Jie vartojami daugybėje kontekstų, tapo milijonų žmonių, dažnai net negirdėjusių apie G. Orwellą, žinomais ir vartojamais terminais. Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su šia spalvinga asmenybe iš arčiau ir Lietuvos skaitytojams pristato Jurijaus Felštinskio ir Georgijaus Černiavskio knygą „Epochos pranašas George’as Orwellas“, kurioje atpasakotas rašytojo gyvenimas nuo gimimo Britų imperijai priklausiusioje Indijoje iki mirties Londone.
G. Orwellas išsiskyrė originaliu mąstymu ir nepriklausomu charakteriu. Jis kritikavo britų imperializmą, sustabarėjusias konservatyvios visuomenės dogmas ir save priskyrė kairiųjų idėjų šalininkams, tačiau griežtai atmetė totalitarinį komunizmą, kruvinus bolševikų valdymo metodus ir Stalino režimą. 1936 m. Ispanijos pilietiniame kare G. Orwellas kovėsi respublikonų gretose, tačiau supratęs, kad vis daugiau įtakos įgauna Maskvos šalininkai, pasitraukė.
Antrojo pasaulinio karo metais, dirbdamas britų radijuje, G. Orwellas su nerimu stebėjo, kaip jo gimtojoje šalyje vis labiau simpatizuojama totalitarinei SSRS. Stalinas Orwellui atrodė pats tikriausias civilizuotos žmonijos priešas, pražudęs ne tik galybę savų žmonių, bet ir sukūręs modelį, kurį jo šalininkai, jei tik gautų valdžią, neabejotinai pritaikytų Anglijoje.
1944 m. pasirodžiusioje apysakoje „Gyvulių ūkis“ Orwellas pasakoja alegorinę istoriją – bolševikų revoliucijos ir Stalino įsitvirtinimo valdžioje parodiją. Aprašoma, kaip gyvuliai sukyla prieš juos „išnaudojusį“ ūkininką, jį išvaro ir įveda savo tvarką. Iš pradžių jie vadovaujasi septyniais priesakais, tačiau vėliau, kai kiaulės su savo lyderiais galutinai užgrobia valdžią, tie šūkiai iš esmės „modernizuojami“.
- Tas, kuris vaikščioja dviem kojomis, – priešas.
- Tas, kuris vaikščioja keturiomis kojomis ar turi sparnus, – draugas.
- Gyvūnas nenešioja drabužių.
- Gyvūnas nemiega lovoje (vėliau pridėta: su paklodėmis).
- Gyvūnas negeria alkoholio (vėliau pridėta: be saiko).
- Gyvūnas nenužudys kito gyvūno (vėliau pridėta: be priežasties).
- Visi gyvūnai lygūs (vėliau pridėta: bet kai kurie lygesni už kitus).
„Gyvulių ūkis“ buvo parašytas nepalankiu metu, kai Stalinas buvo sąjungininkas, todėl daugelis britų leidyklų atsisakė išleisti apysaką. 1944 m. birželį vienintelis autoriaus turimas rankraščio egzempliorius vos nepražuvo per Londono bombardavimą sparnuotosiomis bombomis V-1. Blairų šeima griuvėsiuose aptiko „apkramtytą“ popierinį gniužulą.
Knyga išleista tik 1945 m. rugpjūtį ir jos sėkmė buvo pribloškianti. Leidimai užsienio kalbomis buvo vilkinami dėl politinių priežasčių. Taip jau nutiko, kad pirmoji užsienio kalba, kuria G. Orwellas sutiko leisti be honoraro, buvo ukrainiečių. Negana to, jis pats iš dalies apmokėjo knygos išleidimą. Vertėjas skyrė knygą tiems ukrainiečiams, kuriems pavyko išgyventi Holodomorą ir Stalino valymus.
1947 m. Vakarų Vokietijoje, amerikiečių kontroliuojamoje zonoje, pasirodęs „Gyvulių ūkio“ ukrainietiškas vertimas „Gyvulių kolchozo“ pavadinimu sukėlė tikrą skandalą. Sovietai pareikalavo konfiskuoti tiražą, tačiau dalį pavyko išsaugoti. Išgelbėtos knygelės keliavo iš rankų į rankas.
Tačiau tikrojo triumfo žygio „Gyvulių ūkis“ sulaukė po 1948 m., vis labiau įsibėgėjant Šaltajam karui. Kai 1952 m. ką tik karaliene tapusios Elžbietos II rūmų kurjeris knygyne ketino įsigyti „Gyvulių ūkio“ egzempliorių, jam su apgailestavimu buvo pranešta, kad knyga išparduota. Per didelius vargus vos vienas egzempliorius rastas kitur.
1949 m. pasirodžiusiame Orwello romane „1984“ tęsiama niūri totalitarizmo tema. Pagrindiniai herojai gyvena nuolat sekami ir stebimi „Didžiojo Brolio“. Čia, pasitelkus naujakalbę, melas vadinamas tiesa, o neapykanta – meile.
Pralaimėjimai paskelbiami neregėtais laimėjimais, o piliečių vergovė – didžiausia laisve. Šioje sistemoje žmonės „apdorojami“, „perauklėjami“ ir galiausiai patys įtiki diegiamu melu. Sistema kuria mankurtus, galinčius be jokių dvejonių vykdyti pačius baisiausius įsakymus.
Vargu, ar rašydamas savo kūrinius – niūrias antiutopijas, epochos pranašu šioje knygoje vadinamas G. Orwellas pretendavo į tokį statusą. Rašytojo darbai kaip niekad aktualūs ir mūsų dienomis. Tik Stalino Sovietų Sąjungos vietą užėmė Vladimiro Putino valdoma Rusija. 2022 m. pavasarį Vilniuje viešėjęs garsus Rusijos žurnalistas ir opozicionierius Vladimiras Kara-Murza kalbėjo, kad „George’o Oerwello kūriniai materializavosi šiandienos Rusijoje, kur karo negalima vadinti karu, o laisvė – tai vergija“. Po metų V. Kara-Murza nuteistas 25 metams nelaisvės už „valstybės išdavystę“, „prieš Rusijos kariuomenę nukreiptą šmeižtą“ ir bendradarbiavimą su „priešiškomis organizacijomis“.
Knygos autoriai: Jurijus Felštinskis (g. 1956 m.) – iš Rusijos kilęs amerikiečių istorikas, istorijos mokslų daktaras, daugelio rusų ir sovietinės istorijos knygų autorius; ir Georgijus Černiavskis (g. 1931 m.) – JAV gyvenantis ukrainiečių publicistas, istorijos mokslų daktaras. Vertė Vytautas Leščinskas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Apysaka „Gyvulių ūkis“ tapo viena iš Orwello kūrybos viršūnių. Per praėjusius po laimingo pabėgimo iš Ispanijos metus ir ypač Antrojo pasaulinio karo metais autorius apstulbęs stebėjo, kaip Didžiojoje Britanijoje vis labiau stiprėja Sovietų Sąjungos ir Stalino įtaka, kaip nuo anglų slepiama tai, kas vyko po 1917 m. perversmo. Stalinas Orwellui atrodė tikras žmonijos priešas. Jis pražudė ne tik galybę savų žmonių, bet ir sukūrė modelį, kuris lengvai galėjo būti taikytas Anglijoje. Orwellas šį modelį pavadino „gramofonine sąžine“: žmonės nustoja mąstyti ir lengvabūdiškai kartoja tai, kas it gramofono plokštelėje įrašoma jų smegenyse.
Taip atsirado knyga, kurioje įvyksta naminių gyvulių revoliucija prieš žmones – „išnaudotojus“, skelbiančius žvėrims kilnius išvaduojamuosius tikslus, bet galiausiai išvedančius į valdžią net ne kokią ištisą gyvulių – kiaulių – rūšį, o vos vieną diktatorių, patį mitriausią, gudriausią ir negailestingiausią lyderį, dėl vidinių intrigų ūkyje užgrobusį valdžią.
Nežinia, ar Orwellas buvo susipažinęs su XIX a. rusų literatūra, konkrečiai – su M. Saltykovo-Ščedrino kūriniais, su jo panaudotu kiaulės paveikslu apybraižų cikle „Užsienyje“, pirmąkart išspausdintu žurnale „Otečestvenyje zapiski“ 1880 m. Kūrinio baigiamajame skyriuje (pavadintame „Džiūgaujanti kiaulė, arba kiaulės pokalbis su tiesa“) šis nelabai mielas Saltykovo-Ščedrino aprašytas gyvulys atrodo kaip miesčionis, vertinantis pirmiausia itin žemiškas tvarto gėrybes. Paskui kiaulė virsta liaudimi, kuri „savo tikslą skelbia: ryti (žrat)“ ir tikina, kad „knygas reikia naikinti“. Taigi „Gyvulių ūkis“ turėjo pirmtakų toje pačioje šalyje, kuri tapo Orwello pirmavaizdžiu ir meninės analizės objektu daugiau kaip po pusės metų.
„Gyvulių ūkis“ buvo naujo žanro kūrinys. Utopija – tai dabarties džiaugsmų ir kartėlių, vilčių ir nusivylimų, žavėjimosi ir neapykantos projekcija į ateitį, bet visada koncentruotu ir dažnai perdėtu, net karikatūriniu pavidalu. Antiutopija – tai jos priešingybė, t. y. realybė. Tai, kad Orwello ir kitų „utopinių“ autorių kūriniai kartais vadinami „antiutopija“, – nesusipratimo rezultatas. Tradiciškai utopiniais laikyti kūriniai, vaizduojantys laimingą, šviesią ateitį, utopiją su pliuso ženklu. Antiutopija – tai knygos, kuriose ateitis yra tamsi ir bjauri, utopija su minuso ženklu. Bet būsima realybė, kuri esti ne tik nerealizuota, bet ir nerealizuotina – nesvarbu, ar su teigiamu, ar su neigiamu ženklu, – vis tiek tėra utopija.
Kadangi „Gyvulių ūkį“ laikome utopija, taip pat pažymėsime, kad tai aiškiai išreikšta alegorija – pamokomasis kūrinys, pavyzdys, kaip reikia elgtis ir kaip nereikia, įspėjimas, įvilktas į meninę menamąją formą, bet visada grindžiamas tikru gyvenimu. Svarbu šiuo atveju alegorijos paveikslus pateikti tirštai, sultingai ir kartu realiai. Tai, žinoma, užduotis ne iš lengvųjų, bet Orwellas susidorojo su ja, nes kūrinio idėja paslapčia jam brendo ilgą laiką, tikriausiai dar iš tarnybos Birmoje laikų. Be to, pats autorius laikė savo kūrybos vaisių greičiau „pasaka“ ar „pasakiška istorija“, ir knygelės žanrą pavadino „A Fairy Story“.
Kai Orwellas savo knygos herojui diktatoriui – meitėliui suteikė Napoleono vardą, jis ne tiesiog stengėsi sukurti asociaciją su Prancūzijos valdžios uzurpatoriumi, kuris kėlė sau tikslą užkariauti pasaulį. Bonapartu, t. y. Napoleonu, ne kartą Staliną vadino Trockis, pavartodamas terminą „bonapartizmas“ dar ir aprašyti SSRS vykstančius „kontrrevoliucinius“ (Trockio požiūriu) įvykius – Stalino politikos rezultatus. Orwello Napoleonas, žinoma, skaitytojui priminė Staliną.
Galbūt Orwellas žinojo ar girdėjo ir apie tas peripetijas, kurios vyko 4-ajame dešimtmetyje dėl Napoleono Bonaparto apibūdinimo SSRS. Štai 1937 m. birželį įvyko skandalas, susijęs su sovietų istoriko J. Tarlės knyga „Napoleonas“, ir tai vos nekainavo Tarlei gyvybės. Objektyvūs (pagal sovietinę Stalino laikų skalę) mokslininko įvertinimai buvo pakeisti „aiškiu priešiško išpuolio pavyzdžiu“, be to, Tarlės veikalui įvertinti skirtos recenzijos buvo išspausdintos 1937 m. birželio 10 d. „Pravdoje“ ir „Izvestijoje“. Jei turėsime galvoje, kad kaip tik 1937 m. birželį Maskvoje už uždarų durų buvo teisiamas maršalas Tuchačevskis ir kiti kariškiai (sušaudyti pagal šio teismo nuosprendį naktį iš birželio 11-osios į 12-ąją), suprantama, kad Tarlės gyvybė tomis dienomis kybojo ant plauko. Tačiau nieko baisaus istorikui nenutiko. Knygos autorius ne tiesiog gavo „malonę“ paties Stalino nurodymu, bet jo knyga buvo įtraukta į klasikinių kūrinių sąrašą, o pats Tarlė tapo akademiku.
Nepaisant pasakiško siužeto, į šią knygą beveik visi skaitytojai žvelgė kaip į 1917 m. revoliucijos ir visa, kas vyko paskui Rusijoje, labai sąmojingą parodiją. Paviršutiniškai žvelgiant, tai pasakojimas apie tai, kaip gyvuliai sukilo prieš savo šeimininką – ūkininką misterį Džonsą, girtuoklį ir tinginį, kuris elgėsi su jais taip, kaip paprastai elgiasi žmonės su naminiais gyvuliais (bet, sukilimo įkvėpėjo pagyvenusio ir išmintingo kriuksiaus nuomone, itin žiauriai ir neteisingai). Visi kūrinio herojai – nuo ančiukų ir ožkų iki arklių, o, svarbiausia, kiaulių – tai savotiški socialiniai ir politiniai tipai, kuriuos galima sutikti kasdieniame gyvenime bet kurioje šalyje, nors knyga suvokiama kaip būtent sovietinių porevoliucinių realijų parodija.
„Gyvulių ūkis“ – tai alegorija apie tai, kaip revoliucija neišvengiamai keičia savo prigimtį, kaip kolektyvinė valia prievartauja asmenybę, paskui pati natūraliai ir neišvengiamai išsigimsta į vieno asmens, kuris užtikrina savo valdžią prievartos ir demagogijos būdu, valią.
Kartą vėlų vakarą, kai šeimininkas, kaip paprastai, girtas nuvirto į guolį, senas ir garbus kriuksius sukvietė visus gyvulius pas save į pasitarimą. „Senasis Majoras“ (taip jis visada vadintas, nors vardas, kuriuo buvo pristatomas parodose, skambėjo kitaip – Vilingdono Gražuolis) ūkyje buvo taip gerbiamas, kad visi iškart sutiko. Suprantama, kalbą Majoras pradėjo kreipdamasis: „Draugai!“ Toliau liejosi įprastinė „klasinė“ demagogija, tik šįkart išnaudotojai buvo žmonės, o išnaudojamieji – visi gyvūnai. „Mūsų gyvenimo dienos, – skelbė Majoras, – slenka žeminamai ir sunkiai triūsiant. Nuo tos minutės, kai atsirandame pasaulyje, mums duodama ėsti tiek, kad neužgestų mūsų gyvybė, ir tie, kurie yra gana stiprūs, priversti dirbti iki paskutinio atodūsio. Paprastai, kai daromės niekam nereikalingi, mes su siaubingu žiaurumu varomi į skerdyklą.“ Tokio apgailėtino egzistavimo priežastis yra ta, kad beveik visa, ką pagamina gyvuliai, „pavagia žmonės“. Pasirodo, žmogus – vienintelė būtybė, kuri vartoja nieko negamindama. Pašalinkite nuo scenos žmogų, ir visam laikui išnyks bado ir neištveriamo darbo priežastis.“
Paraginęs gyvulius sukilti prieš žmonių priespaudą, Majoras tikra Lenino ir Trockio nuostatų dvasia ragino auditoriją neprarasti ryžto, ypač kad gyvuliai neklausytų tų, kurie kalba apie interesų su žmonėmis bendrumą, argumentų. „Visa tai melas! – skelbė jis. – Žmonių nedomina niekas kita, išskyrus jų pačių interesus. O tarp mūsų, gyvulių, tegyvuoja neišardoma vienybė, tvirta kovinė draugystė. Visi žmonės – priešai. Visi gyvuliai – draugai.“
Taip atsiranda pirmasis minią apkvaišinantis šūkis. Paskui tokių šūkių bus išrandama vis daugiau, įmantresnių už ankstesnius – transformuosis visiškai atitinkant tų, kurie inicijuoja šį pavojingą žaidimą, tikslus. O visą karkasą sutvirtina kažkokia teorija, kurią Majoro sekėjai pavadino animalizmu. Tikriausiai Orwellui kilo pagunda pavadinti tą teoriją „majorizmu“ pagal analogiją su marksizmu ar leninizmu, bet jis atsispyrė pagundai, kad parodija neatrodytų pernelyg jau tiesmuka.
Taigi gyvuliai išvaro iš ūkio nelaimingąjį misterį Džonsą ir sukuria „Gyvulių ūkį“, kuriame pradžioje iš tikrųjų „visi gyvuliai lygūs“ (naujas ar, tiksliau, modernizuotas senasis Majoro šūkis).
Kai kurie skaitytojai iš sukilimo svarbiausio įkvėpėjo paveikslo atpažįsta Marxą, nors greičiausiai jo prototipas buvo Leninas. Paskui scenoje pasirodo jo sekėjai – meitėliai, įkūnijantys Stalino ir Trockio paveikslus. „Napoleonas buvo didelis ir net iš pažiūros nuožmokas berkšyro meitėlis, vienintelis berkšyrinis visame ūkyje. Jis nebuvo plepus, bet turėjo apsukrios asmenybės reputaciją. Sniegutis – gyvesnio būdo, greitakalbis ir išradingas, bet santykinai ne toks rimtas.“ Kadangi pirmasis „revoliucijos gyvulių ūkyje“ vadas, vardu Majoras, tarsi iš tikrųjų tiki tais idealais, tarp jo įpėdinių Sniegučio ir Napoleono (Trockio ir Stalino) įsiplieskia asmeninė kova dėl valdžios.
Sniegutis (Trockis) vaizduojamas su šiokia tokia simpatija, nors ir su aiškia ironija, o kartais net su pasityčiojamomis intonacijomis. „Sniegutis kūrė organizacijas, kurias vadino gyvulių komitetais. Tai darė nenuilsdamas, energingai. Jis suorganizavo kiaušinius dedančių vištų komitetą, karvių švarių uodegų lygą, laukinių draugų kartotinio švietimo komitetą (jo tikslas buvo prijaukinti žiurkes ir triušius), avių baltų vilnų judėjimą ir daugybę kitų, jau nekalbant apie skaitymo ir rašymo kursus. Paprastai visus tuos projektus ištikdavo nesėkmė.“
Įsidėmėtina, kad Orwellas gana gerai nutuokė apie Trockio politinę biografiją ir Sniegutį vaizdavo kaip intelektualą, turintį ne tik oratoriaus gebėjimų, bet ir nusimanantį apie karybą. Negana to, iš vieno konkretaus pasakojimo epizodo galima spręsti, kad rašytojas buvo susipažinęs su Trockio darbais, konkrečiai, su aprašytu jo konfliktu su Stalinu dėl Dniepro hidroelektrinės statybos. Kaip tik Trockis buvo pasiūlęs idėją statyti didelę hidroelektros stotį Dniepro slenksčiuose, kurią išjuokė Stalinas, teigdamas, kad šis projektas lygintinas su mužiko sumanytu gramofono pirkimu. Tik išgujęs Trockį iš SSRS, Stalinas, pasisavinęs šią idėją, ėmė ryžtingai kalbėti apie Dnieproheso statybą.
„Gyvulių ūkyje“ vyksta beveik tas pat. Sniegučio planą dėl vėjo malūno statybos pirmiausia išjuokė ir apdergė Napoleonas: šis, išnagrinėjęs malūno planą, „porąkart kriuktelėjo ir pasitraukė į šalį, žvairuodamas į schemą. Paskui jis netikėtai pakėlė koją, nusišlapino ant brėžinio ir, netaręs nė žodžio, išėjo“. Galiausiai projektą, kaip ir Trockio ir Stalino ginčo atveju, realizuoja pats diktatorius.
Dar vienas atvejis, kai Sniegutis panašėja į Trockį, o Napoleonas – į Staliną, – tai požiūris į kitus „gyvulių ūkius“, kuriuose apie „animalizmą“ (marksizmą-leninizmą) nė negirdėta. Sniegutis, labai susirūpinęs, kaip ir juos priversti sukilti, pasiunčia savo žinianešius – balandžius, kurie turi platinti žinias apie tai, kas vyksta „gyvulių laisvės karalystėje“. O Napoleonas mąsto apie tai, kaip sustiprinti savo padėtį, paskui – ir valdžią toje pačioje karalystėje. Kaip šiuo atveju neįžvelgsi Trockio idėjos dėl permanentinės pasaulinės revoliucijos, kuri taip ir lieka be jokio praktinio rezultato, susidūrimo su Stalino „socializmo sukūrimo vienoje atskiroje šalyje kapitalistinės apsupties sąlygomis“?
Savaitinių diskusijų gyvulių ūkyje, per kurias Sniegutis visada ginčijosi su Napoleonu dėl einamųjų ūkio reikalų, suteikdamas joms aukštų principų pavidalą, Orwellas pavaizdavo 1926–1927 m. antistalinistinės opozicijos pareiškimus, po kurių Trockis buvo ištremtas, paskui išguitas iš šalies, opozicija sutriuškinta, o vadovai opozicionieriai priversti viešai atgailauti. „Jie ginčijosi bet kokia dingstimi, kai tik atsirasdavo galimybė. Jei vienas siūlė apsėti laukus miežiais, kitas būtinai teigė, kad didžioji jų dalis turi būti skirta avižoms. Jei vienas sakė, kad tą ar kitą lauką reikia palikti burokams, kitas įrodinėjo, jog ten gali augti bet kas, išskyrus šakniavaisius. Kiekvienas turėjo savų sekėjų, jie tarpusavyje karštai ginčijosi. Ir nors Sniegutis per asamblėjas dažnai laimėdavo dėl puikaus oratorinio meistriškumo, Napoleonas sėkmingiau veikė kuluaruose. Ypatingas autoritetas jis buvo avims.“
Galiausiai Sniegutis dėl Napoleono užkulisinių veiksmų išvaromas iš gyvulių ūkio – kaip Trockis. Vyksta neišvengiamas perėjimas iš beribės laisvės į žiauriausią meitėlio Napoleono diktatūrą. Tokios evoliucijos neišvengiamumo šaknys glūdi visuotinės lygybės utopiškume, gyvūnų, įskaitant žmones (nes žmonės taip pat priklauso gyvūnų pasauliui), bendrume, bendruomenės socialinės santvarkos prigimtyje. Orwellas parodo revoliucinių principų ir programų persikūnijimą į savo priešingybę kaip dėsningą, neišvengiamą bet kokio mėginimo įkūnyti utopiją gyvenime rezultatą. Vienintelis dalykas, kurį simpatizuojantis revoliucijai ir socializmui Orwellas smarkiai pervertina, yra „beribė laisvė“ pirmaisiais porevoliuciniais metais. Iš tikrųjų tokios laisvės nebuvo ir negalėjo būti, nes su proletariato diktatūros šūkiu Rusijoje jau pirmomis savaitėmis po 1917 m. spalio perversmo įvesta itin žiauri komunistų, vykdžiusių terorą ir prievartą visų tų, kurie bent kiek nebuvo jiems nuolankūs, diktatūra.
Rašytojas ryškiai ir sąmojingai išjuokia propagandą ir simboliką kaip „revoliucinės“ visuomenės šlovinimo sudedamąją dalį, kuria įžūliai ir atvirai naudojasi diktatorius Napoleonas, viską pakreipdamas sau naudinga linkme. Ko vertas, pavyzdžiui, gyvulių ūkio herbas – kanopa ir ragas, iš kurių lengvai galima atpažinti pjautuvą ir kūjį, arba himnas „Anglijos galvijai“, taip pat tiksliai perteiktas, be to, visiems tuo metu žinomo „Internacionalo“ parodijuotas paranojinio pobūdžio sąskambis.