1989 metų pradžioje komunistiniai režimai valdė milijonus piliečių, kontroliavo jų profesinę veiklą, sekė kiekvieną žingsnį ir persekiojo bet kokią laisvesnės minties pastangą. Rytų ir Vakarų Europą skyrė sargybos bokštai, Berlyno siena, spygliuota viela, šunys ir minų laukai... Tokia padėtis negalėjo tęstis amžinai. Sovietų armijos išvedimas iš Afganistano 1989 m. vasarį buvo pirmasis ženklas, kad komunistinė imperija išsikvėpė. Birželį Lenkijos Seimo rinkimuose „Solidarumo“ atstovai pasiekė moralinę pergalę. Rudenį Rytų Vokietijos gyventojai pagaliau prasiveržė pro Berlyno sieną. Vengrija paskelbė komunistinės eros pabaigą, atsistatydino Bulgarijos vadovas, Prahoje aksominė revoliucija nugalėjo režimą be kraujo praliejimo, o Sofijoje prasidėjo demonstracijos. Šešios Europos valstybės atsikratė pasenusių komunistinių vadovų, iškovojo nepriklausomybę ir pasuko demokratijos link. M. Gorbačiovas ir G. Bushas paskelbė Šaltojo karo pabaigą.
Knygoje išsamiai apžvelgiama dvylika mėnesių, visiems laikams pakeitusių istoriją. V. Sebestyenas paaiškina socialinius ir politinius įvykius ir virsmus, pateikia ne tik galingiausių valstybių vadovų, bet ir paprastų žmonių liudijimus. Autorius aprašo pasaulį kaip vientisą organizmą, pokyčiai vienoje šalyje lyginami su tuo, kas vyksta kitoje, ieškoma dėsningumų ir socialinių bei politinių priežasčių, kodėl įvykiai klostėsi būtent ta linkme.
DELFI siūlo paskaityti ištrauką apie Nicolae Ceaușescu, Ruminijos diktatoriaus, valdžiusio šalį beveik ketvirtį amžiaus, ir jo žmonos Elenos teismą.
***
Tirgovištė, Rumunija, 1989 m. gruodžio 25‑oji, pirmadienis
11.45 už kareivinių Tirgovištėje, niūriame plienininkystės mieste, pastatytame Stalino ir kitų komunistinių diktatorių pamėgtu brutalistiniu stiliumi, už 120 kilometrų į šiaurę nuo Bukarešto nusileido du kariniai sraigtasparniai. Iš didesnio lėktuvo išlipo šeši kariuomenės generolai, vilkintys nepriekaištingomis uniformomis, gausiai apsiuvinėtomis auksinėmis juostelėmis ir nusagstytomis medaliais. Paskui juos sekė žemesnio rango Rumunijos generalinio štabo karininkų ir keturių civilių grupė.
Skrydis iš sostinės į Tirgovištę truko trisdešimt minučių; vos tik delegacija išlipo iš lėktuvo, vienas iš jos narių, aiškiai vadovas, ėmė šaižiu balsu įsakinėti, ką daryti toliau. Jis buvo žilagalvis penkiasdešimt trejų metų generolas Victoras Stănculescu, naujai suformuotos Nacionalinio gelbėjimo fronto vyriausybės, dar ne visiškai įtvirtinusios savo valdžią Rumunijoje, atstovas. Tą rytą jam buvo pavesta skubi užduotis, kurią atlikti reikėjo gana subtiliai, bet labai negailestingai: jam buvo įsakyta organizuoti Nicolae Ceaușescu, Rumunijos diktatoriaus, valdžiusio šią šalį beveik ketvirtį šimtmečio, ir jo žmonos Elenos teismą. Prieš tris dienas per šalį nusiritus džiaugsmingoms revoliucinėms demonstracijoms, pora buvo priversta bėgti iš sostinės. Po keleto valandų jiedu buvo sulaikyti ir laikomi Tirgovištės kareivinėse, kol Bukarešte buvo sprendžiamas jų likimas. Ceaușescu ištikima Securitate – slaptoji policija – vis dar stengėsi grąžinti jam valdžią. Kiek padvejojusi revoliucinė vyriausybė pagaliau nusprendė greitai surengti Ceaușescu poros teismą ir parodyti rumunams, kas dabar valdo šalį.
Ši užduotis buvo pavesta Stănculescu. Šis aukštas elegantiškas žmogus garsėjo gebėjimu sklandžiai ir subtiliai tvarkyti reikalus. Senojo režimo laikais, iki gruodžio 22‑osios, jis buvo gynybos ministro pavaduotojas, senas valdančiosios šeimos draugas ir vienas iš pagrindinių Ceaușescu dvaro pataikūnų, dažnai pietaudavęs prezidento rūmuose. Bet jis greitai suprato, kad vėjas ėmė pūsti iš kitos pusės, ir buvo vienas iš pirmųjų aukšto rango karininkų Rumunijoje, kurie prisiekė ištikimybę revoliucijai. Jis ne tik turėjo gerą politinę uoslę, bet ir buvo puikus organizatorius, todėl atsivežė su savimi iš Bukarešto teisėjus, prokurorus ir advokatus – viską, ko reikia, norint surengti teismą. Stănculescu pasirūpino ir kitoms detalėms. Antruoju sraigtasparniu jis atsivežė specialiai atrinktą elitinio desantininkų pulko komandą, kuriai anksčiau tą rytą buvo pavesta atlikti sušaudymo būrio funkcijas. Teismui dar net neprasidėjus, generolas jau parinko vietą egzekucijai – prie vienos sienos kareivinių aikštėje.
Skurdžioje auditorijoje rūdžių spalva dažytomis sienomis buvo paskubomis improvizuota „teismo salė“. Penki plastiku padengti stalai buvo naudojami kaip suolas. Kampe pastačius du stalus su kėdėmis buvo įrengtas teisiamųjų suolas. Tokioje skurdžioje aplinkoje trūko iškilmingumo, kurio paprastai stengiamasi suteikti tokiam reikšmingam įvykiui kaip teismas, bet, Stănculescu požiūriu, ji atitiko savo paskirtį. Kai į teismui skirtą patalpą tuoj po vidurdienio atvyko delegacija iš Bukarešto, ten tarp dviejų sargybinių jau sėdėjo kaltinamieji. Prieš tris dienas Nicolae ir Elena Ceaușescu buvo labiausiai nekenčiami žmonės šalyje – jų bijojo visi. Valdydami daugiau kaip dvidešimt tris milijonus rumunų, jie turėjo galią spręsti, kurie iš jų gyvens, o kurie mirs. Jų valdoma Rumunija buvo brutaliausia policinė valstybė Europoje. Šalies televizija ir spauda kiekvieną dieną šlovino juos beveik kaip pusdievius. Tačiau dabar jie buvo tiesiog irzlūs ir sutrikę senukai, iš nuovargio ir įtampos vis švelniai vienas kitam priekaištaujantys. Jie buvo apsirengę tais pačiais drabužiais, su kuriais pabėgo iš sostinės: septyniasdešimt vienerių Nicolae vilkėjo juodu vilnoniu paltu ir sulamdytu pilku kostiumu, atrodė vyresnis negu buvo iš tiesų; Elena, metais už jį vyresnė, vilkėjo gelsvai rudos spalvos paltu su kailio apykakle, ryšėjo mėlyna šilkine skarele, dengiančia jos pilkus plaukus.
Tą rytą naujojo prezidento Iono Iliescu patarėjas paskambino telefonu garsiam Bukarešto advokatui Nicu Teodorescu, kuris tuo metu su savo šeima sėdėjo prie Kalėdų pusryčių stalo, ir Nacionalinio gelbėjimo fronto vardu paprašė būti Ceaușescu poros gynėju. Teodorescu pasakė, kad tai „būtų įdomus iššūkis“ ir, keletą minučių pasvarstęs, sutiko. Atvykęs į Tirgovištę, jis susitiko su Ceaușescu pora „teismo salėje“; jam buvo skirta dešimt minučių pasikalbėti su klientais. Pokalbis nepavyko. Turėdamas labai mažai laiko paruošti nors kokią gynybos strategiją, jis pabandė paaiškinti teisiamiesiems, kad bene vienintelis būdas jiems išvengti mirties bausmės yra apsimesti pamišusiais. Ceaușescu pora šiurkščiai atmetė jo siūlymą. „Man tai pasiūlius, – pasakojo Teodorescu, – Elena pasipiktino. Mano siūlymas juos smarkiai įžeidė […]. Paskui jie atsisakė mano paslaugų.“
„Teismas“ prasidėjo apie 13:00. Jame dalyvavo penki kariniai teisėjai, uniformuoti generolai, ir du kariniai prokurorai. Visuomenės atstovų teismo salėje nebuvo. Vienas žemo rango karininkas filmavo procesą, bet jam buvo liepta filmuoti tik kaltinamuosius. Teisėjų, prokurorų ir advokato teismo proceso vaizdo įraše visiškai nematyti. Teismas truko penkiasdešimt penkias minutes. Beveik per visą tą laiką nuverstas diktatorius reiškė pasipiktinimą. Kartais jis piktai pakeldavo savo juodą papachą, kurią buvo pasidėjęs ant stalo priešais save ir trenkdavo ją atgal, tarytum pabrėždamas savo žodžius. Jo žmona elgėsi kur kas santūriau ir beveik visą laiką žvelgė tiesiai prieš save. Retkarčiais jie susiimdavo už rankų ir šnabždėdavosi, visada kreipdamiesi vienas į kitą „mano brangusis“ ir „mano brangioji“.
Teisme nebuvo pateikta jokių raštiškų įrodymų, patvirtinančių jiems iškeltus kaltinimus, nebuvo iškviestas nė vienas liudininkas. Nuo pat pradžių buvęs prezidentas nepripažino šio teismo teisės jį teisti. „Aš pripažįstu tiktai Didžiąją Nacionalinę asamblėją ir darbininkų klasės atstovus, – kartojo jis. – Aš nieko nepasirašysiu. Aš nieko nesakysiu. Aš atsisakau atsakyti į šio perversmo kurstytojų klausimus. Aš nesu kaltinamasis. Aš esu respublikos prezidentas. Aš esu jūsų vyriausias kariuomenės vadas. Nacionalinis išdavystės frontas Bukarešte […] uzurpavo valdžią.“
Prokurorui perskaičius kaltinimus, Ceaușescu elgėsi taip pat iššaukiamai:
PROKURORAS: Štai nusikaltimai, kuriais mes jus kaltiname ir prašome šio tribunolo nuteisti judu mirti.
1. Genocidas.
2. Ginkluotų veiksmų prieš liaudį ir valstybę organizavimas.
3. Visuomeninio turto ir pastatų naikinimas.
4. Valstybės ekonomikos sabotažas.
5. Mėginimas pabėgti iš šalies, pasisavinant daugiau kaip 1 milijardą JAV dolerių, saugomų užsienio bankuose.
Ar girdėjote, kaltinamasis? Prašom atsistoti.
CEAUȘESCU: (tebesėdėdamas) Viskas, ką pasakėte, yra melas. Aš nepripažįstu šio tribunolo.
PROKURORAS: Ar žinote, kad esate pašalintas iš […] šalies prezidento pareigų? Ar suprantate, kaltinamieji, kad stojote prieš teismą kaip du paprasti piliečiai?
CEAUȘESCU: Neatsakysiu tiems, kurie užsienio organizacijų padedami surengė šį perversmą. Žmonės kovos prieš šiuos išdavikus.
PROKURORAS: Kodėl privertėte Rumunijos liaudį gyventi tokiomis žeminančiomis sąlygomis? Kodėl marinote badu tautą, kuriai atstovavote?
CEAUȘESCU: Aš atsisakau atsakyti į klausimus. Aš nepripažįstu jūsų. Viskas, ką sakote, yra melas […]. Aš galiu pasakyti jums, kad dar niekada Rumunijos istorijoje nebuvo tokios pažangos. Mes pastatėme mokyklas, parengėme gydytojus, kiekvienam užtikrinome orų gyvenimą.
PROKURORAS: Papasakokite apie pinigus, kurie buvo pervesti į Šveicarijos bankus.
CEAUȘESCU: Aš neatsakau į perversmininkų gaujos klausimus.
Elena laikėsi santūriai, daugiausia tylėjo ir prakalbo tik kai prokuroras pasakė: „Paprasti rumunai negaudavo mėsos, o jūsų duktė svėrė mėsą auksinėmis svarstyklėmis, kurias gavo iš užsienio.“ Ji garsiai sušuko: „Kaip galite kalbėti tokias nesąmones?“ Po kurio laiko Ceaușescu pažiūrėjo į savo laikrodį ir tarė: „Baikime tai.“
Teismas padarė vos penkių minučių pertrauką apsvarstyti savo sprendimą ir skirti nuosprendį. Teisėjams sugrįžus, Ceaușescu atsisakė atsistoti. Skaitydami nuosprendį – skirti mirties bausmę su viso jų turto konfiskacija – nei teismo pirmininkas, nei prokuroras nežiūrėjo tiesiai į porą. Paklausti, ar nori apskųsti nuosprendį, jie nieko neatsakė. Pagal Rumunijos įstatymus mirties bausmė galėjo būti įvykdyta ne anksčiau kaip praėjus dešimčiai dienų po nuosprendžio paskelbimo, nepriklausomai nuo to, ar nuteistieji skųsdavo nuosprendį, ar ne. Bet per Ceaușescu poros teismą Teodorescu šios įstatymų nuostatos neminėjo. Ceaușescu pora, nors jie patys pasmerkė mirti daugybę žmonių, turbūt nežinojo šio techninio įstatymų aspekto. Bet tą dieną teisinės subtilybės niekam nerūpėjo.
Teisingumas buvo įvykdytas greitai, bjauriai ir gremėzdiškai. Teismo salėje Ceaușescu poros rankos buvo surištos už nugaros virve. Paskutinėmis savo minutėmis Nicolae laikėsi oriai ir išties drąsiai. „Kad ir kas organizavo šį perversmą, kad ir ką jie sušaudytų, – pasakė jis, – išdavikai atsakys už savo išdavystę. Rumunija gyvuos ir sužinos apie jūsų klastą. Geriau garbingai kovoti negu gyventi kaip vergui.“ Elena verkė ir iki paskutinės akimirkos elgėsi agresyviai. Pagauta isterijos, ji šaukė „Nesuriškite mūsų. Tai gėda, gėda. Aš rūpinausi jumis kaip motina. Kodėl jūs taip elgiatės?“ Jie buvo nuvesti keturiasdešimties metrų koridoriumi į kareivinių kiemą. Nuteistiesiems beeinant, vienas iš kareivių, kuris surišo jiems rankas, pasakė: „Štai jūs ir priėjote liepto galą.“ „Eik šikt“, – atšovė jam Elena. Nicolae ėmė giedoti „Internacionalą“. Atrodė, jie nesuvokė, kad jiems tuoj pat bus įvykdyta mirties bausmė – kol jų neišvedė į kiemą. Tada juos apėmė siaubas. „Sustabdyk juos, Nicu, – šaukė ji. – Žiūrėk, jie ketina nušauti mus kaip šunis. Negaliu tuo patikėti.“ Jos paskutiniai žodžiai buvo tokie: „Jeigu ketinate mus nužudyti, nužudykite kartu.“
Sušaudymo būrys pasirengė atlikti savo užduotį teismui dar nė neįpusėjus. Šiam darbui iš Bukarešto buvo atskraidinti aštuoni desantininkai, kuriuos iš anksto atrinko Stănculescu. Apie savo užduotį jie sužinojo tik atvykę į Tirgovištę. Dabar atlikti užduotį buvo pasirinkti trys: Dorinas Cârlanas, Octavianas Gheorghiu ir Ionelis Boeru. Ginkluoti AK–47 automatais, jie stovėjo kieme prie gėlių lysvės, laukdami pasmerktųjų. Budeliams buvo įsakyta nešaudyti Nicolae aukščiau krūtinės. Jis turėjo būti atpažįstamas nuotraukose, darytose po jo mirties. Dėl Elenos tokių nurodymų nebuvo duota. Sušaudymo būrys nuvedė Ceaușescu porą, du apgailėtinai atrodančius senukus, prie sienos; jis stovėjo dešinėje, ji – kairėje pusėje. „Ji pasakė, kad jie nori mirti kartu, taigi mes išrikiavome juos, atsitraukėmė šešis žingsnius atgal ir tiesiog ėmėme šaudyti. Niekas mums nedavė komandos pradėti šaudyti, mums tik buvo liepta baigti šį reikalą, – vėliau pasakojo Gheorghiu. – Aš šoviau į jį septynis kartus, o likusias kulkas paleidau jai į galvą.“ Jis susmuko ant kelių. Ji krito ant šono.
Kilo chaosas. Egzekuciją stebėjo beveik visi bazės kariai. Kai tik sušaudymo būrys baigė savo darbą, visi kieme buvę kariai, kurie turėjo ginklus, pradėjo kaip papuola šaudyti į lavonus, kol kareivinių vadas papulkininkis Maresas įsakė liautis. Dar ilgus metus po egzekucijos ant vienos iš kareivinių sienų kieme ir langų rėmuose maždaug dešimt pėdų virš žemės liko daugiau kaip šimto kulkų žymės.
Ceaușescu poros lavonai buvo suvynioti į palapinės audeklą ir, saugomi juos sušaudžiusių desantininkų, sraigtasparniu nuskraidinti į sostinę. Jie buvo nugabenti į Bukarešto futbolo komandos Steaua treniruočių aikštę pietvakariniame miesto priemiestyje. Dėl makabriško įvykių posūkio kažkuriuo metu tą vakarą jų kūnai paslaptingai dingo. Kariškiai karštligiškai visą naktį jų ieškojo, naršydami vietovės apylinkes, o kitą rytą rado šalia vienos pašiūrės stadione. Kaip lavonai ten atsidūrė ir kas su jais nutiko per tas kelias valandas, taip ir liko paslaptis. Kitą dieną jie buvo palaidoti greta esančiose Genčos kapinėse. Jie buvo palaidoti atskirai, penkiasdešimt metrų atstumu vienas nuo kito, atskirti kelio. Ant jų kapų buvo pastatyti paprasti mediniai kryžiai su paskubomis užrašytais išgalvotais vardais: baisusis diktatorius Nicolae Ceaușescu buvo pavadintas Popa Danu, o jo žmona – Enescu Vasile.