K. Liutkevičius. Kodėl negalima štampuoti leidimų žurnalistų pasiklausymui

„Žiniasklaida būtina demokratijai, nes ji užtikrina viešosios politikos ir kitų visuomenei svarbių procesų skaidrumą ir atskaitomybę,“ ketvirtadienį vykusioje Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos konferencijoje sakė Jungtinių Tautų Vyriausioji žmogaus teisių komisarė Navi Pillay. Būtent dėl savo ypatingo vaidmens visuomenėje žurnalistai dažnai tampa žmogaus teisių pažeidimų taikiniu.

ESBO valstybėse, deja, žiniasklaidos laisvė varžoma įvairiausiais būdais: nuo žurnalistų kankinimų Baltarusijos kalėjimuose iki varžančio tinklaraštininkų veiklos reguliavimo Rusijoje.

Vis dėlto, siekiant apriboti laisvos nuomonės raišką valstybėje, nebūtina žurnalistų uždaryti į kalėjimus, tam pastaruoju metu vis dažniau pasitelkiamos naujosios technologijos. „Žurnalistų pokalbių klausymasis yra vienas efektyviausių būdų atgrasyti nuo naudojimosi saviraiškos laisve“, – savo komentare Žmogaus teisių stebėjimo institutui teigė Pensilvanijos Universiteto komunikacijų studijų profesorius Monroe Price'as.

Žurnalistų pokalbių klausymasis kaip saviraiškos laisvės ribojimas

Deja, į žiniasklaidos laisvę kėsinamasi ir Lietuvoje. Birželį antraštėse nuskambėjo dar viena naujienų agentūros BNS ir valstybės paslapties atskleidimo bylos aplinkybė. Paaiškėjo, jog prieš mėginant išsiaiškinti žurnalistų informacijos šaltinį atliekant kratas ir tiesiogiai įpareigojant jį atskleisti, teisėsaugos institucijos tai bandė daryti slapčia, klausydamosios naujienos agentūros darbuotojų pokalbių.

Turint omenyje, jog vykdytas didelio masto slaptas žurnalistų sekimas, šios žinios kelia neišvengiamų klausimų: ar atliekant tyrimą paisoma išimtinio žurnalisto ir jo informacijos šaltinių statuso? Ar teisėsaugos institucijos slaptas prievartos priemones taiko tik kraštutiniais atvejais? Ar teismai atlieka veiksmingą procesinių veiksmų kontrolę, užtikrindami žmogaus teisių apsaugos standartus?

Bent iš dalies į šiuos klausimus atsako pareigūnų, dalyvavusių taikant ir sankcionuojant žurnalistų sekimą, reakcijos į šią istoriją.

Žurnalistų profesijos ypatybės ir šaltinių apsaugos principas

Ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras teigė, jog „[...] buvo atsirenkami asmenys, kurie pradėjus ikiteisminį tyrimą gali gauti duomenų, turinčių reikšmės bylai – šiuo atveju buvo pasirinkta 17 asmenų su UAB „BNS“ ar darbiniais, ar nedarbiniais santykiais susiję asmenys. [...] jeigu tame sąraše būtų 17 prokurorų, lygiai taip pat sėkmingai būtų klausomasi 17 prokurorų. Noriu pabrėžti, kad nieko bendro su profesija taikymas procesinių prievartos priemonių neturi.“

Karolis Liutkevičius

Įstatymo neišsamumas yra prastas pasiteisinimas: visų galimų atvejų įstatymu nesureguliuosi, todėl teisėjui ir suteikiama diskrecija priimti sprendimą įvertinus visas aplinkybes. O į pastarąsias EŽTT nustatyti tarptautiniai žmogaus teisių standartai nepatekti negali.

Iš tiesų, vertinant iš žmogaus teisių apsaugos perspektyvos, profesijos lemiamas skirtumas yra labai reikšmingas. Daugiau nei prieš 18 metų byloje Goodwin prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra nustatęs, kad „žurnalisto šaltinių apsauga yra viena iš pagrindinių spaudos laisvės sąlygų“ ir jos nepaisyti galima tik išimtiniais atvejais. Sprendime buvo pateiktos ir tokio ypatingo statuso priežastys: nesant tokios apsaugos, potencialūs šaltiniai būtų atgrasyti nuo pagalbos žurnalistams teikimo, informuojant apie visuomenei svarbius įvykius. Tai savo ruožtu užkirstų kelią žiniasklaidai atlikti savo gyvybiškai svarbų vaidmenį – pateikti tikslią ir patikimą informaciją.

Ir šioje istorijoje, ir bendrai kalbant apie žurnalistus, į profesijos reikšmę demokratijos užtikrinimui neatsižvelgti negalima. Atitinkamai ir EŽTT, kai Europos valstybių teisėsauga kėsinasi į šią laisvę, savo sprendimuose nuolat primena, kad žurnalisto šaltinių apsauga yra spaudos laisvės kertinis akmuo (pavyzdžiui, byloje Sanoma Uitgevers B. V. prieš Olandiją).

Lietuvos teismai vengia atsižvelgti į žmogaus teisių standartus

Deja, EŽTT argumentais ne visada domisi ne tik teisėsaugos pareigūnai, bet ir šio teismo sprendimais privalantys vadovautis Lietuvos teisėjai. Pasiklausymus budėjimo metu sankcionavusi teisėja, paklausta apie savo sprendimą, sakė, kad: „Įstatymas nenumato išimčių, kad žurnalistų atžvilgiu tokios priemonės negalėtų būti taikomos.“ Bei pridūrė, kad „procesiniai veiksmai, kurie yra atliekami budėjimo metu, nėra ypatingai sudėtingi, jie nereikalauja kažkokių specialių įgūdžių, pasiruošimo.“

Vertinant absoliučiai formaliai, teisėja neklysta: slaptą sekimą reguliuojantis Baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnis apskritai nepateikia tikslių instrukcijų, kokių asmenų pokalbių ir kokiais atvejais klausytis galima, kokiais – negalima (vienintelė išimtis – draudžiama klausytis įtariamojo ir jo advokato pokalbių).

Viena vertus, tai galima vertinti kaip įstatymo trūkumą: jame nustatoma labai ribota žurnalisto informacijos šaltinio apsauga – tiesiog leidžiama jo nenurodyti žurnalistui duodant parodymus. Tuo tarpu taikant procesinius veiksmus, kuriais siekiama atskleisti tą patį šaltinį, – daiktų ar dokumentų paėmimą, kratas ar slaptą sekimą klausantis pokalbių – žurnalistams jokios papildomos apsaugos nenumatyta. Tad tai trūkumas, kurį ne tik įmanoma, bet ir reikėtų pašalinti.

Kita vertus, įstatymo neišsamumas yra prastas pasiteisinimas: visų galimų atvejų įstatymu nesureguliuosi, todėl teisėjui ir suteikiama diskrecija priimti sprendimą įvertinus visas aplinkybes. O į pastarąsias EŽTT nustatyti tarptautiniai žmogaus teisių standartai nepatekti negali. Tai tiesiogiai nustato ir Baudžiamojo proceso kodeksas jau pirmojo straipsnio pirmame sakinyje: „Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas [...]“

Požiūris, jog sprendimų priėmimas dėl teisėsaugos prievartos veiksmų taikymo – nesudėtingas, kurį išreiškė teisėja, yra pavojingas. Kai sprendžiama dėl pamatinių žmogaus teisių varžymo, priešpastatant siekį užtikrinti visuomenės saugumą, sprendimas niekada nėra paprastas, ir negali būti priimamas lengva ranka, štampuojant prašymus, mat kodeksas to tiesiogiai nedraudžia. Jei teisėjui tenka atsakomybė užtikrinti, kad valstybė nepiktnaudžiautų savo jėga prieš individą ar visuomenę, vieninteliu vertinimo matu negali tapti tai, kas parašyta ar neparašyta viename įstatymo straipsnyje.