Nepaisant akivaizdžios tiesos, kad vaikai – ne tik džiaugsmas, bet ir pareiga bei atsakomybė. Taip pat nemaži pinigai. Ne į kišenę, o iš kišenės.

Faktas, kad pati įvaikinimo gėjų šeimose idėja Lietuvoje sutinkama su dalgiais ir šakėmis nekelia nuostabos. Vakarų civilizacijos vertybes tautiečiai linkę priimti tik sielvartingai apraudoję savo išskirtinumą. Pagoniškoji Lietuva buvo prieš krikštą, krikščioniškoji – prieš gėjų partnerystės įteisinimą. Sakysit, lyginti Kristaus mokymą su gašliais pederastų įgeidžiais – pasityčiojimas iš vertybių? Viskas priklauso nuo to, ką mes pripažįstame vertybėmis – toleranciją kitos seksualinės orientacijos žmonėms ar zoologinę neapykantą jiems.

Smurto rizika kaip įvaikinimo problema

Visuomenės ir pagrindinės jos ląstelės išlikimo garantas yra vaikai – gyvybiškai būtinas tradicinės šeimos elementas. Išskyrus taisyklės išimtis, kurios tik patvirtina pačią taisyklę, tėvai negali nemylėti savo vaikų (ir štai kur paradoksas!) ne tik dėl meilės jiems, bet ir dėl meilės sau. Mat vaikai, iš dalies sušvelnindami rūstų Dievo nuosprendį „Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši “(Pr.3), yra raktas į tėvų genetinį nemirtingumą ir giminės tęstinumą.

Karolis Jovaišas
Įvairiais tyrimais nustatytas dėsningumas, kad tėvai daug, net iki šimto kartų (!) dažniau smurtauja prieš įvaikius, nei prieš savo biologinius vaikus.
Tai, kad tėvai savo lūkesčius paprastai saisto su savo biologiniais vaikais, iškalbingai rodo jų, ypač motinos, didesnis dėmesys ir meilė savo anūkams ne pagal sūnaus, o pagal dukters liniją. Tokio prioriteto motinos jausmų skalėje priežastis paprastai yra užkoduota ir slypi pasąmonėje. Ši priežastis ne mistiška, o racionaliai paaiškinama. Motinai jos dukters vaikai – tai iš dalies jos pačios kūnas ir kraujas, o jos sūnaus, tiksliau, marčios vaikai gali ir nebūti tokie.

Gali, nes neįmanoma paneigti to tylaus ir intuityvaus motinos, netgi ne tiek žinojimo ar įtarimo, kiek širdies nerimo, ar nėra tik marti padovanojusi jos sūnui gegužiuko. Nėra geresnis už motiną ir tėvas. Jo meilės būtent savo kraujo palikuonims netiesioginis, bet labai iškalbingas įrodymas yra įvairiais tyrimais nustatytas dėsningumas, kad tėvai daug, net iki šimto kartų (!) dažniau smurtauja prieš įvaikius, nei prieš savo biologinius vaikus.

Smurtas – daugiagalvė hidra. Štai teismo kaltais buvo pripažinti ir bausmės laukia britų sutuoktiniai, seksualiai smurtavę prieš savo įvaikius. Smurto priežasčių anatomijos požiūriu svarbu ne tai, jog 50 metų Josephas Mayotte ir 49 metų Linda Mayotte veikė „sinchroniškai“ – vyras ilgus metus žagino įdukrą, žmona – įsūnį, o tai, kad toks elgesys labiau būdingas įtėviams nei tėvams. Kartu šis pavyzdys įtikinamai rodo, koks problemiškas ir su kokiais pavojais yra susijęs įvaikinimo institutas.

Dėsningumą, kad daugeliui žmonių yra būdingi dvigubi elgesio su savo biologiniais vaikais ir įvaikiais standartai, patvirtina kaimyninės valstybės pavyzdys. Rusijoje diskutuojama dėl to, ar neturėtų būti inicijuotas įstatymas, draudžiantis užsieniečiams įsivaikinti tos šalies vaikus. Rusų kantrybės taurę perpildė tai, kad nustatyta daugybė atvejų, kai įtėviai amerikiečiai žiauriai elgėsi su rusų tautybės įvaikiais ir netgi atėmė jiems gyvybę.

O kiek lietuviškų mitų ir naivių pasakėlių apie tai, kokia meile ir rūpesčiu yra apgaubti vaikai šeimynose, gėdingai žlugo, apnuogindami atstumiantį vaizdą – įžūlų melą, beribį savanaudiškumą ir žiaurų vaikų išnaudojimą! Nors sutuoktiniai, kaip šeimynų steigėjai ir dalyviai, nėra įtėviai, bet jų požiūris į globojamus vaikus yra ne mažiau iškalbingas nei tėvų į įvaikius. Mat tiek įvaikių, tiek globotinių atžvilgiu pasireiškia meilės deficitas ir, atvirkščiai, negatyvių jausmų perteklius.

Ar didesnis smurto rizikos laipsnis yra įvaikinimo duobkasys?

Karolis Jovaišas
Objektyviai egzistuoja didesnė rizikos tikimybė, kad homoseksualūs įtėviai dažniau smurtaus prieš įvaikius, nei tėvai prieš savo biologinius vaikus.
Aptarti dėsningumai, atskleidžiantys didesnį ir intensyvesnį smurto lygį prieš įvaikius nei prieš biologinius vaikus, kelia aktualų klausimą, susijusį su įvaikinimo problema gėjų ir lesbiečių šeimose. Šio klausimo esmė ta, ar galioja didesnė rizikos tikimybė, kad homoseksualai, lygiai kaip ir heteroseksualai, labiau smurtaus prieš įvaikius, nesaistomais su jais kraujo ryšiais?

Kadangi nėra jokio pagrindo teigti, kad gėjai ir lesbietės yra moraliai švaresni ir tyresni už tradicinės seksualinės orientacijos asmenis, atsakymas į šį klausimą yra teigiamas. Taigi, esant kitoms lygiareikšmėms aplinkybėms, galima daryti pagrįstą prielaidą, jog objektyviai egzistuoja didesnė rizikos tikimybė, kad homoseksualūs įtėviai dažniau smurtaus prieš įvaikius, nei tėvai prieš savo biologinius vaikus.

Šachas ir matas gėjų įvaikinimui? Neskubėkime su nebrandžiomis išvadomis. Štai naujas šeimas sukūrę, bet palikuonių iš ankstesnės santuokos turintys asmenys rizikuoja, kad prieš jų vaikus gali smurtauti sutuoktinis, nesantis šių vaikų biologinis tėvas (motina). Tačiau, ar nebijant įžeisti žmogaus protą, galima tvirtinti, kad ši aplinkybė pati savaime yra pakankamas pagrindas uždrausti pakartotines vedybas?

Negalima ignoruoti ir to, kad smurtas, kaip ir apskritai blogis, yra neišvengiamas visuomenės palydovas. Antai tarnybine padėtimi piktnaudžiaujantys pareigūnai yra kiekvienos valstybės galvos skausmas. Tačiau siūlymą panaikinti valstybės tarnybą vis dėlto geriausia teikti ne kokią nors kitą dieną, o tik išimtinai balandžio 1-ąją. Arba ta aplinkybė, jog ginklai gali būti ne tik gynybos, bet ir agresijos įrankis, dar nėra argumentas prieš teisėtą prekybą jais.

Lygiai taip pat aplinkybė, kad įvaikinimas gėjų ir lesbiečių šeimose gali būti susijęs su didesniu smurto prieš įvaikius rizikos laipsniu, nepaneigia paties įvaikinimo instituto. Kitas dalykas, kad siekiantiems įsivaikinti asmenims protinga ir racionalu būtų nustatyti specifinius ir griežtus nepriekaištingos reputacijos bei turtinius reikalavimus, kurių paskirtis – iki minimumo sumažinti piktnaudžiavimo įtėvių teisėmis tikimybę. Nesvarbu, homoseksualiose ar tradicinėse šeimose.

Prigimtis ir patirtis

Ar gėjų ir lesbiečių poros yra pajėgios užtikrinti normalią vaiko psichinę, dvasinę ir lytinę raidą? Kitaip tariant, ar įvaikinimas homoseksualų šeimose nekels didesnės rizikos įvaikio asmenybei nei įvaikinimas heteroseksualiose šeimose? Atsakymas į šiuos klausimus priklauso nuo to, kam teikiamas prioritetas – genams ir prigimčiai arba, atvirkščiai, patirčiai, auklėjimui ir aplinkai.

Karolis Jovaišas
Klausimas ne tas, ar homoseksualų įvaikiams grėstų, atleiskite už kalambūrą, seksualinės orientacijos dezorientacija, o tas, ar etiška ir moralu juos ugdyti ir auklėti šeimose, kuriose yra šiurkščiai iškreipti tradicinėse šeimose vyraujantys socialiniai vaidmenys.
Patikslinsiu: tokia priešprieša tarp prigimties ir patirties būtų naivoka, jeigu nepasakyti kvailoka, jeigu mūsų galvose įkyriai nekirbėtų įtari mintis, ar įvaikiui homoseksualų šeimose negrės realus pavojus pasukti, kaip sakytų normalus pilietis, lytinių santykių šunkeliais? Paprastai daugelis žmonių veikiau pervertina genų reikšmę nei jos pakankamai neįvertina. Tačiau šis požiūris radikaliai keičiasi, vos tik prabylama apie gėjų ir lesbiečių įtaką besiformuojančiai jaunajai kartai.

Priminsiu: ankstesniame tekste dėl gėjų santuokos įteisinimo esu aptaręs, kad psichiatrai žmogaus homoseksualumą grindžia genais ir paveldimumu, o ne socialine patirtimi. Nustatyta, kad genų kombinacijos nulemti neuroanatominiai žmogaus homoseksualumo požymiai, kurie išryškėja dar iki gimimo, niekaip nėra susiję su ugdymu ir auklėjimu. Taigi, daugelio žmonių nuomonė, kad vaikų gėjų ar lesbiečių pora darys destruktyvią įtaką vaikų lytinei brandai nėra pagrįsta.

Kitas dalykas, kad ugdymas, auklėjimas ir aplinka formuoja moters ir vyro socialinius vaidmenis, kuriais laikomi tam tikrus lūkesčius atitinkantys elgesio modeliai. Tačiau dar nesena sovietinė praeitis įtikinamai rodo dominuojančią prigimties svarbą žmogaus seksualiniame gyvenime. Išties, įsijautę į jiems skirtus socialinius vaidmenis, gėjai ir lesbietės sutuoktinio pareigą šeimoje atlikdavo prievartaudami save psichiškai, dvasiškai ir kęsdami žiaurias asmenybės susidvejinimo kančias.

Tačiau netgi nuolat homoseksualus gniuždanti moralinių bei teisinių sankcijų baimė nė vieno jų nepavertė heteroseksualiu. Tad kodėl individas, kuris iš prigimties yra heteroseksualus, veikiamas tvirkinančio pavyzdžio, turėtų tapti savotišku lytiniu vilkolakiu – homoseksualu? Išimtis- biseksualai, kurie atsiduodami savo kraujo šauksmui, vienodai sėkmingai gali palaikyti seksualinius santykius su abiejų lyčių asmenimis. Štai kur tolerantiški piliečiai, nediskriminuojantys nei moters, nei vyro!

Vadinasi, klausimas ne tas, ar homoseksualų įvaikiams grėstų, atleiskite už kalambūrą, seksualinės orientacijos dezorientacija, o tas, ar etiška ir moralu juos ugdyti ir auklėti šeimose, kuriose yra šiurkščiai iškreipti tradicinėse šeimose vyraujantys socialiniai vaidmenys. Kitaip tariant, kai vaikas yra priverstas susidvejinti, matydamas vienokius santykius tarp lyčių šeimoje, kitokius – visuomenėje. Taip pat spręsti jo galvelei sunkiai įveikiamą rebusą, kas yra kas tarp tėtės ir tėtės arba tarp mamos ir mamos.

Gėjų šeima – tai ne Sodoma ir Gomora

Įsivaizduokite diskusijoje pateiktą klausimą: jeigu neduokdie, Jūs paliktumėte savo vaikus našlaičiais, kas būtų geriau, – kad juos įvaikintų alkoholikai ar gėjai? Niekšai, ar tegul ir dori, tačiau homoseksualūs žmonės? Labai tikėtina, kad Jūs atsikirstumėte tokiais klausimais, kurie iš esmės yra kontrargumentai: o, jeigu gėjai – alkoholikai? Smurtautojai? O, jeigu jų dorumas yra tik tariamas, o bjaurastis – tikra?

Karolis Jovaišas
Žinoma, homoseksualų šeima vaikams ugdyti ir auklėti anaiptol nėra geriausia iš geriausių šeimų. Tačiau, jeigu būtų sugriežtinti reikalavimai, siekiantiems įsivaikinti asmenims, tarp jų ir homoseksualams, tai įvaikinimas gėjų ir lesbiečių šeimose kai kuriais atvejais galėtų būti mažiausia iš įmanomų blogybių.
Tokių, pagal savo pobūdį retorinių klausimų neįmanoma paneigti, bet tik su viena išlyga. Būtent, jeigu mes kalbėtume apie pavienius atvejus, tačiau ignoruotume dėsningumus. Išties, ar maža vaikų Lietuvoje turi tėvus – alkoholikus ir smurtautojus? Ar nebijant apsijuokti, galima tvirtinti, kokie laimingi yra šie vaikai vien todėl, kad auga tradicinėse šeimose? Ar šie vaikai turėtų krykštauti iš džiaugsmo, kad jiems išlaikyti skirtos pašalpos yra svarbiausias jų degradavusių tėvų bjauraus ir skurdaus gyvenimo šaltinis?

Žinoma, ne dugnas reprezentuoja pagrindinę visuomenės ląstelę – šeimą. Kita vertus, vis dėlto nėra pagrindo kelti ant pjedestalo tradicinę šeimą ir priešpastatyti ją iškrypėlių poroms. Antai, turėdamas omenyje būtent normalią šeimą, garsus britų sociologas Antohny Giddens teigia: „Namai iš tiesų yra pavojingiausia moderniosios visuomenės vieta. Pagal statistiką kur kas labiau tikėtina, kad bet kurio amžiaus ir lyties asmuo taps fizinio išpuolio objektu namuose, o ne naktį“.

Maža to, kaip yra nustatę Vakarų sociologai, kraujomaišiški prievartiniai lytiniai santykiai šeimose yra žymiai labiau paplitęs reiškinys, negu kada nors buvo manoma. Tuo tarpu homoseksualų šeimose, ir tam yra racionalus paaiškinimas, smurtaujama mažiau nei normaliose. Pasak A. Giddenso, gėjų ir lesbiečių partnerystėje dominuoja siekis išvengti nelygybės ir nepažeisti jėgų pusiausvyros. Homoseksualūs partneriai dėl visko derasi ir tos derybos gali baigtis lygesniu atsakomybės pasidalijimu, kuris mažina tikimybę kilti konfliktams.

Minėti, ne nuo Iljičiaus lemputės nurašyti, o solidžiais ir reprezentatyviais tyrimais grindžiami dėsningumai gali skaudžiai pažeminti lietuviškųjų moralistų arogantišką ir tuščią pasipūtimą. Turiu omenyje tuos tariamus dvasios grynuolius, kurie kaip ritualinį užkeikimą kartodami konstitucinę nuostatą „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, laiko ją Apvaizdos įkvėpta tiesa paskutinėje instancijoje ir neatremiamu argumentu prieš gėjų, ką ten šeimą! – partnerystę.
Žinoma, homoseksualų šeima vaikams ugdyti ir auklėti anaiptol nėra geriausia iš geriausių šeimų. Tačiau, jeigu būtų sugriežtinti reikalavimai, siekiantiems įsivaikinti asmenims, tarp jų ir homoseksualams, tai įvaikinimas gėjų ir lesbiečių šeimose kai kuriais atvejais galėtų būti mažiausia iš įmanomų blogybių. Neatmestina, kad Lietuva dar apžvelgiamoje ateityje galės orientuotis į tai, kaip aptariama problema bus sprendžiama Vakarų valstybėse. Tačiau visus argumentus „už“ ir „prieš“ sąžiningai ir visapusiškai pasverti vis dėlto reikės mums patiems.

Nuomonė

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1228)