiamus parodymus. Juos pasirašydavo absoliuti dauguma visų žmonių. Ir visai nebūtinai tų, kuriuos sadistai paversdavo kruvinu faršu.

Tarkim, į KGB archyvus ateina pasakėlių apie Marytę Melnikaitę prisiskaičiusi kokia nors Rita Nabagaitė. Ką mato ta rožiniu vandenėliu girdyta, aktyvi „tyrinėtoja“, turinti patologišką įprotį viską tepti fekalijomis? Ji mato tai, ką nori matyti ir geba matyti – formaliai viskas yra teisėta. Tačiau, kad tose bylose surinkti „įrodymai“ yra pasityčiojimas iš teisės ir rafinuota klastotė, tas peržengia Nabagaitės suvokimo ribas.

Bet trumpam užmirškime nabagaites! NKVD sėkmingai kvailino netgi intelektualus. Vienas jų – garsus vokiečių rašytojas Lionas Feuchtwangeris, aprašęs Antrąjį Maskvos procesą (1937 m. sausio 23–30 d.). Jis stebėjosi, kaip arbatą gurkšnodami aukšto rango partiniai veikėjai oriai ir ramiai pasakojo apie šiurpius nusikaltimus, kuriuos jie patys ir įvykdė. Ypač atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad 13 iš 17 teisiamųjų buvo nuteisti mirties bausme, kurią budeliai bemat įvykdė, o likusieji 4 neilgai trukus buvo nugalabyti kalėjime.

L. Feuchtwangeris ir kiti panašaus kalibro intelektualai buvo apkvailinti todėl, kad nesugebėjo suvokti, jog tardymo mėsmalę praėję teisiamieji galėjo rinktis vieną iš dviejų blogybių. Pirma, prisipažinti kaltais dėl jiems inkriminuotų fantasmagoriškų nusikaltimų, iš dalies apsaugoti savo šeimą ir mirti be kančių. Antra, neprisipažinti, iki dugno išgerti kančių taurę, pasmerkti savo šeimą, ir vis dėlto sulaukti kulkos į pakaušį.

Nė viena tauta nėra laisva nuo Judo Iskarioto tipo žmonių, kurie savo noru, be jokio išorinio poveikio, išduodavo viską, ką naudinga išduoti. Šie agresyvūs, kraujo ištroškę individai ir idėjiniai idiotai – Holokausto vykdytojai – tenkino savo sadistinius polinkius ir godumo troškulį.

Karolis Jovaišas

Svarbu ir tai, kad teisiamųjų kaltę NKVD grįsdavo ne tik vien išimtinai jų parodymais. Ne, tardymui reikalingus parodymus duodavo ir liudytojai. Antraip jie patys rizikuodavo patekti į tardymo mėsmalę. Šia prasme naivumo viršūnė yra knygos „Mūsiškiai“ autorės teiginys apie „tikrąją“ įrodymų vertę. Atseit, jeigu liudytojai davė iki smulkių detalių sutampančius parodymus, kurie žmogų demaskavo kaip žydšaudį, vadinasi, jis toks ir buvo.

Ne, gerbiamoji, falsifikacijos objektu būdavo ne tik A. Ramanausko-Vanago tipo bylos. Prireikus diskredituoti režimui neįtikusius garbingus žmones, NKVD mėsininkai fabrikuodavo bylas, inkriminuodami jiems sunkius nusikaltimus, įskaitant žydų žudynes. Reikiamus parodymus šie išsigimėliai išgaudavo įtikinėjimu, grasinimais ar prievarta, „padėdami“ liudytojams „prisiminti“ viską, ko reikėdavo bylai suklastoti.

Tačiau klaida būtų viską suversti enkavėdistams. Ne, nė viena tauta nėra laisva nuo Judo Iskarioto tipo žmonių, kurie savo noru, be jokio išorinio poveikio, išduodavo viską, ką naudinga išduoti. Šie agresyvūs, kraujo ištroškę individai ir idėjiniai idiotai – Holokausto vykdytojai – tenkino savo sadistinius polinkius ir godumo troškulį.

Deja, bjauri gėdos dėme sutepė ir tuos, kurie nedalyvavo žydų žudynėse, bet dalijosi bešeimininkiu likusį nužudytųjų turtą.

Nepaisant agresyvios mažumos, vis dėlto daugiau žmonių Lietuvoje gelbėjo žydus, negu vykdė Holokaustą (2559 prieš 2055). Žinoma, šie skaičiai yra tik aisbergo viršūnė, bet jie atspindi bendrą tendenciją. Juolab, kad žydus gelbėjusiųjų žmonių rizika buvo daug didesnė negu išsigimėlių nauda. Pirmieji priešpastatė save galingai karinei mašinai, kuri lengvai galėjo paversti dulkėmis juos ir jų šeimas, o antrieji „teisėtai“ tenkino savo sadistinius polinkius ir lobo iš prisiplėšto turto.

Bet grįšiu prie tiesos ieškotojos. Vargu, ar R. Vanagaitei buvo lengva išreikšti atsiprašymą ir atgailą „dėl skubotų ir arogantiškų“ pareiškimų A. Ramanausko-Vanago atžvilgiu.

Juolab, kad Lietuvoje ji atgailauja, o už jos ribų, panašu, kartoja žodžius, kurių išsižadėjo ir dėl kurių atsiprašė.

Tačiau leiskite skeptikui išreikšti viltį: gal vis dėlto tautos sąžine siekiantis būti žmogus ištars: „atsiprašau ir gailiuosi dėl skubotų ir arogantiškų pareiškimų, kuriuos knygoje „Mūsiškiai“ išsakiau lietuvių tautos atžvilgiu?“