Sausio 7 -oji
20.30 val. Į mano kabinetą įeina Andrius Tučkus su Fransuaza Thom, – jie ką tik grįžo iš Rygos. Fransuazai pavyko gauti interviu iš Viktoro Alksnio (Latvijos respublikos jedinstvininkų lyderio), kuris tiesiai šviesiai pasakė, kad premjerės Kazimiros Prunskienės ką tik skelbtas kainų pakėlimas buvo iš anksto suplanuotas ir tai bus pretekstas Maskvai pareikšti, kad naujoji valdžia yra neteisėta ir nepajėgi susidoroti su esama situacija. Iš karto nuvedžiau juos pas Vytautą Landsbergį.
21.20 val. Pasipylė telefono skambučiai su įvairiausiais pranešimais iš agentų ir kitų žmonių; sekretoriatas nespėja fiksuoti jų pranešimų. Pokalbyje su Gintaru Kupčinsku kažkodėl prasidėjo aštri diskusija, ką ir kaip reikia daryti. Jis nelabai tikėjo, kad rytoj gali įvykti rimtas susidūrimas. Jam parodžiau visus gautus pranešimus ir pasakiau, kad Valdas Savukynas, kitas mano pavaduotojas, dabar toliau kontroliuoja ir apdoroja gaunamus pranešimus, todėl G. Kupčinskui pavedžiau rūpintis AT pastatų komplekso apsauga. Jis nuėjo apžiūrėti ir įsitikinti, ar veikia priešgaisrinės vandens žarnos, bei patikrinti, kaip atlieka savo darbą postai prie įėjimų į AT pastatus.
22.00 val. Mane vėl iškviečia Vytautas Landsbergis. Atėjęs pamačiau, kad pas jį jau yra Zigmas Vaišvila ir Audrius Butkevičius. Vėl iš naujo aptariame rytdienos veiksmų planą, aš juos informuoju, kas jau yra pakviesti atvykti 6 valandą ryto. A. Butkevičius prižadėjo atsiųsti savo karių kuopą.
23.30 val. Pas mane į kabinetą užeina deputatai ir klausia, ar tikrai rytoj tai įvyks. Sakau, kad nežinau, kas įvyks, bet kad bus keliasdešimt tūkstančių piktai nusiteikusių žmonių, tai tikrai. Užėjo Virgilijus Čepaitis pasitarti, kaip rytoj reikėtų elgtis deputatams. Jam atsakiau, kad pirmas jų tikslas – atšaukti kainų pakėlimą. Kitaip iš visuomenės palaikymo negausime. Dabar, net 2012 metais, K. Prunskienė vis dar aiškina, kad kainų pakėlimas buvo būtina priemonė, nes kitaip būtų žlugusi mūsų valstybė. Tik kažkodėl ji nesupranta, kad kainų pakėlimas buvo atšauktas, o valstybė nežlugo. K. Prunskienė iki šiol nenori pripažinti, kad tik dėl jos tuometinių veiksmų žuvo 14 žmonių prie TV bokšto.
24.00 val. Surinkau Apsaugos skyriaus padalinių vadus. Dar kartą aptarėme rytdienos veiksmų planą ir apsaugos išdėstymą, patikrinau, koks žmogus į kokį postą paskirtas. Buvo sudarytas rezervas, maždaug apie 80 žmonių, tai yra visi likusieji, kurie neprivalėjo budėti savo postuose. Tuo metu skyriuje tarnavo apie 120 pareigūnų. Kažkodėl galvojome, kad jedinstvininkai mėgins įsiveržti pro pirmųjų rūmų šoninį įėjimą nuo fontano pusės. Iki tos dienos prie oficialaus įėjimo į AT pastatą bei jo vidiniame kieme nevyko joks mitingas, piketas ar žmonių sambūris.
Taigi, susirinkimo metu pranešiau, kad aplink AT pastatą atsirado įvairių slampinėjančių tipų ir liepiau kontržvalgybos pareigūnams atvirai eiti prie jų ir nesislepiant stebėti, ką jie daro, nes ką tik gavau pranešimą, kad prie AT pastato aplinkinių erdvių dirba KGB agentai. Būtent ši informacija ir sukėlė daugiausia nerimo, nes jei jau KGB agentai išvakarėse nagrinėja situaciją, tai akivaizdu, kad visus rytdienos veiksmus planuoja ir kontroliuoja Maskva, ir kad tam duotas aukščiausias Maskvos vadovybės leidimas. Tai dar kartą patvirtino, kad Fransuaza Thom yra teisi dėl savo hipotezių, kurias ji išsakė, atvykusi po susitikimo su Alksniu.
bet man tai buvo priminta per 2011 01 12 susitikimą su ATAS darbuotojais Seimo
surengtame renginyje.
Patruliui liepiau pereiti visus AT rūmus ir patikrinti, ar nėra pašalinių žmonių. Dar keli pokalbiai su Vytautu Landsbergiu apie rytdieną bei išankstinius pasiruošimus. Jis paklausė, ar gali važiuoti kelioms valandoms į namus. Pasakiau – taip, bet apie septintą turi būtinai grįžti, – tą pakartojau jo asmeninei apsaugai. Kas tą naktį su juo budėjo iš asmens apsaugos darbuotojų, dabar nepamenu, - gal jie perskaitę šį tekstą prisimins ir papildys jį.
Sausio 8 dienos rytas
01.00 val. Mano kabinete susirinko Analizės skyriaus darbuotojai su V. Savukynu priešakyje. Aptarėme įvairias galimas provokacijų formas. Jau tada kažkuris iš jų pastebėjo, kad gali būti ir agresyvių veiksmų, ir kad tam turime pasiruošti. Neatsimenu dabar tiksliai, ar nurodymą daviau tada, ar vėliau, bet dviem asmens sargybiniams, kurie turėjo teisę turėti šaunamąjį ginklą, liepiau
nuo 6-tos ryto būti I rūmų pirmo aukšto hole. Dėl viso pikto.
03.30 val. Vietiniu telefonu Tadas Vyšniauskas pranešė, kad sovietų kariškiai darosi aktyvūs, tikrina savo postus ir derina radijo ryšį. Taip, tai buvo ženklas, kad rytoj gali įsikišti ir kariuomenė. Pasakiau, jei kareiviai dar labiau suaktyvės, tegul nedelsdamas skambina.
Iš karto visi miegai išlakstė ir jau nebegalėjau snausti. Žinojau, kad reikėtų paskambinti V. Landsbergiui, bet tuo pačiu žinojau, koks jis yra išvargęs. Gal net kelis kartus buvau pakėlęs ragelį ir vėl jį padėjau, suvokdamas, kad nieko realiai nevyksta, o vien tik signalus dėl galimos situacijos galėsiu pranešti ir ryte, jam atvykus į AT rūmus, arba kraštutiniu atveju pranešiu jo asmens sargybiniams. Vieną dalyką reikia dabar prisipažinti – niekada nežinojau, kur miegojo kiti Apsaugos skyriaus darbuotojai. Tuomet tuo nesidomėjau ir nebuvo kada, tik dabar suprantu, kad per šimtas žmonių turėjo kažkur miegoti. Žinojau, kad yra vienas tam skirtas kambarys, kur ant čiužinių galėjo tilpti apie dešimt žmonių, o kur miegojo kiti – apie tai susimąsčiau tik dabar.
(…)
06.00 val. Atvyko pirmas Kauno savanorių autobusas. Dar spėjau pasilabinti su Vytu Žuku ir Sauliumi G., jo pavardės nepamenu. Valdas Savukynas ir Gintaras Kupčinskas dar sykį jiems paaiškino veiksmų planą ir jų užduotis. Atvyko ir vilniečiai. Visi buvo dislokuoti pirmo aukšto hole kaip rezervas. Tuomet dar neįsivaizdavome, kaip viskas vyks. Jiems taip pat davėme nurodymus, kad pasitiktų kitus atvykstančius ir taip pat atsivestų į holą. Apsaugos darbuotojams, budintiems postuose prie įėjimų į AT pastatus, buvo duotas nurodymas juos praleisti be leidimų.
Tais laikais mobiliųjų telefonų nebuvo, tad ryšiai paprastai buvo palaikomi išankstiniu susitarimu, o ir interneto nebuvo, tik kai kas turėjo kompiuterius, ir tai buvo viskas. Tada tik Apsaugos skyriaus darbuotojai galėjo naudotis radijo ryšiu, ir tai toli gražu ne visi. Tik vėliau atsivežėme pakankamai racijų, kad aprūpintume visus, kuriems reikia jų pareigoms vykdyti, o iki to laiko pirmiausia buvo aprūpinami asmens sargybiniai ir pagrindiniai apsaugos postai. Daugiausia problemų buvo dėl baterijų racijoms, nes, kai ryšys buvo nuolat įjungtas, jos greitai išsieikvodavo. Turėjome net sukurti darbo vietą, kuri vadinosi akumuliatorių pakrovimas.
Tada aš nesupratau, kad jis jau apsisprendė atstatydinti K. Prunskienę, nes galvojau tik apie problemas dėl AT apsaugos organizavimo. Tik kai prasidėjo K. Prunskienės atstatydinimas, tada supratau jo pasakytų žodžių prasmę. Jis nebuvo tikras, kad tai pavyks. Ko gero, būtų ir nepavykę, bet deputatus išgąsdino ta minia už durų.
07.00 val. Kontržvalgybos pareigūnai per raciją pranešė, kad kolonos jau pajudėjo link Parlamento. Jie vis informuodavo, pasakydavo, kokie šūkiai ant plakatų ir kokia vyrauja nuotaika. Aš įbėgau pas Vytautą Landsbergį, pasakiau, kad dar prieš 8.00 val. čia bus pirmieji demonstrantai, ir mes jų su tokia jėga prie metalinio aptvaro nesulaikysime, todėl aš savo žmones nuo ten atitraukiau ir koncentravau jėgas prie pagrindinio įėjimo.
Bet jie atėjo žymiai anksčiau, nes kontržvalgybos pareigūnai užmiršo pasakyti, kad demonstrantai būriuojasi prie Lukiškių aikštės. Praktiškai jie buvo po 5 minučių. Vytautas Landsbergis skambina ministrui Misiukoniui. Šis sako, kad pajėgos jau išdėstytos, aš Landsbergį pakviečiu prie lango ir parodau kamputyje stovinčius penkiolika policininkų (tuo metu dar žmonės neskyrė milicininkų nuo policininkų, nes uniforma buvo ta pati, tik priėjęs iš arti galėjai pamatyti, kas segi Vyčio ženklą).
Po kiek laiko pastebėjau kraštuose išsidėsčiusius kelis milicininkus, kurie labiau saugojo savo kepures, kad nenukristų ant žemės, nei ką nors darė, nors kai kelis kartus jiems užvožė, tuomet ir jie įsikibo į grandinę. Per radiją susisiekiau su už durų stovinčiųjų vadu ir paklausiau, ar jie pasiruošę veiksmams, jei minia prasiveržtų. Atsakė, kad pasirengę – vandens žarnos jau išvyniotos ir paruošti čiaupai. Aš vis niekaip negalėjau surasti Gintaro Kupčinsko, jis neatsakė šaukiamas per radiją. Liepiau ryšio centrui nuolat jį kviesti, bet jis vis tiek neatsiliepė, o turėjo būti ten, už durų, ir organizuoti to padalinio gynybą – dabar ten stovėjo naujokai. Spaudimas didėjo, agentai pranešinėjo apie padėtį aplinkui rūmus, aš, įsiutęs, kad Gintaras Kupčinskas neatsiliepia, palikau kabinetą, kur plaukė visa informacija, ir nubėgau prie centrinio įėjimo pažiūrėti, kas dedasi, nes pajutau, kad nebėra kam vadovauti.
Mėginu įvesti tvarką, perrikiuoti vestibiulyje pajėgas ir matau, kad mano vyrų viduje nėra, visi lauke, o savanoriai sako – klausys Butkevičiaus. Trumpas pokalbis su Butkevičiumi. Minia vėl spusteli. Šūkteliu įleisti ir apie 150 žmonių (visi šlapi) iš minios įleidžiami, grandinė užsidaro ir sustabdo kitus. Savanoriai ir keli mano vyrai greitai nuramina patekusius vidun, atbėgęs deputatas klausia, kas iš jų vyriausias. Pagaliau vyriausias atsiranda – jis perskaito peticiją.
Jau tą pačią dieną buvo sudarinėjama deputatų komisija, kuri aiškinsis, kas liepė paleisti vandenį, o mano vyrai atvirai sako, kad kitą kartą reikia pirmoje eilėje išrikiuoti Vyriausybę, jei dar sykį taip atsitiks. Grįžau į savo kabinetą. Puolimas atlaikytas. Atgimusios Lietuvos širdis išsaugota dar vienai dienai. Tada jaučiau, kad čia tik preliudija ir kad vėliau gali įvykti dar žiauresni dalykai, nes šį kartą armija kažkodėl nesikišo, nors buvo pasiruošusi.