K. Jovaišas. Dialogas, kurį įkvėpė paukštė, padėjusi kiaušinį vardu „Mūsiškiai“

Nacių talkininkų medžiotojas (toliau – Kaltintojas): Lietuviai sunaikino 96 proc. savo bendruomenės žydų – santykinai daugiausia aukų Holokausto istorijoje. Tai šiurpus, krauju ir gėda persmelktas istorijos puslapis ir kartu pūliuojanti Lietuvos žaizda. Tačiau baili ir silpna posovietinė visuomenė nededa pastangų suvesti sąskaitų su praeitimi ir neranda savyje dvasinių jėgų pripažinti kolektyvinę tautos atsakomybę dėl žydų sunaikinimo. Nepaisant to, kad nuo šios biblinio masto Apokalipsės praėjo per 70 metų.

Oponentas: Bravo! Jūs „kilniadvasiškai“ klijuojate lietuviams niekšiškų baudėjų tautos etiketę ir laikote mus netgi už Hitlerį didesniais antisemitais ir nuožmiausiais žydšaudžiais naujausiųjų laikų istorijoje.

Kaltintojas: Jeigu atsisakysime pigių spekuliacijų Hitlerio tema, pasakysiu viena – nesirengiu paneigti to, ką Jūs pasakėte apie saviškius.

Oponentas: Regis, Jūs neblogai įvaldęs tai, kas įvardijama žodžiu „demagogija“. Tiek to, kas iš mūsų be nuodėmės? Kitas dalykas, jog mes išties turėtume pripažinti skausmingą tiesą dėl savo tautiečių nusikaltimų žmoniškumui ir garbingai prisiimti kolektyvinę atsakomybę. Jeigu paveldėtojas priima palikimą – tai priima jį besąlygiškai – tiek turtą, tiek ir skolas. Panašiai yra ir su tautiniu paveldu – lietuvis turi priimti ne tik garbingą tautos praeitį, bet ir jos gėdą – Holokaustą. Tačiau tai nereiškia, kad mes galime toleruoti manipuliavimą faktais ir šališką jų interpretavimą.

Kaltintojas: Man iškart kyla įtarimas, jog tokie pareiškimai kvepia bandymu perrašyti kraupią žydų naikinimo istoriją.

Oponentas: Jūsų žiniai, istorijos perrašymu kitus nuolat kaltina rusų propagandininkai – tie patologiški melagiai, kurie iškreiptais būdais prievartauja istoriją ir perrašo ją. Taigi, nepaisant demagogiškų kaltinimų, būtinumas tiksliai interpretuoti faktus yra akivaizdus.

Kaltintojas: Norite pasakyti, kad viską lemia ne faktai, o jų interpretacija. Ar Jums neatrodo, kad tai atveria Pandoros skrynią bandymams pateisinti Holokaustą?

Oponentas: Ne, siekis nustatyti tiesą nereiškia bandymo pateisinti žudynes. Juolab, kad žmonės kartais nepagrįstai pretenduoja į tiesos monopolį. Pavyzdžiui, tvirtinama, kad Holokausto metu sunaikinta 96 proc. Lietuvos žydų. Kartu pripažįstama, kad apie 6 proc. jų, bėgdami nuo vokiečių, pasitraukė į SSRS gilumą, taigi minėtas nuošimtis žydų išliko. Tačiau netgi patys aršiausi lietuvių kaltintojai, disponuojantys užnuodyta bolševikų statistika, pripažįsta, kad ir vokiečių okupuotoje Lietuvoje vis dėlto išliko 4-5 proc. žydų. Vadinasi, bendras išlikusiųjų nuošimtis turėjo būti bent jau ne mažesnis negu 89-90 proc. Maždaug toks, koks Lenkijoje. Tačiau Lenkijoje sunaikinta 89 proc. iš 3 mln. 300 tūkstančių žydų, Lietuvoje – 89 proc. iš 200 tūkstančių. Jaučiate skirtumą?

Kaltintojas: Klausimas nekorektiškas. Tai ne koks nors tarptautinis konkursas, kokia šalis ir kokiu mastu pranoksta kitą, žudydama žydus.

Oponentas: Teisingai, tačiau leiskite pastebėti, mano ironišką pastabą apie lietuvius kaip nuožmiausius žydšaudžius, Jūs piktdžiugiškai priėmėte kaip tikrą faktą. Tačiau paaiškėjus, kad lietuviai nėra tokie, Jūs sakote, jog tai nesvarbu. O gal Jums pasirodys svarūs ir iškalbingi tokie skaičiai – pagal oficialius duomenis Lietuvoje yra 2559 žmonės, gelbėję žydus ir 2055, dalyvavę Holokauste. Taigi, mirties angelų mažiau.

Kaltintojas: nejuokinkite kalakutų. Puikiai žinote, kad tai aisbergo viršūnė.

Oponentas: Tiek vienų, tiek kitų, – užmiršote pridurti.

Kaltintojas: Ne, žiaurūs ir kruvini darbai slepiami, o geri velkami į dienos šviesą. Geri darbai turi daug tėvų, blogi yra našlaičiai.

Oponentas: Teisingai, bet ne aptariamu atveju. Priežastys yra kelios. Pirma, anaiptol ne kiekvienas žmogus, padaręs gerą darbą, kudakuoja tarsi kokia paukštė, padėjusi kiaušinį vardu „Mūsiškiai“. Antra, bolševikai buvo suinteresuoti diskredituoti lietuvių pasipriešinimą, ir vandenį ant jų propagandos malūno pylė ne žydų gelbėtojai, o žudikai. Trečia, žmonės po karo buvo susirūpinę, kad jų neištremtų į Sibirą, o toks rūpestis slėgė ne pramisti negalinčius vargšus, o santykinai pasiturinčius žmones, kurie ir slėpė žydus. Ketvirta ir svarbiausia tai, kad...

Kaltintojas: ...teisuoliai išperka žudikų kaltę. Ar ne tai norėjote pasakyti?

Oponentas: Negaliu paneigti Jūsų įžvalgų. Svarbu ir tai, kad nei žydšaudžiai, nei žydų gelbėtojai Lietuvoje neabejojo bolševikus triuškinančių vokiečių pergale. Tačiau tas įsitikinimas žmones nuteikė skirtingai. Pagalbininkai žudikai buvo vokiečiams naudingi išsigimėliai. Tuo tarpu žydus slėpę žmonės suvokė, kad save priešpastato galingai karinei mašinai, kuri lengvai gali sutraiškyti ne tik jų, bet ir jų šeimų likimą. Vadinasi, jų...

Kaltintojas: ...mirtina rizika buvo daug kartų didesnė nei išsigimėlių nauda. Kaip nesistengiate išsisukti, vėl grįžtate prie to paties. Priverstas konstatuoti nemalonią tiesą, esate žudikų advokatas.

Oponentas: Savo tautos advokatas...

Kaltintojas: ...žydšaudžių tautos advokatas.

Oponentas: Žydai savų, žinoma, nešaudė.

Kaltintojas: Žinoma, ne. Aš todėl ir medžioju nacių talkininkus, nes tai daryti turiu moralinę teisę. Kaip žydų tautos, nesusitepusios savo tėvynainių krauju, atstovas.

Oponentas: Koks absoliutus moralinis sterilumas! Belieka tik apgailestauti, kad priverstas pateikti įrodymus, griaunančius tokią Jūsų širdžiai mielą versiją.

Kaltintojas: Tų įrodymų šaltinis, žinoma, Jūsų tautiečiai?

Oponentas: Ne, Jūsų. Knygoje „Užrašai. Vilniaus geto kronika. 1941-1944“ geto metraštininkas Grigorijus Šuras rašo, kaip totalus nužmogėjimas paveikė ne tik budelius, bet ir jų aukas. Ypač žydų policininkus, kurie, siekdami įrodyti naciams išskirtinį lojalumą ir atsidavimą, veikė netgi efektyviau ir uoliau negu lietuvių policininkai. G. Šuras su neslepiamu kartėliu aprašo kaip siautėjo jo ir kartu Jūsų tautiečiai, cituoju: „Žydų policininkai įsijautė į vaidmenį, tapo įžūlūs, akiplėšiški, šiurkštūs, žiaurūs ir įsivaizdavo esą tikri kitų savo nelaimės brolių gyvenimo ir mirties viešpačiai. Jie pasijuto esą gestapo vokiečiai ir manė niekšybėmis bei paklusnumu laimėsią sau gyvenimą“. Tęsti?

Kaltintojas: Ne, vienas pavyzdys, netgi, įtariu, turite Jų ir daugiau, neatskleidžia dėsningumo.

Oponentas: Kurgi ne!? Mūsų išsigimėliai, reiškia, kad lietuviai žydšaudžių tauta, Jūsų išsigimėliai, reiškia, kad žydai – Dievo išrinktoji tauta, kurios aureolė suspindėjo dar ryškiau.

Kaltintojas: Gerai, bet vieno nepaneigsite. Paprastai keli lietuvių kareiviai su šautuvais vesdavo prie duobių šimtus žydų. Jie, nors ir žinojo, kas jų laukia, nebėgdavo ir neišsibėgiodavo. Tikiuosi, nesiruošiate tvirtinti, kad bent vienas žydas, kuriam mainais į gyvybę būtų pasiūlyta šaudyti į savo tautiečius, būtų sutikęs?

Oponentas: Žinote, istorijos analuose yra užfiksuota, kaip išsigimėliai, kurių tautybės, priešingai nei Jūs, aš neakcentuosiu, rusams traukiantis, žudė kalinius. Lietuvius. Žudė su išskirtiniu sadizmu – vyrams nupjaudavo lyties organus ir sukišdavo į burną, traiškė kaulus, išdurdavo akis. Savo ruožtu paklausiu Jūsų, ar bent vienas kalinys, mainais į gyvybę, būtų sutikęs nupjauti kitiems lyties organus ir sukišti juos į burną?

Kaltintojas: Klausimas absoliučiai nekorektiškas.

Oponentas: Žinoma, ne. Beje, kaip ir Jūsų. Todėl paklausiu kitaip, ar lietuvių savisaugos batalionų, kuriuos vokiečių buvo integravę į žydų naikinimo infrastruktūrą, kariai turėjo pasirinkimą – vykdyti savo kruvinas pareigas, ar ne? Juolab, kad ant kortos buvo pastatyta jų pačių gyvybė. Ar nemanote, kad atsisakymo šaudyti pasmerktuosius atveju, prie iškastų tranšėjų vokiečiai būtų pastatę pačius baudėjus?

Kaltintojas: Jums neatrodo, kad peržengėte visas ribas, teisindamas žydšaudžius?

Oponentas: Tikiuosi, tiek neužrūstinau Dievo, kad jis būtų atėmęs man protą. Ne, aš neteisinu žudikų, kurie žudė, tegul ir gelbėdami savo kailį. Juolab, kad tarp jų buvo sadistų, besimėgaujančių kruvina puota. Tačiau karo metu kareivio veikimo laisvę riboja žiaurus pasirinkimas, kurio esmė ta, ar tu vykdai nusikalstamą įsakymą, arba atsisakai jį vykdyti ir tuomet pats gauni devynis gramus švino. Deja, istorija rodo, jog absoliuti dauguma kareivių, nesvarbu, kokia jų tautybė, tokiu atveju rinkdavosi pirmą variantą.

Kaltintojas: Ačiū, kad paguodėte.

Oponentas: Ačiū, kad priėmėte paguodą.