K. Jovaišas. Vatnikų išminties perlai: TOP 3

Vatnikas – kaip mankurtas ir moralinis idiotas viename – turi kilnią ir taurią savybę žarstyti išminties perlus. Regis, kieno koks reikalas, kuo laisvoje šalyje smaginasi laisvi žmonės ir kokiu dvasios penu jie minta. Įspūdis apgaulingas – ne, ne visai taip. Svarus šio teiginio įrodymas – žmonės, pas kuriuos viskas yra teigiama, įskaitant Wassermanno reakciją ir narkotikų vartojimo testą.

Vadinasi, absoliučiai teigiamų žmonių savybės anaiptol ne visada yra grynai jų asmeninis reikalas. Pavyzdžiui, sifilis, apie kurį ir byloja teigiama Wassermanno reakcija, nėra vien tik išimtinai sifilitiko problema. Nėra, nes kaip ir atvira tuberkuliozės forma arba ŽIV, tai užkrečiama liga. Deja, užkrečiami, todėl ir pavojingi visuomenei yra ir šie, žemiau aprašyti vatnikų išminties perlai.

1. Statistinis lietuvis išgeria daugiau gryno alkoholio negu statistinis rusas.

Toks teiginys – tai lunatiko kliedesiai mėnulio pilnaties metu. Taip, statistinis Lietuvos gyventojas pagal gryno alkoholio suvartojimą (15,4 litro) yra trečias pasaulyje. Jis išgeria mažiau negu Baltarusijos (17,5 litro) ir Moldovos (16,8 litro), bet daugiau negu Rusijos gyventojas (15,1 litro). Jau nekalbu apie statistinį homo sovieticus, kuris, viso labo, esą įveikdavo tik po 12 litrų gryno spirito kasmet.

Kiek patikimi šie skaičiai? Necituosiu Marko Twaino posakio apie statistiką, bet pabandysiu atskleisti bjaurų melą, kurio ilgos ausys kyšo už tariamai objektyvių faktų. Retorinis klausimas: ar oficiali SSRS statistika atspindėjo, kiek komunizmo statytojai išgerdavo odekolono, losjono, techninio spirito, stiklų valiklio, stabdžių skysčio ir kitų, specifinį troškulį malšinančių preparatų? Ar ši statistika fiksavo, kiek grūdų, cukraus ir mielių buvo sunaudojama samagono ar brogos gamybai?

Iš Sovietų Sąjungos paveldėjusi melo ir demagogijos arsenalą, Rusija nutyli, jog gerą pusę joje išgeriamo alkoholio, kaip teigia nepriklausomi ekspertai, sudaro pogrindyje gaminamas arba kontrabandinis, vadinasi, į oficialios statistikos suvestines neįtrauktas alkoholis. Vadinasi, kad pagal realiai išmaukiamo gryno spirito kiekį statistinis rusas maždaug dukart pranoksta statistinį lietuvį. Šis rodiklis ganėtinai tiksliai atspindi tai, ką kiekvienas mąstantis žmogus jaučia intuityviai.

Be to, nuolat mažėjanti alkoholinių gėrimų pardavimo rinka Lietuvoje per dešimtmetį susitraukė 30 proc., o toks naujadaras kaip pilstukas kaukolinis netgi dingo iš lietuvių folkloro. Nepaisant to, visais požiūriais teigiami žmonės, Komunistų partijos pavyzdžiu uzurpavę teisę vadintis epochos protu, garbe ir sąžine, gausiai žarsto išminties perlus ir nesidrovėdami tiražuoja marazmą.

Žmonės piktinasi, kad norint įsigyti šnapso, reikia pateikti asmens dokumentą? Užtat galima guostis tuo, kad bent kol kas nereikia pažymos iš psichiatro, medikų išvados apie sveikatą, pirštų antspaudų, kraujo, šlapimo analizės ar duomenų apie seksualinę orientaciją. Tiesa, kas gali paneigti, kad kai kurie žmonės, patologiškai siekdami susireikšminti, nežengs kito žingsnio? Šis žingsnis – tai galutinai nenurašytas projektas dėl priverstinio alkoholikų gydymo.

Didvyrių žemėje apstu žmonių, kuriems ramiai miegoti neleidžia komunistų vykdytas vadinamųjų chronių gydymas. Nesvarbu, kad iš esmės laikomi kalėjimo sąlygomis, chroniai kartu su vaistais įsigudrindavo vartoti alkoholį ar jo surogatą, tokiu mirtinu kokteiliu darydami nepataisomą žalą savo organizmui. Svarbu, kad bolševikų metodų, tarsi sirenų garsų pavilioti, visais požiūriais teigiami žmonės nori geležine ranka atvesti tautą į blaivų kapitalistinį rojų.

Pirmyn, draugai! Tobulumui, tpfu, vos ne pasakiau kvailumui, ribų nėra.

2. Prie ruso produktai buvo kokybiški ir skanūs, dabar – plastikiniai.

Kodėl dabartiniu metu, kai Lietuvoje utilizuojamas atgrasus raudonųjų paveldas – žmonių sveikatai ir gyvybei pavojingų radinių sąvartynai ar siaubingai užterštas gruntas, vatnikus apima liguista senų gerų laikų nostalgija? Kodėl netgi paaiškėjus faktams, kaip bolševikai nuodijo slaptais objektais laikomų miestų gyventojus radioaktyviomis, bakteriologinėmis ir toksinėmis medžiagomis, kartojamos iki koktumo naivios pasakėlės apie kokybiškus ir steriliai švarius sovietmečio produktus?

Todėl, kad žmonės prisimena ne tikrus įvykius, o savo potyrius apie šiuos įvykius. Prie ruso kiekviena diena žmogui buvo tarsi nesibaigianti šventė. Žiūrėk, pasisekė nusipirkti tai pamėlusią liesą vištą, vadinamąją baleriną, tai žirnelių su majonezu ar netgi deficitą deficite – silkę, įvyniotą į tualetinį popierių. Kadangi šie produktai buvo įgyjami per didelį vargą ir geležinę kantrybę, tai deficito iškankintas homo soveticus laikė juos neprilygstamu delikatesu.

Paradoksas: produkto skonis veikiau yra ne jo kokybės, o vartotojo psichikos problema. Paaiškinsiu, ką turiu omenyje. Apsakyme „Miestas ant kalno“ iš rinkinio „Kolymos sąsiuviniai“ Varlamas Šalamovas aprašo kaip vadinamieji blatnieji (užkietėję kriminaliniai nusikaltėliai) už kūniškus malonumus išbadėjusioms moterims mokėdavo duona. Bet kaip mokėdavo?! „Honoraru“ būdavo toks duonos kiekis, kokį moteris pajėgdavo suvalgyti, kol plačios širdies maitintojas naudodavosi jos kūnu.

„Aš tą duoną – pasakojo autoriui vienas iš blatnųjų – iš anksto užšaldau sniege ir kišu jai į burną – įšalusios daug nesuvalgys... Einu atgal – ir duonos davinys sveikas.“ Ne mažiau pritrenkiantis ir kitas epizodas, aprašytas Levo Razgono knygoje „Neišgalvota“. Kartą autorius, jau išlaisvintas iš lagerio, bet paliktas dirbti jame sanitaru, taigi jau spėjęs pamiršti badmetį, neturėjo apetito, tačiau grąžinti savo davinį į virtuvę laikė firmine kvailyste.

Pamatęs lagerio kiemą šluojančią jauną merginą, dar visai mergytę, L. Razgonas pakvietė ją valgyti. Ji lėtai ir mėgaudamasi kiekvienu šaukštu valgė kalėjimo viralą, o baigusi pasisuko į geradėją abejingu veidu. „Man atsigulti ar kaip?“- paklausė ji. Kai kalbos dovaną praradęs ir nieko nesuprasdamas, L. Razgonas pažiūrėjo į mergaitę, ši pasakė: „Manęs be šito nemaitina...“

V. Šalamovas ir L. Razgonas šiais pavyzdžiais atskleidė, kaip bolševikų režimas nužmogino žmogų. Mano uždavinys kuklesnis – parodyti, kaip išbadėjusiam žmogui, kuriam elementarus orumas yra neleistina prabanga, beprotiškai skani yra tiek šleikšti duona perpus su pjuvenomis, tiek skysta kalėjimo balanda.

Minėti pavyzdžiai nėra tipiški, todėl nieko neįrodo? Ne, įrodo. Sovietmečiu mane pašalino iš Vilniaus universiteto už tai, kad restorane užtraukiau „Sėk, sesute, ir gvazdikų, kad neliktų bolševikų“, o neilgai trukus ištrėmė atlikti karinės tarnybos į Komi ASSR. Toje atšiaurioje žemėje kareivius apie tris mėnesius per metus maitindavo džiovintomis bulvėmis, morkomis ir svogūnais.

Prieš gaminimą supiltos į vonią su vandeniu šios daržovės skleisdavo troškų dvoką, o mėsa kartais būdavo tokia pašvinkusi, kad ją mirkydavo margancovkėje. Tačiau meluočiau įžūliau, negu sąžiningai tarnauti tėvynei prisiekęs seimūnas, jeigu sakyčiau, kad nešlemščiau šios bjaurasties. Pasitaikydavo ir prošvaisčių. Vieną ankstyvą rytą kareiviai vorele buvo suvaryti balsuoti už velniai žino kokį kandidatą į kažkokius liaudies deputatus. Po to kiekvienas, kaip atlikęs savo pilietinę pareigą, pusryčiams papildomai gavo net po tris (!) sausainius.

Vargu ar jie buvo skanesni, negu, tarkim, „Gaidelis“. Veikiau atvirkščiai. Tačiau nuo kareiviškos virtuvės grožybių, kurias pavadinti maistu sunkiai apsiverčia liežuvis, mano skonio receptoriai buvo visiškai išbalansuoti. Nieko nuostabaus, kad šie sausainiai man pasirodė neišpasakytai gardūs. Vis dėlto, skirtingai nuo vatnikų, aš absoliučiai tiksliai žinau tokio neįtikėtino skonio priežastį ir nerėkiu ant kiekvieno kampo, kad sovietmečio sausainiai buvo pasakiškai skanūs, o dabar – plastikiniai.

Tas pats pasakytina ir apie kitokį sovietmečio maistą, pavyzdžiui, mėsos ar pieno produktus. Štai į sovietmečio delikatesą – dešrą mėsos kombinatų „racionalizatoriai“ dėdavo ne tik krakmolą, kraujo ir pieno miltelius, bet ir vandenį sulaikančius chemikalus. Ar reikia sakyti, kad į faršą jie ne tik sumaldavo viską, išskyrus kiaulės žviegimą, bet dar ir kibirais pildavo vandenį? Taip būdavo sudaromas rezervas grobstymui.

Sakysite, nesąmonė, buvo privalomi GOST‘ų (valstybės standartų) reikalavimai? Puiku, o kokie buvo nustatyti grobstymų ar produkcijos išeigos GOST‘ai? Ne, ponai, jeigu jūs šlovinate savo vergijos sąlygas, įskaitant blogos kokybės ir skurdaus asortimento maistą, tai akivaizdu: bolševikai vienoje srityje pasiekė ideologinių GOST‘ų reikalavimus. Išties, jūs mąstote žmogų nužmoginusio režimo dvasia, o jūsų širdis plaka valstiečių ir proletarų laikmečio ritmu.

3.Parduotuvių lentynos buvo tuščios, užtat žmonių šaldytuvai pilni gėrybių.

Šis, bene ryškiausias perlas vatnikų išminties karūnoje, primena tokį sovietinį anekdotą: „Ir kur tik mes nebuvome? Ir Paryžiuje nebuvome, ir Londone nebuvome....“ Taigi, ir ko tik nebuvo homo soveticus šaldytuve? Akivaizdu, kad nebuvo vištos, kalakuto ir ančiuko krūtinėlės, lašišos, upėtakio ir krevečių, ispaniškos, itališkos ar lietuviškos vytintos dešros, „Džiugo“ ar panašaus tipo kietųjų ir pelėsinių sūrių...

Tad ko buvo pilni šaldytuvai? Karvių tešmenų ir kanopų ar ko nors vertingesnio? To nežinau, tačiau žinau, kad teiginys apie gėrybių pilnus šaldytuvus skamba neskaniai, nes dažna šeima, ypač jauna, neturėjo netgi paties šaldytuvo. Apie tai iškalbingai liudijo maisto produktai, laikomi rezginėlėse, kurios šaltuoju metu laiku kabėdavo už daugiabučių bendrabučių langų. Kas jose buvo? Nežinau, bet spėju, kad šių rezginėlių turinys atitiko jų formą. O kokia buvo rezginėlių forma? Atsakymas vienprasmiškas – primityvesnė už karvės mykimą, vištos skrydį ar vatniko išmintį.