Kitas dalykas - priežastis, kodėl jie yra tokie, kokie yra? Todėl, kad prisimindama istorines nuoskaudas ir su sadomazochistiniu pasitenkinimu kasydamasi negyjančias dvasines žaizdas, Lietuva žiūri į Lenkiją būtent per šių nuoskaudų prizmę.
Apmaudu, bet toks požiūris yra pražūtingas labiau, negu jį sukėlusi žala. Išties, kai amžinas ir iki dantų ginkluotas agresorius stovi už vartų, išmuša valanda ne mėtyti, o rinkti tarpusavio nepasitikėjimo akmenis. Tuomet tas, kas nėra praradęs sveiko proto ir nėra užvaldytas nekontroliuojamos pagiežos, neturėtų aitrinti tikrų ar tariamų praeities skriaudų. Juolab, kad jos nė iš tolo neprilygsta absoliučiam blogiui, kurį įkūnija minėtas agresorius.
Nepasitikėjimo genetinis kodas- Vilniaus okupacija
Tautiečio smegenyse įsirėžusi pražūtinga ir neblėstanti nuoskauda, kurią sukėlė „maištininko“ Želigovskio pulkų įvykdyta Vilniaus okupacija, daro meškos paslaugą. Mes savo noru tapome savanoriškais įkaitais tų praeities įvykių, kurie traumuoja mūsų psichiką ir lemia tai, kad bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija vertinama per niūrius ir tulžingus akinius.
Kodėl ant šios istorijos svarstyklių lėkščių mes krauname tik išimtinai neigiamu krūviu pažymėtus praeities įvykius ir faktus? Kodėl, tarsi niežais sergantys žmonės, negalime sustoti daryti tai, kas yra ir neprotinga, ir žalinga? Kodėl netgi grėsmės iš Rytų akivaizdoje nesugebame susitelkti tiek, kad taptume gyvybiškai svarbaus intereso - išlikimo intereso saistomais sąjungininkais?
Požiūris į Lenkiją rodo, kaip neadekvačiai mes suvokiame savo šalies praeitį. Štai Adolfo Šapokos stiliumi romantizuota ir heroizuota Lietuvos istorija yra per daug nuglaistyta ir salsvai graži, kad būtų tikra. Šios istorijos autoriai turėjo polinkį pabrėžti tautai malonius įvykius, o nemalonius- pateisinti protingais ir racionaliais aiškinimais, pirmiausia, destruktyvia Lenkijos veikla.
Žmonės linkę suvokti savo šalies istoriją kaip gražesnę ir didingesnę, negu ji iš tikrųjų yra. Tai natūralu. Atsižvelgiant į šališką palankumą sau, rožinių spalvų, kuriomis tapoma istorija, visiškai išvengti neįmanoma. Kitas klausimas, kodėl tuomet kritiškai vertinama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija? Kodėl ji yra paženklinta to, ką galima įvardyti terminu juodoji retrospektyva?
Pavyzdžiui, skeptikai linkę pabrėžti kritišką požiūrį į dominuojantį Lenkijos vaidmenį, o profesionalūs raudotojai lieja skausmo ir netekties ašaras dėl Lietuvos suvereniteto suvaržymų.
Tokiais atvejais ignoruojamas svarbiausias dalykas - reali to meto geopolitinė situacija, atsakas į kurias buvo LDK ir Lenkijos unijos. Garsiausia ir reikšmingiausia jų- 1569 metų Liublino unija, pagrįstai laikoma ir didžiausiu pasiekimu, ir didžiausiu praradimu. Konfederacijos pagrindu sudaryta Abiejų Tautų Respublika buvo kur kas stipresnė nei pavienės LDK ir Lenkija.
Galingesnės ATR paskirtis- išlaikyti ją sudarančių valstybių politinę įtaką bei dominavimą regione ir kartu apsaugoti jas nuo kylančios naujos galybės iš Rytų. Šia prasme ATR buvo adekvatus atsakas į realiai susiklosčiusias to meto grėsmes ir iššūkius. Taigi atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, Liublino unija vertintina kaip politinė būtinybė, atitinkanti reikšmingus abiejų valstybių interesus.
Ar lietuvių nepasitikėjimas lenkais turi istorinį pagrindą?
Liublino unija turėjo ir tamsiąją pusę. Ja paprastai laikoma: a) spartesnis LDK elito nutautėjimas; b) Lenkijos pastangos tapti dominuojančia ATR politine jėga. Šie veiksniai vertinami prieštaringai, tačiau visai nebūtinai tik išimtinai neigiamai. Kaip pagrįstai teigia istorikas Edvardas Gudavičius, LDK polonizacija buvo šalutinis europeizacijos rezultatas, taigi natūralus, o ne priverstinis.
Karti visus šunis ant polonizacijos baslio nėra sąžininga ir dėl tos banalios priežasties, kad kanceliarine LDK kalba pirmiausia buvo ne lenkų, o senoji baltarusių kalba. Tačiau jeigu gudams dėl to niekas nereiškia pretenzijų, ar sąžininga jas reikšti lenkams? Juolab, kad netgi Vakarų šalys iki XVIII amžiaus politikoje ir moksle vartojo ne nacionalines kalbas, o lotynų kalbą.
Kitas dalykas- lenkų bandymas sukurti ne konfederaciją, kaip suverenių valstybių sąjungą, o inkorporuoti LDK į Lenkijos sudėtį. Šis bandymas, žlugęs dėl kietos mūsų protėvių pozicijos, įtikinamai rodo, kad lenkai galėjo eiti tiek, kiek jiems leido lietuviai. Kita vertus, lengvabūdiška būtų ignoruoti, kad dėl karinių nesėkmių Rytuose, LDK sudarė Liublino uniją ne prievarta, o laisva valia.
Tad ar galima kaltinti lenkus kėsinimusi į LDK suverenitetą? Mes atsidursime aklavietėje, jeigu vertinsime lenkų ketinimus šiuolaikinės tarptautinės teisės požiūriu, o ne atsižvelgsime į tais laikais vyravusias normas ir papročius. Tuomet tas, kas nėra apakintas nemotyvuoto pykčio ir neapykantos, negalės paneigti LDK savarankiškumo. Tiesa, suvaržyto tiek, kiek jį neišvengiamai suvaržo konfederacija.
Dabartiniu metu Lenkija besąlygiškai pripažįsta Lietuvos suverenitetą ir gerbia jos teritorinį vientisumą. Nepaisant to, kad neatsiprašė Lietuvos už Vilniaus okupaciją. Labai svarbu ir tai, kad abi šalis vienija bendras ir reikšmingas interesas- gynyba nuo amžino, mesianistinių idėjų apakinto agresoriaus. Taigi, atrodytų nėra jokio pagrindo aitrinti praeities žaizdų.
Įspūdis apgaulingas, nes dvejų, amžinai konfrotuojančių varžovų- proto ir jausmų dvikovą visada laimi pirmasis. Beveik visada. Ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos lenkų problemos, kurių išspręsti nepadeda destruktyvi jų lyderio veikla, neleidžia užgęsti įtampos židiniui. Kaip nebūtų apmaudu, bet Lietuvos ir Lenkijos santykiai iškalbingai patvirtina karčią tiesą- blogis stipresnis už gėrį.
Kas kenkia Lietuvos gynybai?
Už sąjungininką iš išskaičiavimo blogiau yra viena - tokio sąjungininko nebuvimas. Lietuva turėtų vadovautis ne iracionaliais jausmais, o pragmatiška nuostata, kad prioritetus santykių su Lenkija srityje lemia gynybos ir saugumo interesai. Kaip pagrįstai tvirtina kariniai ekspertai, Lenkija buvo, yra ir bus strateginis Lietuvos sąjungininkas. Vien tik atidesnis žvilgsnis į žemėlapį paaiškina, kodėl.
Audrius Bačiulis teisus - pirmieji Lietuvos gynybos kenkėjai yra rėksmingi nacionalistai, gąsdinantys agresyviais Lenkijos tikslais. Deja, jų dūdą pučia ir baili bei neryžtinga valdžia, vengianti užsitraukti nemalonę tų kenkėjų, kurie raidės „w“ bijo labiau nei velnias kryžiaus. Juolab, kad Lietuvos lenkų lyderis reiškia tiek daug pretenzijų, jog valdžia yra visiškai pasimetusi ir nežino ką daryti.
Taigi esminis klausimas, kokias pretenzijas tenkinti, kokias atmesti? Atmestinas Tautinių mažumų įstatymo projektas, įpareigojantis valdžios institucijas teikti gyventojams administravimo paslaugas ir informaciją tautinių mažumų kalbomis. Kita vertus, Lietuvos lenkams turi būti suteiktos teisės, analogiškos toms, kokias turi Lenkijos lietuviai. Visa kita, kaip parašyta Biblijoje, yra nuo pikto.