Didinga pergalė, sustabdžiusi kylančios galybės ekspansiją, leido LDK sudaryti paliaubas, kurios 40-čiai metų užtikrino taiką suteikė galimybę valstybei atsigauti ir sustiprėti, ir pakėlė jos prestižą Europoje.
Kaip aptariamą LDK ginklo triumfą vertina Vakarų istoriografija? Švelniai kalbant, ne taip, kaip jis to vertas. Dėl to kalti tie Maskvos miunhauzenai, kurie menkina šią pergalę ir kuriems Lietuvos istorikai neduoda tinkamo atkirčio.
Dvi vyraujančios Oršos mūšio versijos
Nepaisant to, jog lietuvių pergalė šiame mūšyje nekvestionuojama, vis dėlto istorikai nesutaria dėl jame dalyvavusių priešiškų jėgų santykio, gyvosios jėgos nuostolių ir mūšio pasekmių. Minėtais aspektais istorikai iš dalies perrašo Oršos mūšį tokiu būdu, kuris veikiau atspindi ne Lietuvos, o Rusijos istoriografijos poziciją.
Kodėl mums svarbi kitų nuomonė? Kadangi šališkas palankumas sau yra universalus dėsnis, tai jam atsverti reikalingi tretieji – objektyvūs ir nešališki šaltiniai. Jie iškalbingai liudija apie triuškinančias LDK ir Lenkijos pergales Ulos, Salaspilio ir Klušino mūšiuose. Tačiau mes negalime daryti selektyvios atrankos, priimdami tik Lietuvai palankią informaciją, kitokią – atmesdami.
Taigi, istorinis tekstas gali tapti objektyvia praeities įvykių ir faktų analize arba, atvirkščiai, melo ir dezinformacijos kasyklomis. Kas atitinka istorinę tiesą – lietuviškoji Oršos mūšio versija, ar LDK ginklo pergalės mastą menkinanti rusiškoji versija? Tai istorinės atminties požiūriu reikšminga ir spręstina dilema.
Lietuvos istorikai turėtų patvirtinti arba paneigti rusiškąją versiją, o ne ignoruoti ją. Šio teksto autorius, kaip teisininkas, ištyręs kelių savarankiškų informacijos šaltinių duomenis apie Oršos mūšį, gali tik konstatuoti, koks yra jų tikrumo ir patikimumo laipsnis. Taip pat pateikti tikimybinio pobūdžio išvadą, kuriai iš minėtų versijų teiktinas prioritetas.
Kaip keičiasi tradicinis požiūris į Oršos mūšį
Lietuvos istoriografija 1514 m. rugsėjo 8 d. tarp Oršos ir Dubrovnos (dabartinės Baltarusijos teritorijoje) įvykusį mūšį laiko didžiausia ir reikšmingiausia LDK pergale prieš Rusiją. Tačiau, pasak Lenkijos istoriografijos, kurios poziciją glaustai išreiškia šios šalies elektroninė enciklopedija, pergalę šiame mūšyje pasiekė jungtinė Lenkijos ir LDK kariuomenė.
Iškalbingas mūšyje dalyvavusių priešiškų karinių pajėgų ir gyvosios jėgos nuostolių santykis. Pagal lenkiškąją „Vikipediją” minėtas santykis buvo toks: LDK ir Lenkijos kariuomenė, vadovaujama Konstantino Ostrogiškio – apie 30 000 vyrų, Rusijos kariuomenė, vadovaujama Ivano Čeliadnino – 80 000; lenkai ir lietuviai prarado apie 1-2 tūkstančius karių, rusai – 5-10 tūkstančių.
Būtent pastarieji duomenys įneša disharmoniją į visų istorinių šaltinių besąlygiškai pripažįstamą LDK kariuomenės pergalę. Mat lenkiškoji „Vikipedija“ nurodo daug mažesnius priešo nuostolius, nei lietuviškoji, kurios teigimu, rusai žuvusiais prarado 30 000 vyrų. Skirtingi yra ne tik lenkų ir lietuvių šaltinių duomenys apie priešo nuostolius.
Pasak rusų „Vikipedijos“, Oršos mūšis „didžiausia iš visų pergalių prieš Rusijos valstybės kariuomenę, pasiektų visų rusų-lietuvių karų metu“. Nepaisant to, rusai taip sumenkina šios pergalės mastą, kad Oršos mūšis iš lietuvių ginklo triumfo virsta kuklia Pelene tarp didingų LDK pergalių.
Štai autoritetinga britų elektroninė enciklopedija LDK pergalę Ulos ir LDK ir Lenkijos pergalę Klušino mūšyje įvertino kaip pasiektas atitinkamai prieš keturis-penkis kartus gausesnį priešą, o lietuvių pergalę Salaspilio mūšyje įvardijo kaip decisive (lemiama). Tokie ir analogiški liudijimai suteikia svorį ir solidumą tiems duomenims, kuriuos nurodo lietuviškoji istoriografija.
Tačiau svarbiausia tai, kad minėti duomenys pateikiami ne kaip pagrindiniai, o kaip alternatyvūs. Tuo tarpu pirmu smuiku griežia visai kitokie skaičiai, pasak kurių Rusijos ir LDK kariuomenės praktiškai buvo lygiavertės, turėjusios apytikriai po 12 000 vyrų. Vokiškoji „Vikipedija“ apskritai nurodo tik pastaruosius skaičius, nedarydama jokių išlygų dėl pranašesnių Rusijos karinių pajėgų.
Taigi, lyginant su lenkų ir lietuvių šaltiniais, angliškoji „Vikipedija” atsargiau vertina Oršos mūšyje dalyvavusių rusų karių skaičių ir nurodo kuklesnius jų nuostolius. Ši aplinkybė įtikinamai rodo, kad triuškinantį pralaimėjimą Oršos mūšyje Maskvos istorikai sugebėjo paversti pergale ideologinio karo fronte. Nepaisant to, kad pačių rusų šaltiniai, cituodami ano meto kronikas, besąlygiškai pripažįsta lietuvių pergalę.
Kaip rusai sumenkino triuškinantį savo kariuomenės pralaimėjimą
Pasak rusiškosios „Vikipedijos“, mūšį ataka į kairįjį LDK kariuomenės flangą pradėjo kunigaikščio Michailo Bulgakovo pulkai. Kai po nuožmių kautynių husarai atrėmė galingą, bet blogai koordinuotą ataką, Ivano Čeliadnino vadovaujamos pagrindinės jėgos smogė į dešinį flangą. Po atkaklaus pasipriešinimo, lietuviai apgaulingo atsitraukimo manevru nuviliojo rusų pulkus prie užmaskuotų patrankų. Jų salvė, sėdama mirtį, tuo pačiu metu davė signalą bendrai kontratakai.
Tai padėjo pamatus triuškinančiai LDK ginklo pergalei, kurią vainikavo priešų traukimasis, virtęs panišku bėgimu. Apie pralaimėjimo mastą iškalbingai liudija tai, jog iš 11 reikšmingų rusų karo vadų, 6 pateko į nelaisvę, 2 žuvo ir tik 3 sugebėjo išsigelbėti. Čia glaustai, bet tiksliai perteikiau ne kieno nors, o pačių rusų liudijimus apie jų kariuomenės sutriuškinimą. Tad kodėl britų šaltiniai, kitaip nei lenkų ir lietuvių, atsargiau vertina rusų karines pajėgas ir jų patirtus nuostolius?
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu dėl iškreiptais būdais prievartaujamos istorijos. Išties, kaip galima ignoruoti tai, kad vos prieš gerą dešimtmetį įvykusiame Vedrošos mūšyje (1500 m.), Rusijos kariuomenė, pasak jų pačių „Vikipedijos“, turėjo ne 12 000, o 40 000 vyrų. Taigi, į šį mūšį, tarsi spjaudama į visokias socialinei konjunktūrai atnašaujančių istorikų metodikas, Maskva pasiuntė didelę armiją.
Blogai, kad rusai klastoja Oršos mūšį, dar blogiau, kad šią klastotę nekritiškai priima autoritetingi istorikai. Jie ignoruoja ne tik Vedrošos mūšį, bet ir faktą, kad beveik trimis šimtmečiais anksčiau Rusija sugebėjo mobilizuoti 80 000 karių, kurie 1223 m. gegužės 31 d. Kalkos mūšyje susikovė su 30 000 mongolų kariuomene. Kaip pasisuko istorijos ratas ir kokia stulbinanti analogija tarp jėgų santykio Kalkos ir Oršos mūšiuose!
Žinoma, jeigu atsižvelgsime į patikimesnius lenkų ir lietuvių šaltinius, vertus Ivano Susanino plunksnos. Šia prasme atkreiptinas dėmesys, kad ir teisėje, ir istorijoje šaltiniai vertinami skirtingai, atsižvelgiant į jų patikimumo laipsnį. Kas yra demaskuotas meluojant ar klastojant faktinius duomenis, reikšmingus tiesai nustatyti, tas nėra laikomas patikimu liudytoju. Tai universalus ir išimčių nežinantis dėsnis.
Kalkos mūšyje mongolai tiesiog sutrypė rusų kariuomenę, kuri neteko žuvusiais apie 75 000 karių, o Rusija iš dalies prarado valstybingumą ir iki 1480 metų vilko mongolų-totorių jungą. Tačiau netgi šiuo atveju, minėti duomenys apie karinių jėgų santykį ir mūšio rezultatus pateikti pagal angliškają „Vikipediją”. Tuo tarpu pagal rusiškają „Vikipediją“ šie duomenys, kuriais visais įmanomais ir neįmanomais būdais siekiama sumenkinti rusų pralaimėjimo mastą, šuoliuoja kaip išprotėję.
Tai patvirtina dėsningumą, kad istoriniu sąžiningumu nepasižyminti valstybė, nedvejodama pasinaudos bent menkiausia galimybe šališkai vertinti karines kampanijas. Ypač Rusija, kuri įžūliai ir be jokių skrupulų klastoja naujausiųjų laikų istoriją. Štai, ignoruodama tarptautinės bendrijos pripažintus faktus, Rusija absurdiškai neigia agresiją Rytų Ukrainoje. Tad kodėl ji turėtų kitaip elgtis su praeities įvykiais?
Istorija keičiasi, patologiški melagiai ir ciniški istorijos klastotojai lieka. Dėsninga, kad praėjus keliems šimtmečiams po Oršos mūšio, informacinis karas dėl jo vertinimo tęsiasi.
Apmaudu, kad šaunieji mūsų istorikai, pakiliai heroizuotu stiliumi aprašinėdami praeities žygdarbius, nesugeba duoti deramo atkirčio tiems, kurie jėzuitiškai išradingai menkina didingas LDK pergales. Juolab, kad profesionalių istorijos klastotojų melas yra užkrečiamas. Todėl Lietuvos istoriografija neturėtų traukti tą pačią pergalės giesmę, ignoruodama faktą, kad kiti jau perrašė šios giesmės tekstą ir partitūrą.