Joje autoriai atsako į klausimą, kuris kiekvienam Lietuvos žmogui yra pats svarbiausias: kaip atsirado šiuolaikinė Lietuva ir kodėl mūsų valstybė yra ne atsitiktinumų ar šalutinių aplinkybių išraiška, bet ne vieną šimtmetį brandintas, nuolatinės visų piliečių kovos už laisvę ir nepriklausomybę rezultatas, rašoma pranešime spaudai.
„Mes sakome paprastai – Lietuva yra sena istorinė valstybė, žinoma kaip galinga pagoniška imperija, po krikšto nepraradusi savo valstybingumo ir stipriose unijose su Lenkija.
Katalikybės dėka tapusi Europos civilizacijos dalimi, Lietuva net ir po 1795-ųjų, įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, sugebėjo iškilti kaip tauta iš užmaršties ir atkurti savo valstybę. Sparti valstybės raida ir greita pažanga įtvirtino lietuvių sąmonėje nuostatą, kad visuomet sieksime savo valstybės. Ir to siekio niekaip nesugniuždė nei Stalino, nei Hitlerio režimai.
Teigiame, kad pačių lietuvių pastangų dėka, palankiai susiklosčius tarptautiniams įvykiams, XX amžiuje net du kartus atkūrėme savo valstybę ir tokį pasiekimą vargu kam pavyks pakartoti. Ilgaamžėje, kruvinoje, sekinančioje kovoje Lietuva nusipelnė teisę egzistuoti kaip valstybė ir nebus lengva tam, kuris netyčia, dėl mūsų istorijos nežinojimo, tai pamirš. Tokią siunčiame žinią. Ir dar – mes didžiuojamės savo istorija“, – sako vienas šios knygos sumanytojų, sudarytojų ir autorių Alfonsas Eidintas.
Remdamiesi gausiais šaltiniais, dokumentais ir visų kartų istorikų tyrinėjimais autoriai parengė lengvai skaitomą, tiesos ir atvirumo kriterijais grįstą trumpą Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Nenuslėpta ir nenutylėta klaidos ar klystkeliai, kurių pasitaikė Lietuvos istorijoje. Svarbiausia – parodyta, kad dramatiškose ir sudėtingose situacijose valstybės kūrėjai, kartu su savo šalies žmonėmis eidami per okupacijų duobes ir atkurtos Nepriklausomybės įkalnes, rūpinosi valstybės sukūrimu ir jos išlikimu, žmonių gyvenimo, kūrybos sąlygomis. Visų jų pastangos lėmė, kad 2018 metais Lietuva švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį.
Knyga siekiame paskatinti visuomenę domėtis savo valstybės istorija. Šiuolaikiniam mąstančiam žmogui istorinės žinios, istorinio konteksto išmanymas – būtinas, jis primena, kas žmogaus, visuomenės ir valstybės istorijoje svarbu ir reikšminga.
DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką:
Narystės ES ir NATO nauda
Lietuvos perėjimas iš komandinės į laisvosios rinkos ekonomiką buvo skausmingas, nes senoji pramonės struktūra buvo suardyta, žlugo buvusieji pramonės gigantai, jų vietoje radosi smulkesnės įmonės, kai kurios jų prisitaikė prie esamų sąlygų ir su savo produkcija sugebėjo išeiti į užsienio rinkas. Sėkminga darbo, fiskalinė ir laisva pinigų politika leido Lietuvai tapti valstybe, kuri pagal verslo laisves patenka į pirmąjį šalių dvidešimtuką. Lietuva išlaikė gerus konkurencingumo rodiklius, o privataus sektoriaus indėlis į BVP kūrimą nuo ~0 proc. išaugo iki daugiau nei 80 procentų.
Lietuva 2001 m. buvo priimta į Pasaulio prekybos organizaciją, o 2004 m. įsiliejo į bendrą Europos Sąjungos rinką. Net ir patyrusi ypač sunkių smūgių per 1998 m. Rusijos finansinę krizę, o 2009 m. – ir dėl pasaulinės krizės, Lietuva išlaikė savo ekonomikos gyvybingumą ir palaipsniui sėkmingai atsigavo po šių dviejų didžiausių pastarojo meto sukrėtimų.
Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, bandydama įveikti krizę, įvykdė skubotą „naktinę reformą“, kurios esmė – apkarpyti viešieji finansai, sumažinti atlyginimai ir pensijos. Nukentėjo gyventojai ir Seimas, kurio nariai, pamiršę iš pradžių pirmiausia susimažinti savo algas, ėmėsi jas mažinti kitiems ir susizgribo tik po sukeltų riaušių ir išdaužytų Seimo langų.
2008 m. pabaigoje priimti fiskaliniai apribojimai, užsienyje brangiai paimtos paskolos sustabdė ekonomikos griūtį, o nepaisant visoms Vyriausybėms būdingos buhalterinės finansų politikos padidėjęs eksportas (ypač degalų, įvairių mašinų ir mechanizmų, jų dalių, plastiko ir įvairių iš jo gaminamų detalių, transporto, variklių, medžio ir jo gaminių, vaistų ir optikos, trąšų, pieno ir jo produktų, kiaušinių, grūdų ir tekstilės bei drabužių) ir netrukus išaugęs vidaus vartojimas išvadavo šalį iš krizės gniaužtų.
Be to, Vyriausybė sugebėjo pritraukti į Lietuvą svarbias užsienio kompanijas – Barclays, Western Union, Teva, SCS, Ernst and Young, Kraft, Mars ir kitas. Tam buvo ir priežastis – Lietuva puikiai įvertinta verslumo, jaunimo išsilavinimo, užsienio kalbų mokėjimo reitinguose; gerą šalies įvaizdį stiprino lazerių pramonės ir mokslo pasiekimai, taip pat tai, kad keliolika tūkstančių jaunų žmonių jau dirbo augančiame informacinių technologijų (IT) sektoriuje.
Lietuvos ekonominis augimas XXI a. antrajame dešimtmetyje buvo vienas didžiausių ES. Palyginimui galima pasakyti, kad metinis BVP augimas 1995 ir 2013 m. atitinkamai sudarė 1,2 ir 3,2 proc., BVP milijardais eurų – 5,09 ir 34,55, BVP eurais vienam gyventojui – 1 397 ir 11 680, o Lietuvos eksporto vertė šiais laikotarpiais sudarė atitinkamai 2 362 ir 84 779 mln. eurų.
Didėjo gyventojų pajamos, augo atlyginimai, tačiau paaiškėjo, kad nepakankamai sparčiai.
Nepaisant visų problemų 2013–2014 m. Lietuvos ekonomikos augimas buvo stabilus, solidus augimas planuotas ir 2015 metais.
Kaip, remiantis augančiu vidaus vartojimu, ir buvo prognozuota BVP augimas tais metais siekė 3 proc., nedarbas mažėjo nuo 13 iki 9 procentų. Ekonomikos augimo perspektyvos atrodė džiuginančios, tačiau, laikantis bendros ES ekonominės ir užsienio politikos, dėl įvairių nenumatytų įvykių (sankcijų Rusijai, Jungtinės Karalystės referendumo dėl išstojimo iš ES – vadinamojo Brexit) vėl susidurta su naujais iššūkiais.
Lietuva kasmet augo ir modernėjo – visoje ES pirmavo pagal šviesolaidinio interneto skvarbą ir pasaulyje buvo viena iš lyderių (Lietuvoje 2013 m. apie 34 proc. namų buvo įdiegtas šviesolaidinis internetas), tad komunikacijos technologijų srityje buvo pavyzdys kitoms šalims, (ypač dėl interneto greičio bei tinklo pasiekiamumo).
Beje, aptariamu laikotarpiu Lietuvoje net 92 proc. finansinių operacijų buvo atliekama naudojantis elektronine bankininkyste. Verslui skatinti Lietuvoje įkurta 10 mokslo ir technologinių parkų su išplėtota infrastruktūra, reikalinga naujoms įmonėms ir verslams.
2013 m. liepos 1 d. Lietuva pradėjo pusmetį trukusį pirmininkavimą ES Tarybai. Šis įvykis padėjo Lietuvai tapti geriau žinoma ES šalyse, o svarbiausias pirmininkavimo renginys buvo lapkričio 28–29 d. Vilniuje vykęs ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Jo metu Moldova ir Gruzija pasirašė Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis, tačiau Ukraina atsisakė tai padaryti.
Dėl to Kijeve kilo masiniai protestai prieš šalies prezidentą Viktorą Janukovyčių, prasidėjo vadinamieji Euromaidano įvykiai, virtę sukilimu, kuris baigėsi tuo, kad korumpuotas prezidentas pabėgo į Rusiją. Po šių įvykių Rusija suagresyvėjo, jėga užėmė Krymą ir ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama destabilizuoti padėtį Rytų Ukrainoje.
Agresyvi Rusijos politika suaktyvino Lietuvą, kuri, kaip NATO narė, siekė, kad sąjungininkai daugiau prisidėtų prie šalies gynybos. Tiksliau tariant Lietuva siekė, kad būtų nuosekliai laikomasi Šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio, kuriame numatyta, jog visi sąjungininkai turi ateiti į pagalbą agresiją patiriančiai NATO narei.
Lietuvos saugumo ir gynybos politika, kuria siekta nuolatinio NATO pajėgų buvimo Baltijos regione, buvo sėkminga – užtikrintas NATO vykdomos oro policijos misijos tęstinumas, parengti Aljanso gynybos planai, Baltijos regione pradėtos rengti reguliarios NATO pajėgų pratybos, be to, gautas pritarimas steigti NATO energetinio saugumo kompetencijos centrą.
Dalyvaudama tarptautinėse misijose Lietuva susikūrė patikimos Aljanso narės įvaizdį (ypač po operacijos Afganistane).
Apskritai veikta siekiant išlaikyti NATO kaip kolektyvinės gynybos Aljansą, saugumo ir politikos srityje aktyviai plėtotas bendradarbiavimas su Šiaurės ir Baltijos šalimis, tačiau neišnaudotos bendradarbiavimo su Lenkija galimybės. Lietuvos saugumo politika iš esmės gali būti vadinama proamerikietiška (kol kas mūsų šalis kitos alternatyvos ir neturi), todėl Lietuva suinteresuota JAV karių buvimu Europoje, nes gynybos srityje vykdoma regioninio bendradarbiavimo ir bendra ES politika neatsvertų JAV svarbos.
Tikėdamasi JAV paramos Lietuva investavo ir į santykius su JAV, ir į bendrystę su ES šalimis. Lietuvos lojalumas JAV buvo parodytas sprendžiant ES užsienio bei ekonominės politikos klausimus ir balsuojant JTO Generalinėje Asamblėjoje (beje, joje palankumą JAV išreiškė dauguma ES šalių).