Atsakymas į šiuos klausimus priklauso nuo vertintojo pozicijos. Žmonių pasipiktinimas kruvinu nusikaltimu ir valstybei mesti kaltinimai bejėgiškumu – tai normalių žmonių reakcija į nenormalius reiškinius. Ši reakcija rodo, jog Emilis Diurkheimas teisus, tvirtindamas, kad nusikalstamumo socialinė funkcija – tai visuomenės susitelkimas ir pasmerkimas veiksmų, darančių žalą socialinėms vertybėms.
Išties, žmones sutelkia ne tiek taurūs ir kilnūs jausmai ar socialinės vertybės, kiek neapykanta tam, kas kėsinasi šias vertybes, taip pat savisaugos instinktas, rūstybė, pyktis ir baimė. Minėtas šiurpus nusikaltimas ne tik pažeidė labai stiprius kolektyvinius jausmus, skatinančius socialinį solidarumą, bet ir suteikė daug informacijos apmąstymams.
Laisvės ir saugumo santykis
Po aptariamo nužudymo viešoje erdvėje intensyviai aptariami techniniai ir organizaciniai klausimai. Jų esmė ta, kodėl dabartiniu metu nėra įmanoma nustatyti skambinančio asmens vietą pagal jo skambučius Bendrosios pagalbos centrui ir kas dėl to kaltas. Pagaliau, ką reikėtų daryti, kad milijonus valstybės lėšų kainavęs ir į veiksmingą pagalbą orientuotas minėtas centras nebūtų tik menkai veiksmingas projektas.
Neįmanoma paneigti – tai svarbūs klausimai. Giliai visuomenę sukrėtęs nusikaltimas rodo, kad neįmanoma suteikti operatyvią pagalbą žmogui, kurio buvimo vieta nebuvo ir (ar) negalėjo būti nustatyta pagal jo pagalbos šauksmą. Nepaisant to, vis dėlto reikėtų pažymėti, kad siekiant užtikrinti piliečių, visuomenės ir valstybės saugumą, būtina išspręsti ne tiek minėtus organizacinius ir techninius, kiek daug svarbesnius klausimus.
Nebijant apsirikti, galima teigti, kad absoliuti dauguma apklaustųjų į tokį klausimą atsakytų teigiamai. Tačiau, jeigu kiekvienas respondentas bent kiek susimąstytų, jis suvoktų, kad iš esmės yra klausiamas, ar pritaria tam, kad būtų sankcionuoti veiksmai, kuriais kišamasi į žmogaus privataus gyvenimo erdvę. Bene akivaizdžiausias tokių veiksmų pavyzdys – tai kontroliuojami ir fiksuojami asmens pokalbiai, perduodami elektroninių ryšių tinklais.
Nepaisant to, kad sunkius smurtinius nusikaltimus daro tik nedidelė dalis asmenų, šie nusikaltimai sukelia nesaugumo, baimės ir netikrumo jausmą daugeliui žmonių. Tačiau vis dėlto ne vien smurtautojai, žagintojai ar žudikai kelia aktualų klausimą, koks yra laisvės ir saugumo santykis. Šia prasme mes negalima ignoruoti ir kitų pavojingų nusikaltimų, pavyzdžiui, visuomenės organizmą pažeidusių korupcijos metastazių.
Kita vertus, visuomenės saugumas gali būti užtikrintas tik tuo atveju, jeigu teisėsaugos institucijos disponuoja pakankamai išsamia informacija apie realius pavojus ir grėsmes šiam saugumui, įskaitant korupcinius nusikaltimus. Vadinasi, klausimas ne tas, ar gali būti kontroliuojami ir fiksuojami ne tik visuomenės atmatų, bet ir respektabilių piliečių telefoniniai pokalbiai, o tas, kokia apimtimi ir kokiais pagrindai remiantis tai gali būti daroma.
Valstybė ne bejėgiška, bet jos galios ribotos
Kitaip nei paprastai manoma, aptariamas žiaurus nužudymas nėra tik išimtinai valstybės bejėgiškumo liudytojas. Nepaisant to, kad auka nebuvo išgelbėta, o nusikaltimui neužkirstas kelias. Mat valstybės pajėgumas atlikti savo funkcijas vertinamas ne pagal tai, ar joje daroma žiaurių ir sunkių nusikaltimų, o pagal tai, ar jie operatyviai atskleidžiami ir išaiškinami, o kaltininkai neišvengia atsakomybės ir bausmės.
Nėra visuomenės, laisvos nuo tokių žmonių, kuriuos norvegų kriminologas Nilsas Kristis laiko socialinėmis šiukšlėmis, nors ir konstatuoja, kad faktiškai jie pavojingesni už šiukšles. Anot N. Krisčio, kartu jie tampa ir šiukšlėmis, ir dinamitu. Svarbiausia, kad netgi veiksminga socialinė kontrolė kartais yra visiškai bejėgė, nes ne visuomet yra įmanoma prognozuoti, kodėl iš pažiūros ramus žmogus tampa mirtį ir siaubą nešančiu monstru.
Tokią išvadą patvirtina ir visų knygų knyga – Biblija. Ji, kaip Šventasis trileris, kurio beveik kiekviename Senojo testamento puslapyje yra aprašytos žudynių, išdavysčių, klastos ir kraujomaišos scenos, įtikinamai rodo: jokia visuomenė nėra pajėgi pašalinti esminių ir stipriausių žmogaus aistrų, instinktų ir nusikalstamų polinkių.
Baigdamas pažymėsiu du esminius dalykus. Pirma, nors mes griežtai ir pagrįstai kritikuojame teisėsaugos institucijų neveiklumą, vis dėlto turėtume griežtai skirti tai, ko šios institucijos nedaro, nors ir turėtų daryti (taip buvo aptariamu atveju), nuo to, kas peržengia jų kompetencijos ribas. Konkrečiai policija, kaip pagrįstai ji nebūtų keiksnojama, vis dėlto negali padaryti to, kas neįmanoma iš esmės – apsaugoti kiekvieno žmogaus kiekvienu jo gyvenimo momentu.
Antra, galima laikyti menka paguoda ir jokiu būdu žmogžudysčių Lietuvoje neteisinančiu faktą, kad nusikalstamumas yra neišvengiamas žmonijos palydovas. Kita vertus, įsisąmoninimas to, jog sunkūs ir žiaurūs nusikaltimai numirs tik kartu su žmonija, dar neatmeta švento pasipiktinimo jais. Tačiau išliejant savo nuoskaudą ir pyktį, vis dėlto neprošal būtų atsižvelgti į tai, kad nėra teisinga visas blogybes priskirti tautiečiams ir laikyti juos pragaro išperomis. Potencialiomis.