Šuo pakastas kitur. Mes – lietuviai ir lenkai – nepasitikime vieni kitais ne todėl, kad esame išvagoti neužgijusių dvasinių žaizdų, mes draskome šias žaizdas todėl, kad nepasitikime vieni kitais. O nepasitikime todėl, kad bendros istorijos lemtingus įvykius dažnai vertiname iš diametraliai priešingų pozicijų.
Lenkai kategoriškai nesutinka su Lietuvoje vyraujančia nuomone, kad netolimoje praeityje jie vykdė Vilnijos krašto etninį valymą, kurio sukrečiantis epizodas yra Dubingių žudynės. Tai masinės taikių lietuvių tautybės gyventojų žudynės, kurias 1944 m. birželio 23 d. įvykdė Armijos Krajowos (AK) būrys. Buvo nužudyti 27 lietuviai, įskaitant kūdikius ir senius, o pasigailėjimo sulaukė tik lenkams prijaučiantys žmonės, kuriuos identifikavo pagal maldaknyges ir lenkų kalbos žinojimą.
Tačiau netgi tie istorikai, kurių neįmanoma apkaltinti mirtina nuodėme – simpatija lenkams, – pripažįsta, jog Dubingių žudynės buvo ne genocido, o keršto akcija už Vietinės rinktinės (VR) trimis dienomis anksčiau įvykdytas Glitiškių žudynes. Jas išprovokavo AK karių surengta pasala, per kurią žuvo du lietuvių savisaugininkai, o du sužeisti vėliau buvo sušaudyti. Į Glitiškes atvykusi VR kuopa už vieną kritusį savisaugininką sušaudė dešimt taikių lenkų tautybės gyventojų. Žudynių aukomis tapo 39 lenkai. Jauniausiai aukai buvo 3 metai, vyriausiai – 84.
Šiurpi ir kartu banali istorija – aklas įniršis už kritusias aukas šaukiasi keršto, kraujas – kraujo, o neapykanta gimdo neapykantą. Velniškai gajos neapykantos sėklos yra suleidusios tokias gilias šaknis, kad jau Anapilin iškeliavę mirusieji geležine ranka laiko už gerklės gyvuosius, o gyviesiems į krūtinę daužosi mirusiųjų pelenai.
Minėtais atvejais niekas nebuvo be nuodėmės – nei lietuviai, nei lenkai. Tad kodėl toks gilus ir įsišaknijęs yra abipusis nepasitikėjimas, maitinantis įtarumą ir netgi sadomazochistinį mėgavimąsi patirtomis skriaudomis? Problemos nepadėjo išspręsti ir tai, kad 1993 m. sudaryta Valstybinė komisija AK veiksmams įvertinti padarė išvadą, jog Rytų Lietuvoje AK partizanai nužudė 400 nekaltų lietuvių tautybės gyventojų.
Oponentas įgels – problema ta, kad Armija Krajowa įvykdė žudynes, o ne ta, kad komisija jas nustatė. Ne, ne visai taip. Griežtai kalbant, visai ne taip. Jeigu Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme būtų nagrinėjama byla dėl AK padarytų nusikaltimų žmoniškumui Vilnijos krašte, ši byla neturėtų absoliučiai jokių teisminių perspektyvų. Ypač, atsižvelgiant į priežastinį ryšį tarp Dubingių ir Glitiškių žudynių, taip pat į gynybos šalies iškeltas versijas, kurias kaltinimo šaliai būtų sunku paneigti.
AK veikla Pietryčių Lietuvoje gali būti adekvačiai vertinama atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad lenkų kovotojai atitiko reikalavimus, keliamus partizanams. Jie, kaip ir vėliau Lietuvos rezistencijos kovų dalyviai, vilkėjo uniformas, atvirai nešiojo ginklus, pakluso vidinei disciplinai, laikėsi tarptautinių kariavimo taisyklių bei papročių. Tuo AK, o vėliau Lietuvos partizanai, iš principo skyrėsi nuo daugumos sovietinių partizanų, kuriuos vokiečiai pagrįstai laikė banditais ir elgėsi su jais kaip su banditais.
Kita vertus, AK partizanai 1944 m. kovojo ir prieš vokiečius, ir prieš lietuvių savisaugininkus, o tokių kovų metu praktiškai neįmanoma išvengti ir taikių gyventojų žūčių. Jų neišvengė ir Lietuvos laisvės kovotojai, tačiau tai nereiškia, kad jie vykdė savo tautos genocidą kaip kad suokia nuodingos Kremliaus lakštingalos, kurios ciniškai falsifikuoja istoriją. Tačiau štai kur likimo ironija! Mes AK kovotojus vertiname taip, kaip šios lakštingalos Lietuvos partizanus.
Svarbiausias klausimas ne tas, kiek taikių gyventojų žuvo, o tas, dėl kokių priežasčių jie žuvo. Aukų skaičiaus „inventorizacija“ nėra sunkus uždavinys. Nepalyginti sunkesnis, išsamesnių tyrimų ir daugiau intelektinių pastangų reikalaujantis uždavinys yra nustatyti, kiek civilių tapo tikslinėmis etninio valymo aukomis ir kiek šalutinėmis, AK vykdytų karinių operacijų aukomis.
Ar galima laikyti tiesa paskutinėje instancijoje Valstybinės komisijos išvadas, kad apie 400 taikių gyventojų AK partizanai nužudė tik išimtinai todėl, kad jie lietuviai? Vargu. Kaip pažymi lenkų istorikas Henrykas Piskunowiczius, aukų skaičius tarp civilių gyventojų išaugo 1944 m. vasarą, kai AK partizanai vykdė platesnio masto operacijas, per kurias sudegė keli pastatai.
Pagrįstas abejones dėl minėtos išvados kelia ne tik lenkų istorikų teiginiai, jog lietuviai nebuvo etninio valymo taikinys. Išties, skeptikas paklaus, kodėl turėtume tikėti lenkų istorikais? Kas gali paneigti, kad jie neiškraipo istorinės tiesos? Pasirodo, vis dėlto yra, kas gali paneigti – faktai; lietuvių istorikų, o ne kokių nors šlėktų advokatų nustatyti faktai. Vienas jų, svarbiausia, be galo iškalbingas – tai AK kovotojų elgesys su tuometiniais nesutaikomais savo priešininkais – lietuvių savisaugininkais.
Apie šį elgesį tegul ir liudija patikimiausi liudytojai – faktai. 1944 m. balandžio 29 d. įvyko VR ir AK mūšiai prie Vilkonių kaimo netoli Eišiškių, o gegužės 3–4 d. prie Turgelių, Graužiškių ir Mūrinės Ašmenos. Šie mūšiai buvo nesėkmingi lietuviams, o paskutiniame, lemiamame, mūšyje prie Mūrinės Ašmenos į lenkų nelaisvę pateko 324 savisaugininkai. Belaisviai buvo išrengti iki apatinių rūbų ir voromis išsiųsti į Jašiūnus ir Ašmeną su Vilniaus apygardos AK vadovybės laiškais VR vadams.
Paprastai žemos ir niekingos prigimties žmonės yra narsūs prieš vaikus, moteris ir senius, tačiau bailūs prieš drausmingus kovotojus. Kyla natūralus klausimas, ar AK partizanai, kurie ne tik narsiai kovėsi su VR kariais, bet ir anais visuotinio niekšiškumo bei nužmogėjimo laikais pasielgė su jais žmoniškai, buvo prakeikti vilkolakiai? Ar paleidę į laisvę sveikus ir gyvus lietuvių savisaugininkus, su kuriais nuožmiai kovojo, jie atsigriebė žudydami beginklius taikius lietuvius?
Ar nemanote, gerbiamieji moralistai, kad jau vien minėtas faktas yra mina, padėta po pamatais Jūsų teorijos apie Armijos Krajowos masiškai vykdytą Vilnijos krašto etninį valymą? Ar nemanote, dorybingieji, kad humaniškas AK partizanų elgesys totalaus žiaurumo laikais dar nėra pagrindas laikyti, kad šių partizanų sielos buvo juodesnės už pragaro smalą?
Tačiau nepaliksiu neaptartos ir kitos versijos. Tarkim, Valstybinės komisijos išvados apie 400 taikių lietuvių, kuriuos išimtinai dėl etninės kilmės nužudė AK, yra neginčijamai nustatytas faktas, kurį neigia nebent tik lenkų istorikai. Tačiau netgi ir šiuo atveju, kai VR sąskaitoje yra „tik“ 39 dėl etninės kilmės nužudyti lenkai, pacituosiu VR veterano Antano Paulavičiaus žodžius: „Mes esame paskutiniai Europoje iš kariavusių pusių, kurios ištiesė rankas susitaikymui“.
Šiuos žodžius A. Paulavičius pasakė po to, kai 2004 m. rugpjūčio 2 d., po kelerius metus trukusių derybų, VR karių veteranų sąjunga ir AK veteranų klubas Prezidentūroje pasirašė Susitaikymo deklaraciją. Likimo ironija: VR ir AK veteranai susitaikė paskutiniai, o susitaikymo procesas „mirė“ neilgai trukus. Tokią „mirtį“ konstatavo Lietuvoje gyvenantis lenkų istorikas Jacekas J. Komaras, tyrinėjantis AK istoriją.
Nepaisant tokios „mirties“, minėti VR veterano žodžiai vis dėlto suteikia informacijos apmąstymui. Vargu, ar normalus bendravimas tarp tautų būtų įmanomas, jeigu kiekviena jų elgtųsi taip kaip lietuviai, kurie su sadomazochistiniu pasitenkinimu drasko lenkų padarytas žaizdas. Gal mes šventieji, neturintys nieko bendro su holokaustu, Glitiškių žudynėmis? Gal istorijoje nebuvo jokių periodų, kai lietuviai plėšė, naikino, degino ir dykvietėmis paversdavo lenkų žemes?
Mes griežtai teisiame lenkus, bet nesame laisvi nuo dvejopų moralės standartų. Ginčijamą šimtų lietuvių nužudymą dorybingi tautiečiai inkriminuoja AK partizanams ir tai vertina kaip rastą lenko akyje. Kodėl tuomet neginčijamai nustatytą faktą, kad mūsų pačių padugnės – žydšaudžiai ir stribai – aktyviai talkino rudajam ir raudonajam fašizmui naikinant šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių, mes vertiname tik kaip garstyčios grūdelį lietuvio akyje?
Kodėl mes nesakome: atleiskime lenkams kaltes ir nedraskykime jų padarytų žaizdų kaip ir mes neplakame savęs dėl to, ką ugnimi ir kalaviju esame padarę lenkams? Argi kalčių savo kaltininkams neatleido tautos, kurios vien per Antrąjį pasaulinį karą siaubingų nusikaltimų vienos kitoms padarė tūkstančius kartų daugiau negu lenkai lietuviams, o lietuviai lenkams per kelis šimtmečius?
Spręskite patys – naciai ir jų parankiniai nužudė apie 6 mln. žydų. Apie 8 mln. SSRS gyventojų ir apie 2,6 mln. lenkų tapo slavų genocido aukomis. Neliko skolingi ir tie, kuriuos Hitleris laikė pusžmogiais. Raudonosios Armijos branduolį sudarę rusai, nugalėtojų teisėmis, pateikė kruviną sąskaitą vokiečiams, žudydami, plėšdami taikius gyventojus ir milijonais žagindami moteris.
Tai siaubingi, analogų žmonijos istorijoje neturintys nusikaltimai žmoniškumui. Tačiau savo valstybę sukūrę žydai nekurstė amžinos neapykantos ugnies ir nesitaškė prakeiksmais. Priešingai, jie užmezgė normalius santykius su Europos valstybėmis, neišskiriant Vokietijos ir „mūsiškių“ Lietuvos. Slavų genocidas ir žiaurus „pusžmogių“ atpildas taip pat nebuvo neįveikiama kliūtis normalizuoti vokiečių ir rusų, vokiečių ir lenkų santykius.
Ar žydus, vokiečius ir lenkus Dievas nubaudė, atimdamas protą? Ar jie neturėtų sakyti, žiūrėkite išmintingi ir garbingi lietuviai netgi užaugus ketvirtai žmonių kartai po karo negali užmiršti ir atleisti lenkams už taikių gyventojų aukas, kurių buvo 400. Tad, kodėl mes turėtume atleisti vieni kitiems savo kaltes už milijonus nužudytų taikių gyventojų, už legionus išniekintų moterų? Ar mes neturėtume taip suvesti sąskaitų ir kovoti už istorinį teisingumą, kad akmens neliktų ant akmens?
Nepasitikėjimas lenkais yra grindžiamas praeities įvykių projekcija į ateitį. Tautiečių nuomone, lenkai žiūri į Vilnių kaip vilkas į mišką ir turi kėslų atplėšti Vilnijos kraštą nuo Lietuvos. Naivu neigti, kad tokių lenkų apskritai nėra. Lygiai kaip ir kvaila būtų tvirtinti, jog nėra lietuvių, jaučiančių nostalgiją raudonajai praeičiai. Vieni jų su dideliu entuziazmu organizuotų referendumą dėl grįžimo į SSRS, kiti atiduotų savo balsus „už“ netgi negavę butelio degtinės, gabalo dešros ir marinuotų Kėdainių agurkų.
Mankurtų ir moralinių idiotų netrūksta jokioje tautoje. Tačiau tai nėra pagrindas manyti, kad lenkai yra neprognozuojami bepročiai, pjaunantys šaką, ant kurios patys sėdi. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijai atiteko dalis Silezijos ir du trečdaliai Rytų Prūsijos teritorijos. Todėl lenkai visiškai nesuinteresuoti reikšti bet kokių pretenzijų Lietuvai dėl Vilnijos krašto arba kurstyti nelietuvių tautybės gyventojų separatistinių nuotaikų. Tuo lenkai tik išleistų iš butelio absoliučiai jiems nereikalingą teritorinių pretenzijų džiną.
Mūsų nepasitikėjimo lenkais svarbiausia priežastis – tai ne lenkų lietuviams padarytos nuoskaudos ir žaizdos, o mūsų liguistas įprotis nuolat draskyti tas žaizdas. Susimąstykime, ar mes patys esame be nuodėmės ir turime išskirtinę teisę svaidytis kaltinimų akmenimis? Ar protinga ignoruoti Biblijos išmintį, kad yra laikas svaidyti akmenis ir yra laikas juos rinkti? Ar neišmušė valanda suvokti, kad nuolatinis žaizdų draskymas – tai labai nepatikimas jų gydymo būdas ir kelias, vedantis į aklavietę?