K. Jovaišas. Homo sovieticus gėrė viską, kas dega, o tiesos ieškojo tualete

„Geriamasis odekolonas parduodamas nuo 14 valandos“, – tokį skelbimą vienoje Leningrado srities kooperacijos parduotuvėje, 1986 metais savo akimis matė garsus rusų kriminologas Jakovas Gilinskis.

Jis ironizuoja: stebėtis reikėjo ne tokio turinio skelbimu, o tuo, kad parduotuvė prašovė, nepaminėjusi nuo kada parduodamas techninis spiritas, sauso spirito tabletės, losjonas, stiklų valiklis, aušinimo skystis, pramoninis lakas ir kiti, specifinį troškulį malšinantys preparatai.

Žinoma, netgi Antialkoholinės kampanijos metu ne kiekvienas homo soveticus vidinę sausrą gesino tokiais preparatais. Tačiau beveik kiekvienas, į alkoholį nespjovęs žmogus, sovietmečiu vadovavosi išmintinga taisykle – geriant reikia žinoti saiką, antraip gali per mažai išgerti. Ką tai rodo atskleidžia toks anekdotas, tiksliai užfiksavęs raudonosios kasdienybės eskizą: vienas draugas siūlo kitam „turiningai“ pradėti darbo dieną. Šis nuoširdžiai nustemba: „Tu ką, išprotėjai? Iš pat ryto? Tokią karštą kaip pekla dieną? Stiklinėmis ir be užkandos?...Eechch, nalivaj!“.

Nieko nuostabaus, kad tuometinė saikingo gėrimo kultūra sužadina ilgesingus prisiminimus. Savo laiku, dirbdamas Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institute (dabar Lietuvos teismo ekspertizės centras), negalėjau atsigrožėti idilišku ir jautriausias sielos stygas užgaunančiu vaizdeliu. Kiekvienas ekspertas, dirbantis su tiksliosios optikos matavimo prietaisais, savo kabinete, paprastai ant palangės, laikydavo kolbą su spiritu, o jame plūduriuodavo skaisčiai raudonas pipiras.

Tačiau beveik kiekvienas, į alkoholį nespjovęs žmogus, sovietmečiu vadovavosi išmintinga taisykle – geriant reikia žinoti saiką, antraip gali per mažai išgerti. Ką tai reiškia, atskleidžia toks anekdotas, tiksliai užfiksavęs raudonosios kasdienybės eskizą: vienas draugas siūlo kitam „turiningai“ pradėti darbo dieną. Šis nuoširdžiai nustemba: „Tu ką, išprotėjai? Iš pat ryto? Tokią karštą kaip pekla dieną? Stiklinėmis ir be užkandos?...Eechch, nalivaj!“.

dr. Karolis Jovaišas

Spiritas buvo techninis, tačiau rektifikuotas ir skaidrus kaip kūdikio ašara. Nors juo paprastai buvo valomas ekspertų skrandis, o ne Carl Zeiss optika, ji pati savaime išsivalydavo nuo pakankamos spirito koncentracijos kabinete. Užtat deramą pagarbą švariam produktui atiduodantys ekspertai buvo sveiki kaip ridikai. Minėtas institutas niekuo neišsiskyrė iš kitų, priešingai, panaši padėtis ir panašus požiūris vyravo visur, kur tik išradingas tautietis turėjo prieigą prie spirito.

Tačiau piktas individas, ko gero, ironizuos, pamanyk, kokia už širdies griebianti dieviška idilija. Techninis spiritas – tai iš medienos gaminamas 96 proc. etilo alkoholis. Skiedžiant vandeniu, iš tokių, atsiprašant kūdikio ašarų, gaminamas pilstukas kaukolinis, kuris dar neseniai nuodijo Lietuvos kaimų ir miestelių žmones. O prie ruso, pasirodo, techninis spiritas buvo branginamas tarsi prancūziškas konjakas. Bravissimo! Ne mažiau piktdžiugiškai jis išjuoks ir degtinės kainas.

Sovietmečiu jos butelis kainavo taip: korablikas ir „Russkaja“ po 3,62 rub., „Moskovskaja“ ir „Stoličnaja“ – 4,12 rub. Vėliau kainos išprotėjo: prie Andropovo už tokį butelį reikėjo pakloti 5,30 rub., prie Gorbio – 9,10 rub. Taigi, tuomet tautietis už algą galėjo nusipirkti nuo 29 iki 33, o Andropovo ir Gorbio laikais atitinkamai 23- 13 butelių šnapso, dabar gi – 105 butelius. „Tik“ 3,2–3,6 karto arba netgi 8 kartus daugiau nei sovietmečiu, nelygu kaip skaičiuosi.

Tebūnie, bet ką tai įrodo? Jeigu komunizmo statytojas mokėjo už butelį degtinės tiek, tarsi joje buvo ištirpintos aukso dulkės, vadinasi, jos kokybė išties buvo auksinė. Pateiksiu perteklinį šio teiginio įrodymą. Ko dabar velnio lašus varantys žmonės tik nededa į samogoną – jonažoles, stumbražoles, ąžuolo skiedras ir kitokias nesąmones. O ką tuomet dėjo didmiesčių bobutės? Kas žino, neleis sumeluoti – tik išimtinai vertingą produktą, pavyzdžiui, vištašūdį arba dustą, kuris išvalydavo visus žarnyno parazitus.

Degtinės draugas – alus. Koks buvo geležinis ir nepaneigiamas alaus kokybės įrodymas? Teisingai, žmonių minios prie alubario. Per kiek laiko galima patekti į garsiausią pasaulio muziejų – Luvrą? Kaip pasiseks, bet gero pusvalandžio pakaks. Tiesa, paskui grauši sau nagus, jokio ten normalaus baro, kad galėtum kultūringai praleisti laiką. O kiek sovietmečiu reikėjo atstovėti, kad patektum, tarkim, į „Tauro ragą“? Mažiausiai triskart daugiau laiko, ypač po darbo ar išeiginę dieną. Štai Jums ir akinančiu žaibu nušvitęs tiesos momentas.

Žinoma, tūžmingas pilietis nepraleis progos įgelti, atseit „Tauro rage“ pilstomas alus buvo toks, kad lankytojai skųsdavosi, jog jis jau kartą yra gertas. Be to, pridurs: šiuos žodžius reikėjo suprasti vos ne pažodžiui, o ne tuščiai ieškoti kokios nors gilesnės jų prasmės. Pasirinkimas buvo aiškus ir paprastas – arba geri, ką gauni ir pasineri į alubario atmosferą, kuri tau trenkia į galvą velniai žino kokios kilmės puta arba lieki su burna, sausesne negu Sacharos smėlynai.

Būtų neteisinga nutylėti ir tai, kad Moralinį komunizmo statytojo kodeksą šventai gerbiantis pilietis tuomet vadovavosi išmintingu posakiu – pivo bėz vodki, dėngi na vėter. Todėl alučio bokalą paprastai lydėdavo stikliukas, dar geriau atsakanti porcija baltos. Tai būdavo degtinė arba spiritas, o kartais, sustok, akimirka žavinga! – ne techninis, bet medicininis. Vien dėl tokių prisiminimų žmogus ilgisi ir negali nesiilgėti anų, svaiginančiai į galvą trenkiančių laikų.

Alus verčia suvaikščioti ten, kur karaliai vaikšto pėsti. Paradoksas: būtent čia atsiskleisdavo kilni ir tauri komunizmo prigimtis. Kadangi dėl imperialistų kėslų šalis neišvengdavo laikinų sunkumų, tai prioritetą Komunistų partija visai teisingai teikė ne tualetiniam popieriui, o laikraščiams. Ne mitas o šventa teisybė – labiausiai skaitantys pasaulyje buvo sovietiniai piliečiai. Jie ir gamtos pašaukti skaitydavo „Pravdą“ ar „Tiesą“. Juolab, kad šie oficiozai spausdino portretus Politbiuro narių, kuriuos mylėjo kiekviena homo sovieticus kūno dalis, neišskiriant ir tos, kuri žemiau nugaros.

Bet laikas pagaliau atsigręžti į geresnę tarybinės liaudies pusę, kuri į magiškai viliojantį pletkų ir savo artimo kaulelių narstymo pasaulį panirdavo prie puodelio kavos. Nuostabaus aromato kavos. Tuomet nebuvo, o ir nereikėjo begalės kavos rūšių, nuo kurių pavadinimo dabar galva sukasi, o žmogų kankina bjauri pasirinkimo despotija. Užtat buvo svajonių Kava, būtent taip, iš didžiosios raidės. Be jokių ten vykrutasų. Įtariu, kad brandaus socializmo tūžmingas juodintojas sakys, esą tuomet kava buvo primityvi kaip karvės mykimas.

Štai čia jis išsiduoda ir demaskuoja pats save. Nieko panašaus, nes kava turėjo būti verta išdidaus ir oraus tarybinio žmogaus. Todėl ji būdavo tokia, kokia ir turėjo būti – kvapni, sodraus ir stipraus skonio, su malonia rūgštele. Piktas sakys, esą toks tvirtinimas kvailystė, nes klientas iš esmės galėjo išreikšti tik vieną pageidavimą – daugiau ar mažiau vandens, o gergždžiantis kavos aparatas, vaitodamas prašydavosi nurašomas į metalo laužą. Deja, piktas klystų, nes jis pervertintų visokius niekus, o ignoruotų esminius dalykus.

Reikalas tas, kad šarmą ir nepakartojamą skonį kavai tada suteikdavo specifinis ir begalinės meilės paženklintas jos gaminimo būdas. Čia visa grožybe atsiskleisdavo tarybinės prekybos darbuotojo talentas ir išradingumas. Jis gamindavo kavą ne tik iš sumaltų kavos pupelių, ką daryti sugeba paskutinis durnius, bet iš kruopščiai ir su didele meile atrinktų kitų ingredientų. Jais buvo pakartotinai išdžiovinti kavos tirščiai, cikorija ir pagaliau, programos vinis – skalbimo milteliai.

Minėtos sudedamosios dalys, kurios paprastai būdavo idealiai subalansuotos, suteikdavo kavai brandų ir stiprų skonį, o truputis skalbimo miltelių – tirštą ir stabilią putelę. Šis svajonių gėrimas nuo dabartinės, be išradingumo ir meilės, blizgančiame ir nedvasingame aparate pagamintos kavos skyrėsi kaip vaiskus dangus nuo nuodėmingos žemės.

Toks atotrūkis akivaizdžiai parodo kokį gilų dugną, nusiritusi nuo akinančiai blizgančių socializmo viršūnių, pasiekė Lietuva. Materialiai ir dvasiškai nuskurdusi, pažeminta bei paniekinta Lietuva.