Leidyklos „Aukso žuvys“ išleistos žurnalistės Gražinos Sviderskytės knygos „Lituanica. Nematoma pusė“ pasakojimas prasideda akistata su 1933 metų įvykiais ir kone pasiekia mūsų dienas. Jo herojai yra ne tik lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas (tai yra, Jucevičius ir Girskis, tai yra, Jucius ir Girch), bet ir daugelis kitų garsenybių ar pirmąkart įvardijamų asmenų – politikų, diplomatų, karininkų, kitų elito atstovų, policininkų, funkcionierių, rezistentų. Vyksmo arena: Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija ir Lietuva.
Knygoje įvykiai pateikti kaip duotojo politinio trilerio scenarijuje, kurio autorius nežinomas: herojai kovojo ir kentė, kirtosi jų svajos ir galios, aukšti idealai ir aktualijos. Atrodė, kad taurus ir beprotiškas Dariaus ir Girėno polėkis pakeis tautos likimo vagą, bet jų nelemta žūtis galiausiai suformavo mitą, kuriame susipainiota ir užsimiršta.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Meistrystė: rasti nepametus
LKP CK manipuliacijų meistrystė nebūtų tokia akivaizdi, jei ne nutarimo punktas d), kuriuo užsimota perlaidoti 1944 m. užmūrytus Dariaus ir Girėno palaikus. Pokariu ir Lietuvoje, ir išeivijoje žmonės kalbėjo, kad jie dingo arba kad vokiečiai ar sovietai juos sunaikino. Tad LKP CK biuras ir šį mitą „perėmė partinių organų kontrolei“.
Tai tapo ilgiausia Dariaus ir Girėno reabilitavimo operacija: antis apie tuojau pat įvyksiantį „atrastų“ palaikų perkėlimą ir laidotuves paleista 1958 m., kitąmet būsimoje palaidojimo vietoje pastatytas atminimo akmuo, laidotuvės įvyko tik 1964 m., o antkapinis paminklas pastatytas 1968 m. Gaišaties kilo dėl vidinių chruščiovmečio prieštarų.
Maskvoje ir Vilniuje judėta skirtingomis ideologinėmis pavaromis. LKP CK turėjo laikytis bendros linijos, nieku gyvu neužbėgti už akių ir nesuteikti preteksto atsiųsti komisiją iš Centro ir sulaukti kaltinimų „nacionalinės politikos klaidomis“.
Rusifikacija ir nutautinimas LSSR slūgo, bet 1958–1960 m. Maskva dar siūlė, o Vilniuje net Mokslų akademija svarstė vietoje lietuviškų rašmenų naudoti rusišką abėcėlę. Maskva išpeikė Sniečkų už „besaikį“ lietuvių skaičių valdžioje ir išvadino nacionalistu, ir jis 1959 m. liepos 14–17 d. – kaip tik laukiant žinių apie žadėtas Dariaus ir Girėno laidotuves – LKP CK VI plenume atgailavo dėl klaidingo politinio kurso ir pliekė partiečius, kurie „prisidėjo prie antirusiškų nuotaikų kurstymo“.
Sniečkus balansavo poste ir nedrįso labiau eksperimentuoti, – juolab, kad gavo pylos dėl švaistūniško „feodalų rūmų atstatymo“ Trakuose. Lakūnų reabilitavimas ideologiškai turėjo būti nepriekaištingas, o į „Lituanicos“ 25-mečio reikalus it tyčia vienas pirmųjų įsitraukė Justas Paleckis, už „smulkiaburžuazines pažiūras“ Sniečkaus artimoje aplinkoje vadintas „minkštakūniu“. Todėl, nors kultūros politika ir propagandinis diskursas klostėsi palankiai, vis dėlto neskubėta, baimintasi dėl pasekmių.
Nesiskubinta dar ir dėl to, kad iš tremties bei įkalinimo vietų kaip tik masiškai grįžo represuotieji, vien 1953–1958 m. jų skaičius siekė per 40 000. 1956 m. gruodžio 6 d. Sniečkus pažymoje SSKP CK rašė, kad „kontrrevoliucinius veiksmus vykdę“ amnestuoti, bausmes atlikę asmenys „neigiamai įtakoja politinę padėtį“, nors jiems taikomos profilaktinės priemonės (spaudimas, sekimas, poveikis per įtakos agentus ir patikėtinius, kitoks persekiojimas).
Tarp tokių sugrįžėlių bent du tiesiogiai įsitraukė į „Lituanicos“ istoriją. 1955 m. grįžo Vytautas Mačiuika, kitąmet – buvęs aktyvus voldemarininkas ir tos pačios LLKS veikėjas Klemensas Brunius. Kaip tik 1959 m. jie, Mačiuikos teigimu, pradėjo susitikinėti su Zauka ir tartis dėl lakūnų palaikų slaptavietės atskleidimo. Jei tokie susitikimai ir vyko, tai juos stebėjo ir žinojo KGB. Tad ir šią konspiraciją reikėjo „perimti partinių organų kontrolei“. Veikiausiai taip ir nutiko. Mačiuikai priskiriamas liudijimas, kuris beveik atkartotas pusiau autobiografiniame, pusiau fantastiniame jo romane „Savi ir svetimi“:
Su T. Zauka susipažinau 1959 m. pas Brunių [...]. Susitikdavome pas Brunių. T. Zauka atvažiuodavo į Vilnių iš Kuršėnų. Per keletą metų subrendo S. Dariaus ir S. Girėno palaikų suradimo scenarijus [...]. Paslaptį nutarėme atskleisti minint jų žūties 30-metį [...]. Nutarėme, kad oficialiai paieškos iniciatorė turėtų būti S. Dariaus duktė N. Dariūtė-Maštarienė [...]. Subrandinus tokią strategiją, T. Zauka nebesikišo, liko šešėlyje.
KGB Bruniumi itin domėjosi, ieškojo būdų įsigauti į jo artimiausią aplinką. Vertinant saugumo poskyrių veiklos ataskaitas, pageidauta aktyvesnio jo stebėjimo ir sekimo: „Operatyvinio dėmesio nusipelnė lietuvių nacionalistų partijos buvusio steigėjo ir nario Bruniaus [...] ir kitų apdorojimas; jų atžvilgiu duomenų apie antisovietinę veiklą ataskaitos laikotarpiu negauta stingant agentūros, galinčios ją giliau išaiškinti.
Taip pat buvo persekiojamas ir Zauka. Jiems trukdyta ar drausta registruotis ir įsidarbinti, ir galiausiai jie abu žuvo neaiškiomis aplinkybėmis (Zauka mirė nuo sužalojimų 1970 m. po neišaiškinto užpuolimo ir apiplėšimo, Brunių 1975 m. gruodžio 1 d. partrenkė ir mirtinai sužalojo nenustatytas automobilis).
Mačiuika irgi turėjo būti stebimas. Tačiau būtent per jį „palaikų suradimo scenarijus“ keistu būdu iš pogrindžio iniciatyvos virto partine propagandine akcija (arba ją paspartino, su ja susiliejo): žinia perduota LSSR KGB, LKP Kauno miesto komitetui ir LKP CK.
NKVD karinis tribunolas jį nuteisė 10 metų kalėjimo ir turto konfiskavimu. Jis dukart bėgo, buvo apkaltintas dalyvavęs „sovietų aktyvisto“ nužudyme, tapo triskart teistas.
Tačiau grįžęs į Lietuvą Mačiuika įstojo į Valstybinį dailės institutą Vilniuje, mokėsi skulptūros ir rengė parodas. Instituto meninė taryba pritarė penktakursio diplominio darbo temai: paminklas Dariui ir Girėnui (ant nesamo kapo?).
Jį rėmė Skulptūros katedros vedėjas, LSSR liaudies dailininkas profesorius Juozas Mikėnas (jo brolis Jonas, buvęs Karo aviacijos majoras, pažinojo Mačiuikos tėvą, su Zauka inventorizavo „Lituanicos“ eksponatus VDKM, pokariu tapo garsiu keramiku), partinės organizacijos sekretorius Napoleonas Petrulis ir prorektorius Konstantinas Bogdanas.
Mačiuikos diplominio darbo tema buvo išskirtinė, susilaukė ypatingo vertinimo ir negalėjo likti nepastebėta: bent 1964–1966 m. „tarp tarybinės kūrybinės inteligentijos“ buvo 41 agentas, iš jų 3 – Dailės institute. Bet jam niekas netrukdė. Priešingai, daug kas padėjo.
1963 m. spalį Mačiuiką – ne kaip LNP lyderio sūnų ir antisovietinį recidyvistą, o talentingą studentą – pažymoje Sniečkui pristatė pats LSSR KGB pirmininkas Alfonsas Randakevičius. Jis aprašė jaunuolio idėją ir žygius (su Mikėnu, Bogdanu – pas LSSR AT prezidiumo pirmininką Paleckį ir LKP Kauno miesto komiteto pirmininko pavaduotoją Janiną Narkevičiūtę), kurie, įnikus rinkti istorinę medžiagą apie lakūnus ir pasitelkus komunistę, medicinos mokslų kandidatę Dariūtę-Maštarienę, esą baigėsi atradimu – Kaune buvusi atskleista lakūnų palaikų slaptavietė.
Pažyma pateikta kaip tik tada, kai lakūnų palaikų slaptavietę pasiskelbė „atradusi“ Dariūtė-Maštarienė, – anot Mačiuikos, „oficiali paieškos iniciatorė“. Pabrėžta, kad padėtis kontroliuojama: Kauno partijos komitetas ir saugumo skyrius ruošia palaikų iškėlimo planą, o LSSR KGB imasi priemonių užkirsti galimam „priešiškų elementų“ įsikišimui. Koks „elementas“ buvo Mačiuika?
2017 m. LGGRTC baigtas viešinti registras, kuris iš pradžių buvo klaidingai vadintas „KGB agentų sąrašu“, o po to pervadintas tiksliau – „Agentūros bylų registracijos žurnalu“. Tuomet tai, ką iš kitų šaltinių tebuvo galima įtarti, tapo akivaizdu: 1961 m. pradėjo bendradarbiauti KGB agentas „Don“, Vytautas Mačiuika.
Įvertinant įprastą potencialaus agento apdorojimą – kontaktą, verbavimą ir išbandymą, – Mačiuikos ryšys su KGB galėjo užsimegzti kad ir stojant į institutą. Neturint bylos, sunku identifikuoti agento Don užduotis ir modus operandi. Bet kai kurias – akivaizdžiai prieštaringas – veikas dar panagrinėsime.
Dariaus ir Girėno atminimo skatintoja ir naujojo pasakojimo pagrindine atlikėja, tarytum vėliavneše mitinguose, naujienų kino kronikoje ir laikraščiuose neatsitiktinai tapo Dariūtė-Maštarienė: ne Dariaus žmona Darienė-Čižinauskienė, kurios antrasis sutuoktinis buvo palyginti netvirtų ideologinių nuostatų, o Dariaus beveik nepažinojusi dukra, kurios vyras chirurgas Adolfas Maštaras nekart skatintas už partinę veiklą.
Tačiau jos misija turėjo būti slogi, kaip ir našlaitės dalia. Mat, palaikų suradimo scenarijaus tikrųjų autorių nežinojo nei plačioji visuomenė, nei galbūt patys įvykių dalyviai: išnaudotas ir sugniuždytas Zauka, išgarsėjusi ir išaukštinta Dariūtė-Maštarienė ir net pats Mačiuika, galop susipainiojęs vaidmenyse ir su pastarąja susiginčijęs dėl atradėjo titulo. Pats „atradimas“ buvo akių dūmimas, nes palaikai niekur nebuvo dingę; slaptavietė buvo žinoma, tik žaistos slėpynės.
Kauno miesto partijos komitetas apie lakūnų palaikų vietą sužinojo vėliausiai 1958 m. iš Zenkevičiaus pažymos.
Pati Dariūtė-Maštarienė teigė, kad apie slaptavietę sužinojo studijuodama, o pradėjusi dirbti 1950 m. pradžioje išsiaiškino liudytojus. Iš jų pagrindiniai, išgyvenę iki 1957 m., – buvęs Farmacijos skyriaus vedėjas prof. Benediktas Šiaulis, Medicinos teismo ekspertizės katedros sanitaras Jonas Štrupkus, šaltkalvis elektrikas Pranas Rauba, sargas, kūrikas Vladas Beržinskas.
Taip pat slėpime galėjo dalyvauti sanitaras Stasys Poderis, apie jį žinojo dekanas (vedėjas) profesorius Juozas Meškauskas, prodekanas atsargos karininkas chirurgas Vincas Kanauka ir Anatomijos katedros vedėjas Romualdas Masalskis.
Poderis emigravo, Meškauskas ir Kanauka pasitraukė į Vokietiją ir JAV, Masalskis traukdamasis žuvo per bombardavimą. Į reikalus šiek tiek buvo įtrauktas (1937 m. dalyvavo Tarpžinybinei komisijai perduodant palaikus LAK globai) profesorius Vladas Lašas, vadovavęs fakultetui iki 1940 ir nuo 1944 m.
Raubos sūnus Juozas, Medicinos instituto docentas, teigė, kad slaptavietės vieta galėjo būti oficialiai nurodyta dar 1953 m. Paaiškinime KGB jis rašė: „Jeigu neklystu, sukakus 20-osioms S. Dariaus ir S. Girėno mirties metinėms [...] jų paslėpimo vieta buvo išaiškinta, dalyvaujant mano tėvui ir mamai. [...] Tėvas buvo pakviestas apklausinėjimui.“
Taigi duomenų turėjo būti užtektinai. Bet „atradimo“ mite šio konteksto neliko. Dviejose skirtingose versijose vienodai teigta, kad dingę didvyrių palaikai atrasti per šaunių piliečių atkaklius – nepriklausomus ir netrukdomus! – tyrinėjimus.
[...]
Palaikų dingimo ir atradimo mitą netrukus įtvirtino „Tarybų Lietuvos“ kino kronika, kurioje teigta: „Palaikus Kauno Medicinos instituto rūsyje nuo fašistų karo metais paslėpė grupė tarybinių piliečių. Neseniai palaikai buvo aptikti. [...] Paskutinę pagarbą atidavė partiniai ir tarybiniai darbuotojai, darbo žmonės. Tarybų Lietuva visada minės jų žygį.“
Net „The New York Times“ rugpjūčio 16 d. pranešė apie Kaune „pagerbtus lietuvių lakūnus“. Bet Amerikos lietuviai pastebėjo, kad nuo 1958-ųjų palaikai „atrandami“ jau antrą kartą ir kad tyčia delsta juos „surasti“. 1964 m. liepos 24 d. „Dirvoje“ rašyta, kad „nebūta ir uolaus ieškojimo; uoliai ieškant, vieno pastato rūsio sienų tyrimas nebūtų trukęs šešerius metus“.
Mačiuika toliau rinko duomenis Lietuvoje ir užsienyje. Veikiausiai jam paraginus brolis, vienas „Santaros-Šviesos“ kūrėjų profesorius Benediktas V. Mačiuika (tuomet – dėstytojas Hartforde, Konektikute) 1967 m. kovo 30 d. Lietuvos pasiuntinybėje papasakojo apie kuriamą paminklą ir pasiteiravo pasiuntinio Juozo Kajecko žinių apie tikrąsias lakūnų žūties priežastis. Šis jau kitą dieną konfidencialiai kreipėsi į Stasį Lozoraitį.
Egzilio diplomatijos šefas, 1933 m. buvęs URM Politikos departamento direktoriumi, balandžio 4 d. paprašė Mačiuikai perduoti, kad pašovimo gandus paneigė 1933 m. teismo medicinos ekspertizė ir katastrofos priežasčių tyrimo išvados, todėl URM jų nesvarstė.
Diplomatas nedalijo prisiminimų ir tik užsiminė, kad lankėsi pas palaikus balzamavusį profesorių Žilinską, – matyt, žinojo arba įtarė, kur nusės perduotos žinios.
Dariaus ir Girėno palaikai kuklioje kapavietėje ilsėjosi 4 metus. 1968 m. jie vėl perlaidoti, nes paminklinis ansamblis – pilkapis, granito plokštės, bareljefas – kartu su architektais Algimantu bei Vytautu Nasvyčiais suprojektuotas tolėliau. Iškasti sutriušę, subyrėję likučiai surankioti, perdėti į naujus karstus ir užkasti – (kol kas) paskutinį kartą.