Palikime vampyrus ramybėje
Ką reiškia bandymai reabilituoti N. Venckienę ir kartu reanimuoti jos sukurtą politinį naujadarą – „Drąsos kelią“? Tai tolygu bergždžioms pastangoms prikelti politinį vampyrą, kuris savo laiku siurbte siurbė tautos dvasinę ir psichinę energiją. Anksčiau esu rašęs, kad DK yra pedofilijos skandalo pagimdyta, šiuo skandalu mintanti ir jo aureolės apgaubta partija, kuri išnyks kartu su ją pagimdžiusiu skandalu.
Nereikėjo būti Nostradamu, kad tai numatytum. Kitas dalykas, kad visuomenėje visuomet apstu naivių žmonių, pasirengusių patikėti savanaudžiais politiniais aferistais ir uždėti jiems kankinio bei išganytojo vainiką. Tačiau miražas greitai išnyksta. Kas dabar liko iš DK, ketinusio pakeisti Lietuvos politinį kraštovaizdį ir žadėjusio grąžinti į visuomenės gyvenimą dorą ir teisingumą, atkurti pasitikėjimą tradicinėmis vertybėmis?
Kita vertus, DK davė jo vadovybei ganėtinai riebius dividendus. Mat, priešingai tauriems ir kilniems tikslams, kuriuos „drąsiečiai“ deklaravo, jie vis dėlto užsitikrino sau vietą prie valdžios lovio, prieš kurio teikiamas lengvatas ir privilegijas taip nuožmiai ir be kompromisų kovojo. Šia prasme labai iškalbingas DK ideologinės vedlės ir organizatorės pavyzdys, kuris atskleidžia merkantilinius jos partijos interesus, dangstomus tiesos ir teisingumo vėliava.
Pagarsėjusi radikaliais pareiškimais, esą Lietuvą valdo „išgamos“, N. Venckienė, pati priklausydama valdžios klanui, bemat atsisakė savo principų ir aukštų idealų. Dar daugiau. Violetinių lyderė be mažiausio sąžinės graužimo ne tik pati pagal pilną programą naudojosi „išgamų“ klano teikiamomis gėrybėmis, bet ir beprotiškai ilgai šėrė iš valdžios lovio savo parazituojantį personalą.
Ko ilgisi pedofilijos karūna?
Kodėl apskritai buvo įmanomas, nors ir trumpas, bet įspūdingas eksteisėjos politinis skrydis? Juolab, kad ji nepasižymėjo niekuo, išskyrus pagiežą ir neapykantos kurstymą, o jos teisiniai opusai atskleidė tik stulbinantį nekompetetingumą ir profesinės minties skurdą. Visa tai ji pademonstravo pasibalnojusi pedofilijos arkliuką, kuris ją ir pagimdė, ir pribaigė. Kaip politikę ir Lietuvos žmonių princesę, žinoma.
Atsakymas nėra sudėtingas – šis skrydis buvo įmanomas todėl, kad valstybė toleravo tai, ko nagalima toleruoti – teismo sprendimo nevykdymą, nusikalstamą N. Venckienės viduriavimą žodžiais, taigi, skatino teisinį nihilizmą ir kartu eksteisėjos įžūlumą bei aroganciją. Ar dabar, kai N. Venckienei yra inkriminuoti keli nesunkūs nusikaltimai, galima laikyti, kad situacija iš esmės pasikeitė?
Paradoksas: P. Gylys iš dalies teisus, kai turėdamas omenyje minėtus nusikaltimus, tvirtina: „su tokia beletristika mūsų teisininkai negali pasirodyti, pavyzdžiui, JAV teismuose, nes ten gali būti mirtinai išjuokti“. Teisingai, bet ne todėl, kad „dalis nomenklatūros bijo neutralaus tyrimo svečioje šalyje“, o todėl, kad yra pagrindas N. Venckienei inkriminuoti nepalyginti sunkesnius nusikaltimus.
Išties, ką reiškia Drąsiaus Kedžio filmavimo metu mažametei dukrelei darytas psichologinis
spaudimas ir įtaka, dėl ko ji iš dalies tapo ruporu ir dresuota papūgėle, atkartojusia tai, ką jai įteigė „instruktorius“? Priminsiu, kaip šį atgrasų spektaklį įvertino teismas. Jis neginčijamai nustatė, kad „sveikoji vaiko atmintis ištrinta ir pakeista netiesiogine seksualine patirtimi jos tėvo namuose ilgą laiką trukusios įkyrios neteisėtos kvotos apie tariamą seksualinę prievartą metu“.
Sakysit, kuo čia dėta N. Venckienė? Prie to, kad brolis jos rankose, neatmestina, buvo tokia pat marionetė, kaip ir dukrelė jos tėvo rankose. Ar toks klausimas nekilo P. Gyliui? Klausimas retorinis, žinoma, ne. Tačiau sekundei įsivaizduokime, kad būtų kilęs. Ar tuomet prieš jo akis neatsivertų vizija, kurios centrinė figūra – tai Lietuvos pedofilijos karūna, sielvartingai dūsaujanti, kad nėra uždėta ant tos galvos, kurios ji yra verta?