Kaip Maskva savo „pirmosios nakties teisę“ Lietuvoje realizavo

Leidykla „Briedis“ pristato Baltarusijos istoriko Vladimiro Bešanovo knygos „Raudonasis žaibo karas“ ištraukas.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Vokietijos ir SSRS užsienio reikalų ministrai Joachimas Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas pasirašė tarpusavio nepuolimo paktą. Be oficialaus dokumento, remdamosi slaptuoju protokolu, abi šalys pasidalijo teritorijas Rytų Europoje.
Vidurio ir Rytų Europa buvo dalijamasi taip, tarsi būtų asmeninė SSRS ir Vokietijos nuosavybė. Pasirašiusieji dokumentą žinojo, kad kils didžiulis karas, kainuosiantis milijonus žmonių gyvybių. Rugsėjo 1 d. Vokietija, o po kelių savaičių ir SSRS užpuolė Lenkiją. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Kitas Stalino plano punktas buvo Lietuva ir Latvija.

Rugsėjo 29 d., vos išlydėjęs Ribbentropą, Molotovas pasikvietė Lietuvos pasiuntinį L. Natkevičių ir jam pareiškė, kad reikėtų pradėti tiesiogines derybas dėl Lietuvos politinės orientacijos. Jau spalio 1 d. Lietuvos vyriausybė sutiko deleguoti į Maskvą užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. 

Kartu Maskva pasiūlė Berlynui suderinti pagal laiką teritorinius pokyčius Lietuvos žemėse, kad aktai dėl Vilniaus perdavimo lietuviams, o vokiečiams – „gerai žinomos dalies“ Lietuvos būtų pasirašyti vienu metu. Reichskanceliarija šią idėją atmetė visiškai sutikdama su Šulenburgo argumentais: „Molotovo siūlymas man atrodo pražūtingas, nes viso pasaulio akyse mes tapsime Lietuvos teritorijos grobikais, o sovietų vyriausybė bus laikoma „aukotoja“. 

Spalio 3-iosios vėlų vakarą prasidėjusiose Sovietų Sąjungos ir Lietuvos derybose Stalinas pirmiausia pranešė, kad jis jau susitarė su vokiečiais dėl Lietuvos padalijimo. Kaip pažymėjo Molotovas, „Lietuvos delegacijos nariai buvo visiškai priblokšti ir nuliūdę; jie pareiškė, jog kaip tik šio rajono netektį bus ypač sunku ištverti, nes iš jo yra kilę daugelis lietuvių tautos įžymių veikėjų“.

Josifas Visarionovičius nušluostė jiems ašaras kaip moralinių nuostolių kompensavimą bei patirtų nepatogumų dėl sovietų kariuomenės priėmimo savo teritorijoje atlyginimą pasiūlęs Vilniaus miestą.

„Bet kuri imperialistinė valstybė būtų užėmusi Lietuvą ir viskas, – pasakė Molotovas. – Mes to nedarome. Nebūtume mes bolševikai, jei neieškotume kitų būdų. Mes siūlome jums sutartį!“

Perskaitęs tekstą Urbšys vėl nuliūdo ir pareiškė, jog tai reiškia Lietuvos okupaciją: „Stalinas su Molotovu šyptelėjo. Pirmasis pasakė, kad iš pradžių panašiai samprotavo Estija. Sovietų Sąjunga neketina grasinti Lietuvos nepriklausomybei. Atvirkščiai. Įvesta sovietų kariuomenė bus tikra garantija Lietuvai, kad Sovietų Sąjunga užpuolimo atveju ją apgins, taigi kariuomenė prisidės prie pačios Lietuvos saugumo. – Mūsų įgulos padės jums numalšinti komunistų sukilimą, jeigu jis Lietuvoje įvyks, – pridūrė Stalinas ir šyptelėjo.“

Delegacija gavo sovietų dokumentų projektus ir buvo paleista namo palinkėjus greičiau sugrįžti. Tuo metu Lietuvos komunistų partija išplatino atsišaukimą, kuriame buvo sakoma, kad „mūsų tautai gresia hitlerinis jungas ir nacijos žūtis“, ir buvo raginama visur kurti Lietuvos gynimo komitetus, rengti protesto demonstracijas prieš sąjungą su Vokietija. Komunistų nuomone, šalis turi „remtis tik Sovietų Sąjunga – mažų tautų gynėja ir išvaduotoja“. Kartu partija ragino sukilti prieš „fašistinę Smetonos valdžią“.

Gerai pamąstęs Kaunas nusprendė rinktis glaudų karinį bendradarbiavimą su SSRS, bet atsisakyti Raudonosios armijos buvimo šalyje. Tačiau per naujas derybas paaiškėjo, kad Maskva primygtinai reikalauja sutikti su kariuomenės įvedimu darydama užuominą, kad raudonarmiečių durtuvus jūs pamatysite bet kuriuo atveju, o štai Vilniaus – jau ne. Kaip papildomas argumentas prie Lietuvos sienų buvo išskleista Baltarusijos fronto 194 tūkstančių žmonių 3-ioji armija su 1378 pabūklais ir 1000 tankų.

Lietuvos vyriausybei kilo „strateginė dilema“: pasirašyti sutartį dėl sovietų kariuomenės įvedimo ir atgauti Vilnių bei Vilniaus kraštą ar nepasirašyti sutarties ir vietoj Vilniaus gauti karą. Įsitikinusi, kad Vokietija nesikiš, Lietuvos vadovybė sutiko su Stalino argumentais: spalio 10 d. buvo pasirašyta „Sutartis dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai bei dėl Sovietų Sąjungos ir Lietuvos tarpusavio pagalbos“ 15-ai metų. Pagal sutartį numatyta įvesti 20 tūkstančių žmonių sovietų kariuomenės. Spalio 15 d. pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Lietuvos prekybos sutartis.

[...]

„Galinga sovietų valstybė, – skelbė žurnalas „Bolševik“, – atidžiai ir apdairiai elgiasi su mažų šalių nepriklausomybe. SSRS nesikiša į jų vidaus reikalus. Bet ji negali leisti, kad kariniu ir ekonominiu atžvilgiu silpnos kaimyninės valstybės taptų aklu įrankiu ir marionetėmis karo kurstytojų rankose ir taip keltų grėsmę Sovietų Sąjungos sienoms“.

Taigi Pabaltijo šalių vyriausybės, įsitikinusios, kad joms nėra iš kur tikėtis pagalbos, o sovietų bazėms alternatyva yra tik sovietų įsiveržimas, šiurkščiai spaudžiamos Maskvos ar, kaip rašė komunistiniai istorikai, „spaudžiamos savo liaudies ir dėl geranoriškos, konstruktyvios Sovietų Sąjungos pozicijos“ buvo priverstos sudaryti su SSRS susitarimus dėl karinio bendradarbiavimo. Todėl stebina Rusijos deputatų ir politikų vieši pareiškimai, kad šis žingsnis buvo savanoriškas.

Likus pusmečiui iki aprašomų įvykių, 1939 metų kovo 23 d., Lietuvos pasiuntinys Baltrušaitis skundėsi liaudies komisarui Litvinovui dėl brutalaus nacistų diplomatijos pobūdžio, kai Hitleris pareikalavo grąžinti Memelį (Klaipėdą): „Pašnekovas man atnešė Vokietijos ir Lietuvos susitarimo dėl Klaipėdos kopiją ir kartu pranešė „derybų“ smulkmenas. Ribbentropas su Urbšiu elgėsi labai šiurkščiai įteikdamas jam susitarimo projektą ir pareikalavo nedelsiant pasirašyti. Kai Urbšys ėmė prieštarauti, Ribbentropas pagrasino: jei susitarimo nedelsiant nepasirašys, Kaunas bus sulygintas su žeme, vokiečiai tam yra visiškai pasirengę. Ribbentropas pagaliau sutiko leisti Urbšiui išvykti į Kauną su sąlyga, jog jis nedelsdamas grįš su pasirašytu susitarimu“. Panašu, ar ne? Ar reikia priminti, kad Lietuva „savanoriškai“ atidavė Klaipėdą? 

Sovietinėje istorijoje savo vardą įrašė maskviškis plėšikas Jakovas Košelkovas. 1918 metų sausį jis sustabdė liaudies komisarų sovieto pirmininko draugo Lenino automobilį, įrėmė jam į kaktą naganą ir atėmė iš draugo Lenino prašmatnų automobilį, piniginę ir pamėgtąjį brauningą. Košelkovas paskui taip pat negalėjo suprasti, kodėl neregėtai sukruto Visos Rusijos ČK ir Maskvos kriminalinė tarnyba, juk klientas viską atidavė pats, visai savanoriškai, paskui net straipsnį apie tai parašė.

Ano meto sovietų piliečiai puikiai suprato „partijos politiką“. Pavyzdžiui, karo medicinos mokyklos bataliono komisaras G. Ikonikovas per paskaitas aiškino klausytojams: „Mūsų Raudonosios armijos dalinių įvedimas į Pabaltijo valstybes analogiškas tokiam pavyzdžiui, kaip įsileisti draugą į savo butą, kuris, iš pradžių užėmęs vieną kambarį, paskui užgrobs visą butą ir išgyvendins iš jo patį šeimininką“.

Dabar Maskvai reikėjo realizuoti savo „pirmosios nakties“ teisę.
[...]
Karinei komisijai derybose su Lietuva vadovavo Baltarusijos fronto vadas 2-ojo rango komandarmas M. Kovaliovas, komisijos nariai buvo komkorai Purkajevas ir Pavlovas, komdivai Aleksejevas ir Korobkovas, brigados komisaras Nikolajevas. Sovietų delegacija ketino derėtis dėl kariuomenės dislokavimo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje ir Alytuje, bet Lietuvos delegacija kategoriškai atsisakė tartis dėl tokio sovietų kariuomenės dislokavimo ir siūlė išdėstyti įgulas arčiau Vokietijos sienos.

Derybos su Lietuva baigėsi spalio 28 d. pasirašius sutartį dėl sovietų kariuomenės įkurdinimo Naujosios Vilnios, Alytaus, Prienų, Gaižiūnų rajonuose. KOP turėjo būti įkurdintos Alytuje ir Gaižiūnuose ir, be to, gauti nemaža aerodromų. Kariuomenė, išdėstyta Naujojoje Vilnioje ir Pabradėje, buvo laikoma jau įvesta, o kita dalis turėjo būti įvesta lapkričio 3 d. Tuo metu Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilniaus kraštą, o sovietų pasienio kariuomenės daliniai pasitraukė prie Sovietų Sąjungos ir Lietuvos naujosios sienos. 

Oficiali sovietų kariuomenės įvedimo į Lietuvą ceremonija įvyko lapkričio 15 d. Vilniuje. Ji buvo simboliška, nes ši kariuomenė čia buvo jau nuo rugsėjo 20 d. Iki lapkričio 17 d. didžioji dalis kariuomenės išvesta iš Vilniaus į nuolatinio dislokavimo vietas. Lietuvoje išdėstyti 16-ojo ypatingojo šaulių korpuso daliniai, iš jų 2-oji tankų BT brigada, 10-asis naikintuvų ir 31-asis SB bombonešių aviacijos pulkas – iš viso 18 786 žmonės. Bendrai vadovauti visai sovietų kariuomenei Pabaltijyje gynybos liaudies komisaro įsakymu nuo lapkričio 27 d. buvo pavesta jo pavaduotojui 2-ojo rango komandarmui A. Loktionovui.

Raudonosios armijos dalinių įvedimas į Pabaltijį kai kuriuose vietos gyventojų sluoksniuose sukėlė „sovietizacines“ nuotaikas, kurios tam tikru mastu turėjo atgarsį tarp sovietų kariškių bei diplomatų. Tačiau Maskva, nenorėdama aštrinti santykių su Anglija ir rengdamasi pateikti tokius pačius neatremiamus siūlymus Suomijai, demonstravo savo nesikišimą į Pabaltijo šalių vidaus reikalus. Todėl visos revoliucijos romantikų iniciatyvos, apskritai teisingos, bet per ankstyvos, taigi kenksmingos, sukėlė griežtai neigiamą sovietų vadovybės reakciją. Štai spalio 14 d. Molotovas nurodė įgaliotajam atstovui Kaunui N. Pozdniakovui: „Nutraukite bet kokį bendravimą ir žaidimus su kairiaisiais sluoksniais“. Spalio 21 d. užsienio reikalų liaudies komisaras dar kartą priminė, kad „jei kas nors iš mūsų bent pamėgins kištis į Lietuvos vidaus reikalus, bus labai griežtai nubaustas... Reikia atmesti ir kaip provokacinius bei kenksmingus plepalus apie Lietuvos „sovietizaciją“.
[...]
Metas „išmesti šeimininkus iš butų“ dar neatėjo. Spalio 25 d. Stalinas paaiškino Dimitrovui: „Mes manome, kad tarpusavio pagalbos paktuose radome tą formą, kuri leidžia mums įtraukti į Sovietų Sąjungos įtakos orbitą nemaža šalių. Bet kol kas mums reikia palaukti – griežtai saugoti jų vidaus režimą ir savarankiškumą. Mes nesistengsime jų sovietizuoti. Ateis metas ir tai jie padarys patys“.
Spalio 31 d., kalbėdamas SSRS aukščiausiojo sovieto sesijoje, Molotovas pareiškė, kad „ypatingas šių tarpusavio pagalbos paktų pobūdis nereiškia kokio nors Sovietų Sąjungos kišimosi į Estijos, Latvijos ir Lietuvos reikalus, kaip tai mėgina vaizduoti kai kurie užsienio spaudos leidiniai. Priešingai, visi šie tarpusavio pagalbos paktai tvirtai nustato jį pasirašiusių valstybių suvereniteto neliečiamumą ir nesikišimo į kitos šalies reikalus principą. Šie paktai kyla iš pagarbos kitos šalies valstybinei, socialinei ir ekonominei struktūrai ir turi stiprinti taikų geros kaimynystės ir bendradarbiavimo tarp mūsų tautų pamatą. Mes siekiame, kad sudaryti paktai būtų įgyvendinami visiško pasitikėjimo sąlygomis, ir pareiškiame, jog plepalai apie Pabaltijo šalių „sovietizavimą“ naudingi tik mūsų bendriems priešams ir visokiems antisovietiniams provokatoriams“.
[...]

Lapkričio 15 d. Italijos pasiuntinys Estijai V. Čikonardis pranešė į Romą: „Sovietų Sąjunga vėl užima tas teritorijas Baltijos jūros pakrantėje, kurios priklausė Rusijos imperijai. Bet Baltijos valstybės vis dar neinkorporuotos. Jų nominalus suverenitetas nesunaikintas. Trijose Baltijos valstybėse esančios ginkluotosios pajėgos, gerokai didesnės už kiekvienos valstybės kariuomenę, kelia mintį, kad tai yra savotiškas protektoratas, slaptoji okupacija... Sovietų kariuomenės įžengimas į Estiją reiškė ypatingosios padėties valstybės gyvenime įvedimą. Kontroliuojamas paštas, telegrafas, telefonas. Griežti nurodymai reguliuoja užsieniečių buvimą respublikoje, jiems, beje, uždrausta būti sostinėje ir kai kuriose kitose vietose. Uždrausta spaudoje pateikti karinio pobūdžio informaciją. Uždrausta naudotis fotoaparatais ir kino kameromis... Estija ir Latvija tapo ekonomiškai visai izoliuotos. Netgi galima numatyti, kad jos bus visiškai ekonomiškai priklausomos nuo Sovietų Sąjungos, taigi ir šiuo požiūriu mažoms Baltijos valstybėms gyvuoti kaip nepriklausomoms darosi neįmanoma“. 

O pabaltų neutralitetas ir apskritai virsta figos lapeliu.