K. Jovaišas. Emigracijos aiškinimas, kuris patiktų Putinui ir violetinei dvasiai

Vladimiras Putinas televizijos auditorijai yra priminęs tokį seną anekdotą: pesimistas, gurkštelėjęs konjako, raukosi: „Dvokia blake“. Optimistas, sutraiškęs blakę, džiaugiasi: „Kvepia konjaku“. Pagal požiūrį į emigraciją, tautietis yra užkietėjęs pesimistas. Nepaisant to, kad yra išeivių, kurie atveda į Lietuvą stambias korporacijas, o dalis emigrantų grįžta įgiję naujų žinių, neįkainuojamos patirties ir verslo idėjų, pesimistui tai nekvepia konjaku ir nėra pagrindas gerti šampaną.

Nekelia teigiamų emocijų (nors, ko gero, turėtų) ir tai, kad emigrantai siunčia į tėvynę milijardus, o reemigravę asmenys įsigyja Lietuvoje svajonių namus. Atvirkščiai, viskas, kas skatina emigraciją ir yra susiję su emigracija, tautiečiui dvokia blake. Tokia pesimizmu persunkta reakcija reiškia, kad lietuvis nesutapatina tėvynės su valstybe ir, nors išsijuosęs keikia korupcijos virusu užsikrėtusią valdžią, skausmingai pergyvena dėl nykstančios tėvų žemės.

Nerimą žmonėms kelia ne tik Lietuvos tuštėjimas, bet ir jo priežastys. Bet štai kur šuo pakastas, o, svarbiausia, pakastas taip giliai, kad kyla klausimas, ar šias priežastis visuomenė suvokia adekvačiai? Ar pagrįsta yra vyraujanti nuomonė, kad emigraciją lemia skurdas, didelė socialinė atskirtis, įsišaknijęs neteisingumas, pasityčiojimas iš žmogaus orumo ir bene didžiausia Lietuvos nelaimė – vagių ir švogerių valdžia?

Įsivaizduokime, kad mane apsėdo Violetinė dvasia, dabartiniu metu reziduojanti už Atlanto. Tuomet kupinas pykčio, pagiežos ir laikydamas pats save neklystančiu moraliniu autoritetu sakyčiau: žmonių likimus traiško ne okupanto, o trispalvis batas. Lietuva dejuoja, nes ją pavergė amorali ir godi, už karą ir marą blogesnė išgamų valdžia. Išvogusi viską, ką galima išvogti, ši valdžia pavertė Marijos žemę suskretusiu ubagynu. Šalies ekonomiką yra ištikusi klinikinė mirtis, o žmonės, kuriuos smaugia kaulėta skurdo ranka, kojomis balsuoja prieš savo vaikus ryjančią tėvynę.

Kadangi nuo tokių, tulžimi persunktų minties perlų galima užsikrėsti pasiutlige, atliksiu autonominį egzorcizmo aktą – išvarysiu iš savęs Violetinę dvasią. Tiesa, padarysiu prielaidą, kad valdžia nusipelno jos adresu laidomų prakeiksmų ir netgi įmantrių rusiškų triaukščių, apvaisintų mongolų-totorių leksikos perlais. Tačiau neleiskime blogam patarėjui – pykčiui užtemdyti savo proto, ir bandykime prognozuoti, kaip pasikeistų situacija, jeigu turėtume ne visų keiksnojamą, o tokią valdžią, kuri verta pjedestalo.

Tarkime, valdžiažmogiai įvykdo neįmanomą misiją – atsisakę teikti protekciją vaikams ir švogeriams, sumažina valdžios aparatą 20 proc., o apkarpę išpūstas išlaidas, sutaupo apie 30 proc. šiam aparatui skirtų lėšų. Dar daugiau. Tarkim, jie taip sumažina savo apetitus, būdingus vilkų gaujai, jog Lietuva tampa mažiausiai korumpuota pasaulio valstybe. Ar tuomet mes sukurtume ekonominį stebuklą, o mūsų gyvenimo standartai priartėtų prie norvegiškų?

Akivaizdu – tai retorinis klausimas. Antraip konkurse „Kas paklaus kvailiau?“, šis klausimas realiai pretenduotų į Didijį idiotizmo prizą. Tautiečių gyvenimas, žinoma, kiek palengvėtų, pavyzdžiui, tikėtina, kad pensininkai be jokių gudrių išlygų ir netgi su kaupu gautų „valstiečių“ pažadėtas 40 eurų didesnes pensijas, o dirbantieji kokia šimtine didesnius atlyginimus. Tai nors ir smulkmena, bet maloni, nes judėjimas vyktų į kišenę, o ne iš kišenės. Vis dėlto toks mizeris nedaug priartintų lietuvius nei prie vakarietiškų algų, nei prie jų gyvenimo standartų.

Gerovės vertinimas priklauso nuo to, ar lyginame Lietuvą su klestinčiais Vakarais, ar skurdžiomis pokomunistinėmis šalimis. Yra objektyvus gerovės kriterijus – bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui pagal realią perkamąją galią. Pagal šį kriterijų Lietuva pranoksta visas soclagerio valstybes, išskyrus Čekiją, Slovakiją ir Slovėniją. Tai geras pasiekimas, nes dauguma soclagerio valstybių, kurias aplenkė Lietuva, turėjo geresnes starto pozicijas, o Maskva jas laikė ne už trumpo, o už gerokai ilgesnio komunistinio pavadžio.

Tačiau menkavertiškumo kompleksą mums kelia ne tie, kuriuos aplenkėme, o tie, nuo kurių atsiliekame. Tokie yra estai, nuo kurių pasiekimų tautiečiai alpsta ne tik iš pavydo, bet ir pakirsti minėto komplekso. Alpstantieji primena žmogų, kuris zoologijos sode mato kirmėles, bet nepastebi dramblio – estų stebuklo pagrindinės priežasties. Ši priežastis ta, kad su Suomija – gimininga ir bolševikų grožybių išvengusia ugrofinų tauta, Estija veda kažką panašaus į bendrą ūkį, kas sovietmečiu buvo laikoma faktinės santuokos požymiu.

Korektiškas lyginimas, kai matomas ne tik savas kiemas, o visas pasaulis, leidžia suvokti, kad netgi visų keikiama vagių ir švogerių valdžia nėra tokia baisi kaip piešiama. Pagal Trasparency International atliktą korupcijos suvokimo tyrimą, Lietuva 2015 metais užėmė 32 vietą iš 168 valstybių. Vadinasi, kad netgi penkiose iš šešių pasaulio valstybių iždo vagysčių, korupcijos, kyšių ir otkatų mastas viršija lietuviškąjį „standartą“. Pagaliau yra ir absoliučiai pozityvus rodiklis: Lietuva užima aukštą – 43-ią vietą pagal Pasaulio gerovės indeksą ir garbingą – 37-tą vietą labiausiai išsivysčiusių valstybių sąraše.

Ar aptartos mūsų šalies pozicijos globalaus pasaulio kontekste skleidžia blakės dvoką ar veikiau silpną, tegul dar ir nesubrandinto konjako kvapą? Ko gero, blaiviai mąstantys ir įpročio taškytis purvais neturintys piliečiai, atsakydami į šį klausimą, būtų linkę išreikšti atsargų optimizmą. Tačiau to jokiu būdu negalima pasakyti apie dvi žmonių kategorijas – vatnikus ir tauriai paraudonavusius šviesuolius, kurie veidmainiškai griežia dantimis ir raunasi plaukus.

Neabejoju, kad vatnikas bemat užginčys Lietuvos pažangą, nes tai griauna jo širdžiai mielą mitą apie suskretusią Pelenę, kurios lygis yra dviem metrais žemesnis už miesto kanalizaciją. Todėl kyla principinis klausimas: kuo tikėti – Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko reitingais, kurie adekvačiai atspindi valstybių ekonominio išsivystymo lygį? Arba, atvirkščiai, vatniko argumentais, kurių šaltinis yra jam į galvą trenkęs skaisčiai raudonas šlapimas ir rusiškos propagandos marazmas.

Turiu pagrindą įtarti, kad vatnikai su savo, švelniai tariant, abejotinais argumentais, nebus vieniši. Šviesuoliai taip pat negalės susitaikyti su tuo, jog faktai griauna jų sukurptą teoriją apie emigracijos priežastis. Autoriai iš dalies yra priklausomi nuo savo kūrinio, todėl šios teorijos kritiką jie vertins panašiai kaip nuo alkoholio priklausomas žmogus vertintų bandymą atimti iš jo butelį, o narkomanas – „dozę“.

Remiantis ne emocijomis, o neginčijamai nustatytais faktais galima konstatuoti: vyraujanti nuomonė, kuri aiškina emigraciją beviltiškai nustekenta šalies ekonomika ir absoliučiu tautiečių skurdu, neišlaiko kritikos. Neišlaiko, nes yra skurdesnių už Lietuvą pokomunistinių valstybių, tačiau iš jų laimės svetur ieškoti išvyksta santykinai mažiau žmonių. Gaila, bet pati savaime ši aplinkybė nepaaiškina, kodėl vis dėlto lietuviai yra emigracijos Europoje lyderiai.

Dėl to, ko gero, „kaltas“ lietuvio nacionalinis charakteris. Prie ruso tautietis, kaip pusiau legalaus verslumo įsikūnijimas, su visokiomis prekėmis išnaršė Sovietų Sąjungą. Vėliau buvo pirmose gretose tų, kurie sugriovė Blogio imperiją ir beginklis stovėjo prieš iki dantų ginkluotą bolševikų ordą. Dabar lietuvis yra pirmose gretose tų, kurie šturmuoja Vakarų gerovės bastionus. Tiesa, tą jis dažnai daro dirbdamas juodžiausius darbus, o ypač „sėkmingais“ atvejais įsitaisydamas taip, kad gyvenimo sąlygų jam nepavydėtų netgi statinėse sugrūstos silkės.

Jeigu emigraciją iš dalies lemia tautos charakteris, ar tai reiškia, kad vyraujantis emigracijos priežasčių aiškinimas nėra teisingas? Taip, daugumą tautos užvaldžiusi nuomonė gali būti klaidinga todėl, kad atspindi grupės žmonių iliuziją, kuria užsikrėtė ir kiti. Tokiu atveju žmonių protus užvaldęs paklydimas užima teisingumo vietą. Štai tautos šviesuoliai, preparavę socialinį Lietuvos organizmą, nustatė diagnozę – pagrindinė mūsų bėdų priežastis ta, kad mums nesiseka valdyti savo valstybės.

Nesiseka? Čia mes ne kazino lošiame, kad sektųsi ar nesisektų. Ne, nuosekliai laikantis šios logikos, peršasi kita išvada: biedni esame todėl, kad kvaili, o kvaili todėl, kad biedni. Iš čia kyla begalinis Lietuvos žeminimas ir niekinimas, tapęs gero tono ženklu ir sveiko proto rodikliu. Susidaro įspūdis: jeigu neišvertei kibiro pamazgų ant tėvų žemės, laikyk, kad padarei mirtiną nuodėmę, o diena nuėjo šuniui ant uodegos.

Maža konstatuoti, kad vyraujanti nuomonė yra nepagrįsta, reikia išsiaiškinti tikrąsias emigracijos priežastis. Juolab, kad liguistos nostalgijos raudonajai praeičiai kamuojami tautiečiai, emigraciją laiko tautos genocidu, kuris prilygsta bolševikų vykdytiems trėmimams. Ar tokius mitus Kremliaus emisarai nuleidžia iš rankų šeriamiems ir dresuotiems klounams, kurie juos tik įgarsina? Ar šie mitologijos šedevrai yra pačių vatnikų fantazijos vaisius?

Kodėl vatnikai deda riebų lygybės ženklą tarp deportacijos ir emigracijos, o gyvulinius vagonus laiko geresniu variantu negu „Ryanair“ lėktuvų salonai? Todėl, kad pirmoji deportacijos iš Lietuvos banga prasidėjo 1941 m. birželio 14 dieną, likus savaitei iki Hitlerio invazijos į taikią (tik penkias valstybes užpuolusią) ir sočią (Holodomoras nusinešė viso labo tik 7 milijonus gyvybių) Sovietų Sąjungą. Tai reiškia, kad tautiečiai buvo ne ištremti, o nemokamai išvežti į didingą ir žmogaus nepaliestą gamtą, kurioje ramiai gyveno, išvengę karo baisumų ir žūčių.

Vadinasi, jie turėtų jausti šventą dėkingumą ešelonus nušvietusiai Stalino saulei, o ne pagiežingai keikti ją. Vagonai buvo gyvuliniai, o žmones vežė blogesnėmis sąlygomis negu gyvulius į skerdyklą? Norite, kad jie būtų buvę išmušti raudonmedžiu ir iškloti persiškais kilimais, o išmuštruoti palydovai vaišintų litovcus kvapnia arbata su imbieriniais sausainėliais? Žmonės, atsidūrę svetimoje šalyje pusnuogiai, be namų ir pastogės, krito kaip musės, o gyvieji pavydėjo mirusiesiems? Plėnys! Išbuožinti lietuviai Sibire sugebėjo įsitaisyti taip, kad vietiniai stebėjosi: „Buvote buožės, tokie ir likote“.

Štai čia yra būtent tas atvejis, kai pasitvirtina sena tiesa – kraštutinumai susilieja džiaugsmingoje ekstazėje. Nors vatnikai ir šviesuoliai žemina ir niekina Lietuvą dėl skirtingų priežasčių, vis dėlto jų nuomonė, kad emigracija yra nustekentos skonomikos ir žmonių skurdo nulemtas reiškinys, visiškai sutampa. Lygiai kaip ir su pavydėtinu reguliarumu kartojama mantra apie išvogtą valstybę, didelę socialinę atskirtį ir siaubingą neteisingumą.

Neigti šias priežastis būtų kvaila, tačiau jas suabsoliutinti ir ignoruoti Lietuvos pažangą taip pat daug proto nereikia. Žinoma, minėtą mantrą kartojantis šviesuolis taip nemano. Priešingai, jis laiko pats save epochos protu, garbe ir sąžine. Viskas priklauso nuo požiūrio. Galima skausmingai dejuoti, kad smarkiai atsiliekame nuo išsivysčiusių Vakarų valstybių, tačiau galima išreikšti ir atsargų optimizmą, nes aplenkėme daugelį komunizmo jungą nusimetusių valstybių.

Tad kokios yra tikrosios emigracijos priežastys? Kylant pragyvenimo lygiui šalyje, procentas žmonių, besiskundžiančių tuo, kad jų poreikiai nėra patenkinti, išlieka praktiškai vienodas. Dauguma žmonių savo turtinę padėtį vertina pagal tai, kas laikoma „normaliu“ gerovės lygiu. Vadinasi, kad žmogaus norų šaltinis yra ne tik pasiturinčio kaimyno, bet ir brito ar norvego gerovės standartai. Juolab, kad prailgintos rankos vaidmenį, siekiant šių standartų, gali suvaidinti labai prieinama priemonė – „Ryainar“ lėktuvas.

Natūralu, kad brito ar norvego gerovė yra lietuvio norų šaltinis. Natūralu, jog amžinas žmogaus noras gyventi geriau ir sočiau lemia tai, kad jis visko nori čia ir dabar, o ne Dangaus Karalystėje. Tačiau nenatūralu, kad tautietis ignoruoja, jog Vakarų gerovė yra ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų darbo rezultatas. Nenatūralu, jog ne tik eiliniai žmonės, bet ir tautos elitu save laikantys intelektualai nesuvokia, kad emigracijos šaknys yra ne tiek dabartyje, kiek praeityje.

Lietuva ne pati išperėjo, o paveldėjo sovietų baudžiavos grožybes. Pagrindą masinei emigracijai padėjo komunizmas, sukūręs militarizuotą, negyvybingą ekonomiką ir palikęs klaikiai žemą gyvenimo lygį bei apgailėtinas socialines garantijas. Raudonieji iki šiol apsiputoję giriasi neva didžiais pasiekimais – pramonės gigantais ir klestėjusiais kolchozais. Praeities šmėklų bėda ta, kad liedamos įtūžį dėl sugriautos Lietuvos ir ilgesingai apraudodamos prarastą rojų, jos nesuvokia, jog absoliuti dauguma šių neefektyvių ir nekonkurencingų monstrų buvo pasmerkti krachui.

Apskritai visos dabartinės emigracijos teorijos siekia tauraus ir kilnaus tikslo – paskatinti valdžią imtis veiksmingų priemonių emigracijos srautui pristabdyti. Deja, šios teorijos duoda rezultatą priešingą lauktajam – gesina emigracijos laužą žibalu. Gesina todėl, kad šviesuoliai iš didelės meilės gimtinei, o vatnikai iš nostalgijos sovietmečiui, daro tą patį, ką ir putiniškoji propaganda – tepa Lietuvą storu purvo ir fekalijų sluoksniu. Tad kas nenorės palikti suskretusios Pelenės, kuri per gryną nesusipratimą vadinama Tėvyne?

Ko siekia šio teksto autorius – Jūsų nuolankus tarnas, jeigu sekdamas V. Putinu, taip įvardyčiau savo paties personą? Mano tikslas kuklus – remiantis faktais parodyti, kad ne viskas Lietuvoje dvokia blake ir skatina žmones evakuotis. Priešingai, nepaisant visų sunkumų ir nusivylimų, šalis padarė didelę pažangą ir pagal savo išgales garbingai atrodo globalaus pasaulio kontekste. Nesakau, kad adekvatus Lietuvos vertinimas sulaikys tautietį nuo emigracijos. Tačiau jos ir neskatins, kaip tai daro paviršutiniškas emigracijos priežasčių aiškinimas ir sadomazochistins Lietuvos niekinimas.