Vienas tokių, kuris ją išskyrė iš kitų nuo pat savo pirmųjų iki paskutiniųjų dienų, buvo šnipomanija. Veikiai po 1917 m. spalio perversmo įkurta ČK, o vėliau jos ataugos įvairiais pavadinimais dešimtmečių dešimtmečiais intensyviai ieškojo įvairiausių šalių šnipų arba jų užverbuotų savo piliečių, o kartų kartos sovietinių piliečių augo nuo mažens gąsdinamos imperialistų šnipų pavojumi.
Į tą šnipomanijos liūną po 1940 m. aneksijos pateko ir Lietuva, ir iki 1990-jų sovietiniam saugumui išliko kaip viena pavojingiausių teritorijų; net ir M. Gorbačiovo „perestroikos“ metu kai kurie sovietiniai karininkai gąsdino kareivius, kad čia kas antras gyventojas imperialistų šnipas.
Viena didžiausių šnipomanijos bangų per Lietuvą persirito pokario metais.
Žinia, saugumiečiams pavojingiausiu židiniu atrodė ginkluotas lietuvių pasipriešinimas ir jo kontaktai su užsienio šalių žvalgybomis, tačiau šalia buvo dar vienas, saugumiečių akimis žiūrint, imperialistinių šnipų rezervas.
Tai – iš Vakarų sąjungininkų okupacinių zonų Vokietijoje ar kitų Vakarų Europos šalių grįžę 1944 m. pabėgėliai, Vakaruose vadinti „Displaced Persons“ (DP). Kiekvienas jų, grįžęs dėl įvairių priežasčių, saugumiečių akimis vis tik pirmiausia tam ryžosi stojęs tarnauti užsienio žvalgyboms ar vykdydamas žvalgybinius įvairiausių pačių lietuvių DP komitetų žvalgybinius ir antisovietinius uždavinius.
Lietuvos pasipriešinimo ryšiai su užsienio žvalgybomis tyrinėtojų dėka žinomi gerai. Šiuo atveju, „šnipomanija“, susijusi su buvusiais lietuviais DP, dar lieka tarsi šešėlyje, dar nėra atsakymų, kiek joje buvo tiesos, o kiek tik saugumiečių fantazijos. Kokia ji buvo laki, galima spręsti iš prieš keletą metų pasirodžiusios prof. Remigijaus Misiūno knygos „Lietuva prieš LTSR. D 2. 1945–1952“. Joje autorius, analizuodamas informacinę priešpriešą tarp, iš vienos pusės, sovietinių struktūrų ir, iš kitos, lietuvių išeivijos bei Lietuvos diplomatinės tarnybos, palietė ir buvusių DP vietą tuo metu aktualios problemos – kovos už objektyvios informacijos iš okupuotos Lietuvos gavimą – kontekste.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
<...> Sovietinei sistemai apskritai buvo būdinga nuolatinė šnipų paieška, bet pokario metai buvo vienas iš aršiausiųjų medžioklės metų, o Lietuva, kaip ir Latvija su Estija bei kitos 1939–1945 m. sovietų užgrobtos teritorijos – vienas „perspektyviausių“ plotų. Nors, kaip minėta, pirmaisiais pokario metais užsienio žvalgyba gan menkai domėjosi TSRS, MGB (Ministerstvo gosudarstvenoi bezopasnosti; liet. – Valstybės saugumo ministerija) jų agentų medžioklę pradėjo nuo pirmųjų antrosios okupacijos dienų ir baigė tik TSRS išnykus, juoba kad jau pirmi pasirodę iš vakarų zonų grįžę repatriantai buvo sutikti kaip potencialūs šnipai.
Beje, repatriantais kaip nepatikimais asmenimis, be MGB, „rūpinosi“ ir MVD (Ministerstvo vnutrenych diel; liet. – Vidaus reikalų ministerija). Ir LTSR nebuvo išimtis – visoje TSRS MVD prižiūrėjo, kad nepatikimi repatriantai nepatektų į Maskvą, Leningradą, Kijevą ir kitus „režiminius“ miestus, medžiojo tarp jų šnipus, teroristus, diversantus, baudėjus, policininkus, vlasovininkus ir legionierius, tėvynės išdavikus, gaujų ir antisovietinio pogrindžio dalyvius, kitą antisovietinį elementą. LTSR MVD turėjo užtikrinti šaukiamojo amžiaus repatriantų siuntimą į darbą vietos pramonėje, vėliau – TSRS VRM kombinatą Nr. 7 Narvoje.
LTSR paliekamus repatriantus tikrindavo MVD filtracijos komisija.
Bet ne viskas ėjosi, kaip buvo numatyta. 1946 m. pavasarį MVD ministras teigė, kad repatriantų patikrinimas vyko blogai, todėl įsakė juos skubiai registruoti, užvesti bylas visiems, neatvykusiems į gyvenamąją vietą, MVD skyriuos skirti darbuotoją darbui su jais, per dvi savaites peržiūrėti agentūrinę operatyvinę medžiagą, organizuoti operatyvinę apskaitą, imtis agentūrinio operatyvinio tinklo kūrimo ir suiminėti priešiškus elementus, kol neperėjo į nelegalią padėtį. Bet tai, regis, negelbėjo – MVD tyrimas skelbė, kad 1946 m. darbo su repatriantais būklė buvo prasta, teturėti penki agentai ir 178 informatoriai, repatriantai neįvertinti kaip pogrindžio bazė, iš viso buvo suimti 99 repatriantai.
Buvo nutarta iki lapkričio 15 d. baigti jų patikrinimą, vėliau terminas nukeltas iki 1947 m. vasario 1 d., o tų metų sausį, remiantis TSRS MVD-MGB 1946 m. gruodžio 9 d. įsakymu, agentūrinio darbo ir kita medžiaga apie repatriantus bei agentūra turėjo būti perduota MGB, bet MVD toliau turėjo užsiimti jų filtracija su MGB ir dirbti su repatriantais – banditais.
Bet ir toliau, MVD pripažinimu, darbas tarp repatriantų nevyko ir LTSR MVD ministras įsakė imtis jo, vėl pakartojęs nurodymą skirti skyriuose darbui su repatriantais po vieną darbuotoją ir baigti filtravimą 1947 m. rugsėjo 1 d. (bet skiriant darbuotojus pasitaikydavo kuriozų – Utenoj paskirtas tarnybinių šunų vedlys Golovin).
Į MVD akiratį repatriantai patekdavo užsiregistravę miestų MVD ar pasų skyriuose, taipogi įdavus agentams.
Jei repatriantas nepasirodydavo, o iš filtravimo stovyklų būdavo gaunamas pranešimas apie jo pasiuntimą, būdavo skelbiama jų vietinė ar net sąjunginė paieška. Darbą su repatriantais apsunkindavo tai, kad pasų išdavimas jiems dažnai užsitęsdavo iki dviejų mėnesių, kai kurie gaudavo už kyšį (nes be paso negalėjo įsidarbinti ir pastoviai gyventi). Filtravimo komisijos, užuot išsireikalavusios filtravimo bylas, tardydavo iš naujo ir tai keldavo įtampą. Pavyzdžiui, iš britų zonos grįžęs Juozas Prūsas teigė, jog jį gąsdino, kad LTSR bus blogai, ir nemelavo. Kai kurie grįžusieji negaudavo darbo kaip repatriantai.
Daugiausia vargo su repatriantais turėjo Kauno MVD, kur iki 1946 m. vasaros buvo patikrinta 414, iš jų vienuolika suimta, beje, tarp repatriantų dirbusį agentų tinklą sudarė ir vienuolika asmenų1. Ypač stebėtas Kazys Meržinskas, buvęs Hanau stovyklos komendantas, iš jo buvo gauta nemažai informacijos apie DP gyvenimą2, bet vis vien jam užvesta byla kaip užsienio žvalgybos agentui.
Bet laikas bėgo, o Kauno MVD vis netenkino agentūrinis tinklas. 1946 m. rudenį darbui suaktyvinti paskirtas MGB leitenantas Kravčenka, vadovavimo patogumui agentai sujungti j rezidentūrą bei parinktas konspiracinis butas darbui su jais. Šie verbuoti remiantis kompromituojančia informacija, sakysim, vienas – kad buvo JAV armijos nelaisvėje, bet tinklas augo lėtai, 1946 m. teturėta 16 agentų. Šiuo požiūriu Kauno MVD lenkė Alytaus kolegos, turėję 19 agentų, tiesa, šie dažnai į susitikimus ateidavo tuščiomis rankomis arba su nevertinga informacija, o vienas net išėjo į gaują. Tad nenuostabu, kad buvo rasti tik du šnipai, o vieną jų – Juozą Ališauską – suėmus teko paleisti dėl įkalčių stokos (bet ir toliau stebėtas, nes agentas nugirdo jį giriantis, kad apie mane žino Amerika).
Matyt, MVD repatriantų „atsikratymas“ buvo nemenkas palengvėjimas, o MGB reiškė didesnius rūpesčius. Tam, kad sukeltų jos įtarimą, kad buvęs DP – užsienio žvalgybų agentas, užtekdavo, pavyzdžiui, atsivežti vertingesnių daiktų, kaip nutiko Irenai Makūnaitei (paklausta, iš kur toks gėris, atsakė, kad reikia dirbti taip, kaip aš dirbu, tada ir jūs turėsite, o dar reiškė antisovietines nuotaikas ir „neatitiko“ jos laisvanoriško grįžimo, tad, matyt, JAV šnipė), ar net nepatvirtintos informacijos apie mokslus žvalgybos mokyklose. Antai, 1949 m. iš Belgijos grįžęs Antanas Rakauskas patraukė dėmesį dėl to, kad atseit amerikiečiams įsakius mokėsi britų šnipų mokykloje. Voldemaras Tamonis, be to, kad buvo užverbuotas britų ir gavo uždavinį rinkti karinę informaciją, MGB akimis, nusikalto dar ir tuo, kad 1948 m. įstojo į Lietuvių-Latvių Vienybę, kurios uždavinys buvo kovoti už vieningą buržuazinę Lietuvos-Latvijos valstybę. MGB nepatikėjo Maksimo Grybausko žodžiais, kad jį verbavo anglų žvalgyba, bet jis atsisakė. Svariau atrodė tai, kad neva buvo DP stovyklos komendantas, vertė lietuvius rašyti kreipimąsi į JAV vadovus negrąžinti jų į TSRS, kariavo su vokiečių armija Rytų fronte3.
Kitąsyk įtarimą kėlė buvusio DP buvusi gyvenamoji vieta. Pavyzdžiui, H. Milenkevičius užkliuvo dėl to, kad gyveno Šerbūro mieste Prancūzijoje, kur, MGB žiniomis, amerikiečiai aktyviai verbavo agentūrą, o kai kada – ir nuodėmių gausa. Pavyzdžiui, 1948 m. iš Vienos grįžusi Aldona Pralgauskienė turėjo visą puokštę: vyras – buvęs Abvero agentas, liko su jos tėvu prancūzų zonoje, 1945 m. ją tardė britų žvalgyba SIS, susirašinėjo su pažįstamais zonose, šnekėdamasi su MGB agente pareiškė, kad viena geriausių žvalgybų – anglų, o amerikiečių visai kitas dalykas, jie tik gerai moka, kol žmonės jiems reikalingi, o po to pameta.
Kaip minėta, MGB ėmė aktyviai domėtis buvusiais DP vos jie pasirodė, ypač Kaune, kur vien 1945 m. rugpjūtį vienos operacijai metu sulaikė 58. Čia per dešimt pirmųjų lapkričio dienų atvyto 72 repatriantai, o dar turėjo filtruoti 1333. Į agentūrinį ,,apdirbimą“ buvo paimti 54 (kaip „gestapo agentai“, „okupantų talkininkai“, „tėvynės išdavikai“). Ypač išskirtas Kazimieras Jurša – komunistas nuo 1940 m., dirbęs LTSR Aukščiausiojo teismo nariu, per karą patekęs į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, grįžęs įtartinomis aplinkybėmis iš JAV zonos, kur pragyveno penkis mėnesius, tad įtarta, kad amerikiečių šnipas. Užkliuvo ir kažkokia Tamašiūnienė, buvusi NKVD darbuotojo žmona, suimta Vilniuje 1943 m. ir išlaisvinta amerikiečių. Tarp suimtų trijų „gestapo agentų“ buvo ir Mykolas Šaulys, kuris iki 1940 m. dirbo Italijos ambasadoje, buvo užverbuotas TSRS žvalgybos ir išvyko j Italiją, čia jį suėmė gestapas, bet vėliau paleido „įtartinomis aplinkybėmis“, o gyvendamas JAV zonoje palaikė ryšius su vieno dalinio vadovybe.
1946 m. gruodžio 12 d. MGB 2 skyriuje buvo sudaryta grupė sistemingam darbui su repatriantais. Perėmusi 1079 bylas, išskyrė 98 buvusius DP, neva susijusius su žvalgybomis, tarp jų 41 neva dirbusį JAV, 18 – britų, penkias – prancūzų ir 34 – vokiečių. Iš jų buvo suimtas vienas, tiek pat užverbuota. Be to, metų pabaigoje MGB sekė 41 JAV pilietybę turėjusį Lietuvos gyventoją, 14 anksčiau gyvenusių JAV, 14 lankiusių JAV ambasadą Maskvoje, 508 grįžusius iš JAV zonos, 52 susirašinėjusius su privačiais piliečiais ir įvairiomis JAV institucijomis, 6 buvusius JAV ambasados Lietuvoje darbuotojus, 25 asmenis, nuėjusius ryšių su JAV ambasados atstovais Kaune.
Medžioklė vyko visoje Lietuvoje. Sakysim, 1946 m. Kaišiadorių MGB nustatė vieną buvusį JAV firmos darbuotoją, 26 repatriantus iš Vakaru zonų ir „dirbo“ su keturiais iš jų. Biržuose „prižiūrėti“' 234 repatriantai, tarp jų – vienas šnipas, bet kai dėl tokio menkumo sulaukė ministro grūmojimų, šnipų padaugėjo iki 12.
Metai bėgo, o medžioklei vis nesimatė pabaigos. Pavyzdžiui, Kaune 1948 m. pabaigoje kaip anglų šnipai sekti 30 repatriantu, kaip JAV – 24, Europos šalių – 18 ir penki – kaip Skandinavijos. 1949 m. Kretingoje MGB „ganė“ aštuonis JAV, tris – Skandinavijos šalių ir dar tris – kitų šalių šnipus, 223 registruotus buvusius DP, du JAV ambasados lankytojus, 93 buvusius JAV gyventojus, 64 susirašinėjusius su JAV, 16 – su zonomis, daugiau kaip dešimt asmenų, kuriuos įtarinėjo žmonių pervežimu į Švediją karo metu. 1950 m. pradžioje LTSR sekti 877 buvę DP, iš jų 223 įtarti ryšiais su JAV žvalgyba, 165 – D. Britanijos, 27 – Prancūzijos, 42 – kitų šalių ir256 – buvusios Vokietijos, sausio–vasario mėnesiais suimti septyni. Ir skaičiai vis auga. Gegužę–birželį sekti 982 repatriantai. Vien Kauno srityje nuo 1950 m. birželio iki 1953 m. gegužės „prižiūrėta“ apie 2000 buvusių DP, suimta 180 ir užverbuota 250. 6 deš. pradžioje buvusiems DP būdavo užvedamos kortelės, dėl jų apdirbimo atitinkamai pagal tvarką, numatytą TSRS MGB direktyvoje, ir LTSR MGB nurodymą4. Beje, įtariami JAV šnipai įkliūdavo ne tik Lietuvoje – 1946 m. sovietiniai kariškiai Vokietijoje suėmė Joną Klimašauską, o 1948 m. Romaną Motuzą.
Repatriantai atidžiau stebėti vykdant iš Maskvos atkeliavusias direktyvas. 1948 m. rudenį MGB aiškinosi situaciją su repatriantais iš Austrijos, Čekoslovakijos ir Jugoslavijos, vykdydami direktyvą Nr. 80 „Dėl teroristų ir diversantų, JAV permetamų į TSRS“. 1951 m., gavus dvi direktyvas dėl nežinomų švedų agentų, kuriems iš Stokholmo transliuotos vienpusės radijo transliacijos, agentūra mesta aiškinti lietuvių emigrantų Švedijoje gimines, kurie galėjo slėpti šnipus, sustiprinta laiškų cenzūra, įtariant, kad jais siunčiami atsakymai, gaudė kažkokį trumpabangininką VPRA. Ypač stebėtas Artūras Norbertas iš Klaipėdos, susirašinėjęs su šeima Hamburge, palaikes ryšius su asmenimis, įtartais priklausymu vokiečių nacionalistų pogrindžiui, bandęs bėgti per Kaliningradą, girdi, turėjo radijo siųstuvą. Kaune tyrinėtas Antanas Glušauskas, kurio brolis Jurgis pabėgo į Švediją 1944 m. (buvęs liaudies komisaras 1940 m.) ir palaikė ryšius per tarpininkus (Jurgis Glušauskas tuo metu jau gyveno Australijoje).
Taipogi MGB uoliai gaudė neva DP lietuvių komitetų siustus agentus. Pavyzdžiui, 1946 m. sektas kaunietis Albinas Baranauskas, neva gavęs kažkokio komiteto uždavinį vesti antisovietinę propagandą, 3000 rublių literatūros spausdinimui ir JAV vėliavos pagaminimui, kurią turėjo iškabinti Stalino prospekte... Kaip kažkokių komitetų agentai 1948 m. suimti Pranas Šeža ir buvęs karininkas Vladas Keliuotis, kuris atseit gavo pinigų iš JAV ambasados Maskvoje.
Matyt, stambia žuvimi MGB 1948 m. pasirodė Mečislovas Mincevičius, tarnavęs vokiečių armijoje ir patekęs j amerikiečių nelaisvę, paskui Fuldos lietuvių komiteto vadovo, buvusio saugumo agentūrinio skyriaus viršininko Burbos 1946 m. nelegaliai atgabeno Lietuvos pogrindininkams 250 sovietinių pasų blankų, o 1947 m. atseit gavo uždavinį organizuoti vieno komiteto nario žmonos iš Kauno išgabenimą ir nuvežti antisovietinę literatūrą, 1948 m. Lietuvoje ieškojo kelių grįžti pas Burbą su informacija.
Viliojančiai atrodė ir Liudas Kuprevičius, grįžęs iš Ansbacho stovyklos su beveik poros dešimčių DP prašymu susisiekti su jų giminėmis Kaune. MGB, užverbavusi L. Kuprevičių, pavedė jam organizuoti susirašinėjimą su Ansbacho lietuvių komitetu. Neva kažkokio komiteto agentui Stanislovui Dudėnui pakištas MGB agentas „Petrovas“, apsimetęs, jog susiruošė į Vakarus, ir prašė rekomendacijų. Beje, komitetai ne kartą naudoti kaip masalas MGB agentams, siekiant prisigretinti prie buvusių DP, pavyzdžiui, repatriantui E. Seliankai agentas aiškino ieškantis, kaip pasiųsti žmogų ar paketą kažkokiam JAV zonoje veikusiam komitetui, ir šis žadėjo padėti.
Panašiai buvo ir su „britų agentais“. Iš britų zonos grįžusia Vanda Geniūte susidomėta dėl to, kad jos brolis per karą su trim lietuviais buvo įstojęs į britų armiją, vienas iš jų – Liudas Ožekauskas – aplankė ją Lietuvoje ir pasakojo, kad su broliu pusmetį mokėsi anglų žvalgybos ir diversantų mokykloje, kad brolis kariavo slaptame britų dalinyje ir turėjo atvykti j Lietuvą. Aleksandras Leškevičius užkliuvo dėl to, kad 1944 m. D. Britanijoje baigė specializuotą karinę mokyklą, anot Mažeikiuose suimto jo bendramokslio, kažkokio Noreikio, iš pradžių juos ruošė kovai prieš vokiečius, o 1944 m. pabaigoje pasakė, kad siųs į tėvynę darbui prieš TSRS. Būta ir keistų „agentų“, kaip Edvardas Kačka. Anot MGB agento, jis pasakojo nenorėjęs grįžti, bet privertė britu karininkas, liepęs, jei bijojo demaskavimo, elgtis, kad taip nenutiktų, ir leido grįžti, jei bus blogai. Kitam agentui neva sakęs, jog grįžo Prancūzijoje gyvenusių kap. Kiaulėno ir Barkščio uždaviniu, buvo apmokytas aštuonių žmonių grupėje skleisti gandus, kad gyvenimas D. Britanijoje ir JAV geresnis, kad po pusmečio bus karas, skleisti pralaimėjimo nuotaikas ir kad neva juos visus aštuonis išmetė iš lėktuvo prie Lenkijos sienos, per kurią pervedė tuo pat lėktuvu atskraidinti vadovai...
Ir šie „šnipai“ provokuoti užmegzti ryšius su užsieniu, kaip nutiko iš britų zonos grįžusiam Oskarui Grovui. Regis, MGB nepatikėjo jo pasakojimu, jog 1947 m. britai suėmė jį už sovietinės literatūros skleidimą, bet veikiai paleido, pasižadėjus daugiau to nedaryti, tuo labiau kad MGB agentas pasakojo apie jo antisovietinį nusiteikimą. Pasinaudojus O. Grovo ryšiais su Kauno MVD, kuriam jis teikė informaciją apie spekuliantus, kaip pogrindininkas pasiųstas MGB agentas pareikalauti, kad šis „kaltės išpirkimui“ suorganizuotų ryšį su užsieniu.
Kai kurių suimtų repatriantų parodymuose „šmėžavo“ ir amerikiečių žvalgų rengimo mokyklos. Sakysim, iš Artūro Zemlerio išmuštas prisipažinimas, kad jį 1946 m. tris kartus tardė JAV kapitonas Džonas, pasiūlė bendradarbiauti ir pasiuntė j mokyklą Lemano mieste, čia buvo 80 vokiečių armijoje tarnavusių baltų, kuriems dėstė amerikiečiai. Po pusantrų metų baigus mokslą visus pasiuntė namo kaip repatriantus. A. Zemleriui Džonas liepė Kaune susisiekti su anksčiau mokslus baigusiu rezidentu Antanu Širvintu, bet jis uždavinio neįvykdė. Lesiota ir informacija apie Lietuvoje gyvenusias tokių „moksleivių“ gimines, sakysim, 1948 m. MGB informatorius Budrevičius susirašinėjo su sūnumi, kuris mokėsi JAV žvalgybos mokykloje ir ją baigęs kaip repatriantas turėjo būti permestas į Lietuvą.
MGB manė užtikusi daugybę neva bendradarbiavusių su britų ir amerikiečių žvalgybomis ir su įvairiomis lietuvių struktūromis – VLIK, stovyklų lietuvių komitetais. Kai kada informacija, grįsta spėjimais ar gandais, buvo lakoniška ir dėta į šalį, o kitąsyk sukeldavo respublikinio masto paiešką. Taip nutiko 1946 m. vasarą, kai MGB paskelbė kažkokio komiteto emisaro, veikusio anglų ir kitų žvalgybų nurodymu, gaudynes. Tinklas buvo užmestas ant visos Lietuvos ir „laimikis“ irgi buvo margas. Sulaikytas kažkoks „Barsukas“, vykęs į prie Prienų veikusią gaują, pas jį rastas į Prancūziją adresuotas neva sutartine kalba parašytas laiškas kažkokiam E. Grabliauskui. Agentas „Neris“ pranešė, jog Kauno kurijos kancleris kun. Melešta pasakojęs apie iš zonų atvykusius partizanų vadus.
Panašią informaciją pateikė ir agentas „Alksnis“, kuriam atseit buvęs lietuvių statybos bataliono būrio vado pavaduotojas Stasys Mileris sakė, kad iš britų zonos atvyko septyni aukšto laipsnio karininkai centralizuoti vadovavimą partizanams. Remiantis jo informacija, užverbuotas agentas „Literatas“ iš to paties bataliono pirmosios kuopos vado patyrė, jog šis Vysbadene susirišo su komitetu ir jo pirmininko Bieliuko pavedimu kartu su kitais šešiais agentais atvyko į Lietuvą įvykdyti ypatingus pavedimus. Agentas „Tileris“ informavo, jog jo draugas Antanas Paškauskas pasakojo apie JAV zonoje veikusį „Lietuvos išlaisvinimo komitetą“, kurio įsakymu partizanai judėjo iš Lietuvos į Lenkiją ir atgal. Kitas agentas – „Planeta“ – pranešė, kad jo pažįstamas A. Krapitas sutiko Kaune du brolius, permestus lėktuvu iš Anglijos su dar dviem agentais organizuoti pogrindį ir kitų agentų sutikimą. Jie pasirodydavo mieste sovietinių kariškių rūbais, turėjo komandiruotės dokumentus iš Maskvos ir net lankė restoranus. Agentas „Molis“ informavo apie Antaną Kuprį, pasakojusį, kad S. Raštikis JAV pavedimu Stokholme įsteigė vyriausybę, apie kurią jam sakė iš Švedijos atvykęs autoritetingas žmogus tarnybiniais reikalais, rodė brolio iš JAV laišką, kad baigė Vašingtone karo jūrų mokyklą, atseit gavo paštu, bet be antspaudų.
Šios informacijos patikrinimui buvo numatytos įvairios priemonės, tarp jų – ir kai kurių asmenų areštai ir verbavimai, kad nustatytų atvykėlius ir kontroliuotų ryšių kanalus su užsieniu. Tiesa, tokie mėginimai ne visada baigdavosi sėkmingai. Verbuotas Vytautas Cimbolaitis (girdi, turėjo ryšius su gauja, palaikiusia radijo ryšį su užsieniu) netiko dėl asmeninių ypatybių (vėliau paaiškėjo, kad apie gaują tebuvo iš kitų girdėję).
MGB dokumentuose figūruoja DP struktūros, veikusios Švedijoje bei britų ir amerikiečių okupacinėse zonose Vokietijoje. Švedijoje žvalgybos lizdu įvardytas „Lietuvių komitetas“, kurio nariais buvo Lietuvos pasiuntinybės Stokholme sekretorius V. Žilinskas, prof. Petras Kazlauskas ir kun. Juozas Tadarauskas. Anot MGB, komitetas palaikė ryšius su JAV ir britų žvalgybomis – girdi, MGB užverbuotam buvusiam DP iš Švedijos sakęs V. Žilinskas. 1947 m. šis agentas pranešė apie dar penkis į Lietuvą atvykusius komiteto žvalgus. Kitas agentas išsiaiškino du atseit nelegalių žinių persiuntimu užsiiminėjusius repatriantus, iš vieno sužinojo, kad Lietuvoje informaciją rinkę šeši lietuviai iš zonų grįžo atgal.
MGB ne kartą kurpė planus perimti ryšių su Švedija kanalus ir kažkodėl ne sykį taikėsi į kun. J. Tadarauską. Sakysim, sykį mėginta išnaudoti iš Švedijos grįžusį Algirdą Vilimą, kuris neva turėjo uždavinį susisiekti su vienu Kretingos valsčiaus kunigu. Suimtas jis buvo užverbuotas ir naudotas ieškant asmenų, palaikiusių ryšius su Švedija. Tiesa, skaitant ne vieną tokio kun. J. Tadarausko „agento“ bylą susidaro įspūdis, kad kunigui rūpėjo kaip nors išgabenti iš Lietuvos seserį Rutkauskienę. Pavyzdžiui, tai pasakytina apie 1948 m. MGB išaiškintą dar vieną jo „agentą“ – Juozą Geniką (suimtas jis irgi buvo užverbuotas, bet prasitarė žmonai, tad nenaudotas).
Jei tikėti MGB informacija, britų zonoje egzistavo grėsminga generolo P. Plechavičiaus vadovauta Lietuvos tautinio pasipriešinimo sąjunga, bent jau taip atrodo iš repatrianto Juozo Baniulio parodymų5. Jos centras buvo prie Hamburgo, o Liubeko ir Oldenburgo OP stovyklose veikė filialai. Aukščiausiąją vadovybę sudarė viršininkas (Seimo pirmininkas) ir trys pavaduotojai, kurių vienas kuravo aktyvios organizacijos grupes (atseit tai buvo žvalgybos organas) ir pasyvios (atsakingas už propagandą ir agitaciją). Žemiau egzistavo vadinamieji mažieji centrai, vadovavę stovyklų grupėms (apylinkėms). Apatinė grandis buvo stovyklų skyriai, kurių struktūra remta kariniais principais. Apskritai, stovykla traktuota kaip kuopa po 100–250 karių, po to ėjo būriai (30–50) ir skyriai (3–10). Anot MGB, į organizaciją buvo įtraukti beveik visi gyventojai, rezervą sudarė „Lietuvos skautų“ jaunimo grupės. Nariai turėjo pažymėjimus su nuotraukomis, išduotus „Lietuvių nacionalistinės sąjungos“, mokėjo 10 RM mėnesinį mokestį. Kiek iš viso narių – nežinota, bet vien tik „Unterbek“ stovykloje buvo iki 500 narių ir 80–90 kandidatų.
Organizacijos tikslas buvo kova prieš TSRS, siekis sukurti naują santvarką su krikščioniška - nacionalistine partija priekyje, kurios nariai priklausė sąjungai. Anot J. Baniulio, vadovai turėjo kažkokius ryšius su britais, aktyvios grupės užsiėmimuose girdėjo, kad Oldenburgo centras prireikus siuntė emisarus j Lietuvą6.
Britų zonoje MGB įžiūrėjo ir VLIK pėdsakus. Matyt, pirmiausia dėmesį patraukė pulk. Andrius Butkūnas, atseit su VLIK atstovu JAV tonoje kapitonu J. Žemaičiu verbavęs DP ir siuntęs juos į Lietuvą. Tarp šių agentų minėtas Edmundas Bieliauskas, kuriam, girdi, grėsė areštas už spekuliaciją ir tiedu išgelbėjo, mainais pasiūlę repatrijuoti ir pranešinėti apie padėtį Lietuvoje. Šiam buvo pakištas A. Butkūną pažinojęs MGB agentas, planuojant užmegzti ryšius su karininkais.
J. Žemaitis figūravo ir Juozo Rakausko byloje – atseit jį, amerikiečių nuteistą šešeriems metams už spekuliaciją, kalėjime užverbavo J. Žemaitis ir su trim kitais pasiuntė perduoti partizanams, kad jaunimas Vokietijoje ruošėsi ateiti į pagalbą, ir Justo Dambrausko, 1947 m. grįžusio iš britų zonos. MGB išmušė iš jo prisipažinimą, kad J. Žemaitis kalbino stoti į Noimiunsteryje anglams padedant kurtą slaptą lietuvių komiteto diversantų-žvalgų mokyklą ir jis sutiko po pokalbio, kur dar dalyvavo gen. Tadas Daukantas ir nepažįstamas anglų žvalgybos karininkas. Atseit T. Daukantas ir vadovavo mokyklai, joje dėstytas sprogdinimas, geografija-topografija, rikiuotė, šaudymas, ją kartais inspektuodavo žvalgybos karininkai.
Žinant, kokiais metodais MGB išgaudavo tokius prisipažinimus, galima spėti, kad buvo kalbama apie britų DP stovyklų policininkų mokyklas, kur mokslas, MGB akimis, prilygo nusikaltimui. Tuo buvo kaltas mokyklą Kylyje baigęs ir į LTSR 1947 m. grįžęs Alfonsas Žibinsiąs, nes, be kitų dalykų, joje dėstytas ir spec. parengimas – agentūrinis darbas (beje, politinį darbą dėstęs kažkoks Kairys teigė, kad lietuviai turėjo daug agentų MGB). Tiesa, jis turėjo dar vieną nuodėmę – grįžus į Spakenbergo stovyklą įį užverbavo komiteto pirmininkas, jau minėtas pulk. A. Butkūnas, ir pasiuntė į Lietuvą.
1948–1949 m. ėmus grįžti DP iš Belgijos, kaip pagrindiniai čia šnipų tinklo vadovai iškilo S. Bačkis ir kun. Julius Danauskas. Apie pirmąjį MGB teigė, kad per jį ir V. Sidzikauską prancūzų žvalgyba nuo 1948 m. vasaros palaikė ryšius su VLIK ir jis vadovavo grupei agentų, VLIK perduotų mokytis žvalgybos mokykloje Paryžiuje. J. Danauską MGB siejo su Belgijos lietuvių draugija, kuri, girdi, turėjo ryšius su JAV žvalgyba, užsiiminėjo DP „apdorojimu“ antisovietine dvasia ir agentų verbavimą. Jis neva dirbo ranka rankon su JAV žvalgybos majoru, 1928 m. iš Lietuvos emigravusiu Juozu Sarkausku, kandidatus tikrino siųsdami platinti antisovietinę literatūrą ir vykdyti kitus uždavinius, o užverbuotiesiems kėlė uždavinius užmegzti ryšius su partizanais, skverbtis į sovietinius – partinius saugumo organus, rinkti ekonomines ir karines žinias, tarp pogrindininkų vesti ideologinį darbą, rengti juos karui.
MGB „sumedžiojo“ ne vieną ir ne du S. Bačkio ir J. Danausko „agentus“7. Vienas tokių buvo Vladas Deleckis. Atseit, jam sumanius grįžti, Kaselio lietuvių komiteto sekretorius Petrauskas patarė keliauti per Belgiją, bet pareikalavo užmegzti ryšius su partizanais. V. Deleckiui sutikus, jam nurodyta susisiekti su S. Bačkiu ir šis pamokė, kaip grįžti ir ką veikti Lietuvoje, anot V. Deleckio, taip užverbuoti dar keli DP.
S. Bačkio pavardė figūravo ir Stasio Bardausko byloje. Tarnavęs prancūzų armijoje, sužeistas liko Paryžiuje ir S. Bačkis jam daug padėjo kaip invalidui, bet jis vis vien buvo nepatenkintas savo materialia padėtimi ir prisipažino S. Bačkiui, kad nori į Lietuvą. Šis leido, bet tik su sąlyga, kad atliks jo užduotį, informavo, jog ima jį dirbti anglų žvalgybai, ir nurodė kontaktus Lietuvoje.
Riebus kąsnelis MGB buvo baisogalietis Eduardas Dambrauskas. Jau vien ko verta jo biografija – atseit 1940 m. teistas už chuliganizmą, 1941 m. birželį tapo sukilėliu, mokėsi policijos mokykloje Kaune, kariavo vokiečių armijoje, po sužeidimo pateko į 253 lietuvių policijos batalioną Vilniuje, apdovanotas šturmo ženklu ir dviem antros klasės geležiniais kryžiais. 1944 m. pavasarį įstojo į pogrindinę „Lietuvos nacionalistinę partiją“ ir negrįžo į batalioną, vokiečių sulaikytas per gaudynes statė įtvirtinimus, vėliau, paimtas į zenitinę artileriją, kariavo Vakarų fronte, 1945 m. kovą papuolė į amerikiečių nelaisvę.
Į Lietuvą jis pateko 1950 m. liepą, kai gegužės pradžioje jį suėmė VDR policija, perėjus sieną su JAV zona. Iš pradžių ilgi tardymai lyg ir davė puikių vaisių: E. Dambrauskas prisipažino Belgijoje priklausęs kun. J. Danausko vadovautam „Lietuvių nacionaliniam komitetui“, kur vieno susirinkimo metu 1950 m. kone tuzinas narių nutarė įsigyti ginklų ir vykti į Lietuvą, susisiekti su pogrindžiu ir organizuoti ginklų tiekimą jam. Tam dalis savanorių iškeliavo į Bamberge buvusį kažkokį lietuvių batalioną, kaip kuopos vadas Antanas Siliūnas sakė, kad komitetui reikėjo atnaujinti ryšius su Lietuva. Kad galėtų keliauti, E. Dambrauskas neva savo noru balandį buvo atleistas iš bataliono, iš sutikto žemiečio Vlado Germanavičiaus sužinojo, kad Panevėžio ir Vilniaus rajonuose buvo išmestos dvi parašiutininkų grupės, bet ryšio su jomis neturėta, gavo slaptažodį užmegzti kontaktui su keturiais ryšininkais Baisogalos apylinkėse, kur turėjo susirinkti visi savanoriai.
Tolimesniuose tardymuose saugumiečiai vis tikslino detales, pavyzdžiui, kad batalionas buvo kovinis vienetas kovai prieš TSRS, sudarytas iš dviejų kuopų: rikiuotės ir darbo, naudotas sandėlių apsaugai ir iš karių rinkti kadrai žvalgybos-parašiutininkų mokyklai Miunchene, bet E. Dambrauskas nesutikęs. Tačiau per septynių valandų tardymą išklojo, kad buvęs joje, o vėliau kartu su kitais vienuolika iš A. Siliūno ir JAV žvalgybos atstovo gavo uždavinį išžvalgyti karinius objektus Lietuvos ir Latvijos pajūryje, bet įkliuvo, kai pasienyje vienas išėjo į žvalgybą (beje, tardymo protokolas teužėmė du lapus...). Vėlesniuose tardymuose išmušinėti parodymai apie mokyklą (tarp dėstytojų paminėtas ir JAV gimęs leitenantas Janulevičius), bendramokslius iš savo ir Štutgarto lietuvių bataliono, A. Siliūną, kuris neva prie Alytaus vadovavo gaujai „Geležinis vilkas“ ir ją sunaikinus 1947 ar 1948 m. pradžioje pabėgo į Vakarus, apie Lietuvių vyriausiojo komiteto įsakymą platinti DP stovyklose antisovietinius laikraščius „Žiburiai“, „Mūsų kelias“, „Lietuviai“. Galop, baigiantis vienam 14 valandų tardymui, pareiškė melavęs ir viską išsigalvojęs apie JAV žvalgybos uždavinius, mokslą žvalgybos mokykloje, tarnybą batalione ir t. t. Bet saugumiečiai pasirūpino grąžinti E. Dambrauską į „tiesos kelią“ ir tolesnių tardymų protokoluose vėl užfiksuoti „parodymai“ apie 1949 m. rudenį amerikiečių į Lietuvą permestas dvi žvalgų grupes. Regis, saugumiečiai jautė, jog byla bliūkšta, nes ėmė ieškoti prieškarinių E. Dambrausko ryšių su vokiečių žvalgyba, jis net verstas prisipažinti, kad vadovavo sovietinių partizanų ieškojusiai vokiečių spec. komandai.
Kun. J. Danauskas minėtas dar dviejų buvusių DP bylose. Ypač domėtasi Aleksu Urbonu, filtracijos punkte teigusiu, kad Belgijoje sovietinio konsulato darbuotojo pavedimu rinko informaciją apie DP. Pasiųsti jį sekti MGB agentai teigė, jog A. Urbonas dvejus metus tarnavo britų armijoje ir mokėsi spec. kursuose, turėjo ryšius su pogrindžiu, D. Britanijos ambasada ir Vakarais bei rengėsi bėgti. Suėmus A. Urboną išmuštas „prisipažinimas“, kad jį užverbavo J. Danauskas ir pasiuntė į Lietuvą, įsakęs girti gyvenimą užsienyje, užsiimti antisovietine agitacija, reguliariai klausytis užsienio radijo laidų ir apie jas pasakoti pažįstamiems.
Kitas J. Danausko „globotinis“ buvo klaipėdietis Jonas Klimas, „prisipažinęs“, kad jį užverbavo amerikiečiai, šantažuodami tarnyba SS, ir pasiuntė į Klaipėdą rinkti žvalgybinę informaciją bei perduoti ją, karui prasidėjus, Klaipėdą pulsiantiems amerikiečių desantininkams, kad su juo ryšį palaikęs J. Danauskas pamokė vaizduoti norintį grįžti sovietinį pilietį, o kad būtų įtikinamiau, po grįžimo atsiuntė laišką, kur jį ir kitus repatriantus iš Belgijos DP išvadino išdavikais.
Kaip siuntęs DP į Lietuvą MGB dokumentuose minėtas generolas Edvardas Adamkevičius, girdi, jis išrašydavo užsienio pasus buvusiems studentams – lietuviams, vykdavusiems į Lenkiją, ir per lenkų banditus susisiekdavusiems su lietuvių banditais, kuriems perduodavo pinigus ir antisovietinę literatūrą, ir Detmoldo komiteto pirmininkas, advokatas Šimkus, pasiuntęs į Kauną rinkti karinę informaciją Kostą Sivochą. 6-ojo deš. pradžioje kaip naują grėsmę MGB įvardijo 1951 m. veiklą VFR atnaujinusį Lietuvių aktyvistų frontą, girdi, jį palaikė ir savo tikslams naudojo JAV ir britų žvalgybos. Taipogi kaip ypatingas šių žvalgybų dėmesio objektas įvardyta ir Mažosios Lietuvos taryba bei šio krašto lietuviai Vakaruose. Tarp MGB agentų pateiktos informacijos buvo ir pranešimas apie Kauno universiteto profesorius Antano Puodžiukyno ir dar trijų asmenų kelionę 1947 m. į britų zoną, iš kur grįžo su lietuvių emisarų zonose uždaviniu.
Įdomu, kad ne vienas per didelį vargą į Lietuvą atviliotas buvęs DP čia tapo užsienio šnipu. Taip nutiko ir dainininko K. Petrausko žmonai Elenai Žalinkevičiūtei. Įkalčiais tapo faktai, kad ją neva prieš grįžtant dukart tardė amerikiečių žvalgyba, Vakaruose liko sūnus, dukra, motina ir sesuo, su kuriais susirašinėjo, taip pat su pažįstamais, kad JAV zonoje praleistą laiką minėjo geruoju, o dar – siaubinga – susitiko su daugeliu būsimos lietuvių nacionalistinės vyriausybės narių ir atvyko į Lietuvą su žvalgybinio pobūdžio uždaviniu, savo saugumą garantuodama vyru. Bet ir šis, pasirodo, bendravo su asmenimis, kurie įtarinėti ryšiais su užsienio žvalgybomis (veikiai ir K. Petrauskui buvo užvesta byla kaip JAV agentui, o vienas iš įrodymų buvo tai, kad žmona grįžo kaip šnipė).
Įtarimus ėmė kelti ir Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo E. Simonaičio dukra B. Simonaitytė, po grįžimo užverbuota, bet neteikusi operatyviškai vertingos informacijos, o kiti agentai pranešinėjo apie jos antisovietines nuotaikas, jos dažnas keliones po šalį, tad spėliota, ar tik negrįžo su VLIK ar MLT uždaviniu užmegzti ryšius su pogrindžiu ar užsiimti žvalgyba. Nuodėmių sąrašas surašytas ir G. Dauguvietytei, remiantis ją apstatytų agentų pranešimais, girdi, dirbo karo belaisvių stovykloje, prancūzų civilinės administracijos įstaigoje, gavo leidimą vykti į Paryžių, kur ištekėjo už prancūzo gydytojo, palaikė artimus santykius su milijonieriumi fabrikantu Koti, bendravo su išeivių vadovais, iš M. Krupavičiaus gavo 5000 RM, grįžusi į LTSR nepraėjo filtracijos, susirašinėjo su pažįstamais zonose ir Prancūzijoje, laiškai – draugiško ir patriotinio charakterio, lankydavo 1944 m. pabėgusių iš Lietuvos asmenų giminaičius, 1949 m. kovą su grupe studentų lankėsi Maskvoje ir restorane sutiko JAV karo atašė Filipą Lamcicą (net valandą ir penkiolika minučių bendravo su juo ir šoko!). Praėjus ketveriems metams po JAV lietuvių komunistų lyderio A. Bimbos apsilankymo Lietuvoje, 1949 m. Biržų KGB skyrius pranešė, kad jis, anot Papilio valsčiuje gyvenusio jo brolio, siekė išsiaiškinti, ko reikėjo lietuviams, ir padėti, tad budrūs šiaurės Lietuvos čekistai neatmetė galimybės, kad buvo atvykęs šnipinėjimo tikslams.
Visi šie paminėti (ir dar daugiau – likusių MGB bylose) asmenys vargu ar turėjo kokius nors ryšius su užsienio žvalgybomis ar grįždavo, vykdydami išeivių organizacijų pavedimus, o jeigu ir taip, iki šiol tai niekur ir niekada nebuvo patvirtinta.
1 Vieno jų pranešimu rudenį suimtas Jonas Budrys, kuris, pasinaudojęs fiktyviais dokumentais, įsidarbino Kauno MVD kadrų skyriuje ir organizavo diversinę grupę fiziniam atsakingų darbuotojų naikinimui.
2 Girdi, atvykęs P. Plechavičius pervedė visus, tarnavusius jo rinktinėje, į britų zoną, atsirinko reikalingus asmenis kitose stovyklose, jose skleista propaganda, jog britai ir amerikiečiai su lietuvių pagalba išvaduos Lietuvą, pasakojo apie DP spaudą – laikraščius „Lietuviai“, „Tėvų žemė“ ir kitus.
3 Besikapstant M. Grybauskas virto nemenku grobiu – girdi, užverbuotas SIS perduotas į sovietinę zoną, dirbo vertėju ir vairuotoju Gotos miesto MGB operatyvinėje grupėje, naudojosi jos vado pasitikėjimu, žinojo apie agentūrinį ir sekimo darbą, dalyvavo perimant agentūrą ir tardymuose. Vėliau gavo įsakymą iš JAV žvalgybos repatrijuoti į LTSR, iš SIS – užmegzti ryšius su britų rezidentu Juozu Jonu Jurgučiu, girdi, šio tėvui pasakojo slaptai gaunąs laikraščius iš vieno inžinieriaus, galop buvo MGB užverbuotas ir turėjo išsiaiškinti J. Jurgučio ryšius.
4 Rasti net „agentai“, kuriuos neva užverbavo JAV žvalgyboje dirbę giminaičiai, sakysim, teigta, kad dėdė – JAV žvalgybos karininkas – užverbavo Mariją Ditmanaitę. Beje, tarp tokių „agentų“ pasitaikė asmenų, nusprendusių repatrijuoti, kai pateko į kalėjimą už įvairius nusikaltimus, pavyzdžiui, Jonas Rokauskas, kurį amerikiečiai 1946 m. su kitais suimtaisiais perdavė TSRS, Jonas Griškevičius ir Juozas Čechavičius atseit buvo užverbuoti kalėjime, kur sėdėjo už vagystę. Nemaža byla „sukurpta“ iš JAV zonos 1947 m. grįžusiai Elenai Kozlouskaitei, filtracijos metu prasitarusiai, jog ją, kaip ir kitus DP, apklausinėjo JAV karininkai. Kadangi gyveno Kaselio-Matenbergo stovykloje, kur, MGB duomenimis, amerikiečiai masiškai verbavo norėjusius grįžti repatriantus, ji slapta suimta. Tardytojams ji pasirodė kietokas riešutėlis, bet po ilgo tardymo vis tik išpešė prisipažinimą, kad ją užverbavo ir pavedė užmegzti ryšius su banditais, rinkti karinę informaciją ir vesti antisovietinę agitaciją. E. Kozlouskaitė paminėjo kelis užverbuotus DP, tarp jų – ir MGB agentą (šis buvo prisipažinęs, kad prieš grįžimą jį klausinėjo lietuvių komiteto nariai, bet neigė SIS apklausą). Nusprendę, kad K. Kozlouskaitės neverta verbuoti dėl asmeninių savybių, saugumiečiai paleido ją ir pasiuntė sekti jos neįvardytą agentą. Šis išpešė iš merginos patvirtinimą, kad ji – agentė. Prasidėjo ilgas žaidimas, pasiekęs tokį lygį, kad kažkoks MGB agentas, įgijęs merginos pasitikėjimą ir apsimetęs, jog susiruošė į Vokietiją, ketino reikalauti informacijos už laiško nugabenimą jos pažįstamiems.
5 Jį 1946 m. spalio 10 Hailigenhailo mieste (Kaliningrado srityje) be dokumentų sulaikė pasieniečiai. Iš pradžių apsimetinėjo kurčnebyliu, vėliau pasivadino latviu Ogints Jazejum, atseit 1943 m. buvo iš Šiaulių išvežtas į Vokietiją, grįžo iš britų zonos, bijojo atsakomybės, todėl nutarė nelegaliai prasibrauti į Prancūziją. Susipainiojęs parodymuose gruodį prisipažino, kad jis – J. Baniulis, 1943 m. išvežtas į Vokietiją, britų zonoje užverbuotas į LTPS žvalgybą, vėliau Oldenburgo grupės viršininkas Pūrelis (buvęs karo atašė Paryžiuje) užverbavo į sąjungos viduje Užkonservuotą aktyvią grupę. Du mėnesius mokėsi aštuonių žmonių grupelėje organizacinio ir propagandinio darbo. 1945 m. rugsėjį gavo iš Pūrelio uždavinį grįžti į Lietuvą, susisiekti su pogrindžiu ir skleisti gandus apie užsienyje veikiančią nacionalistinę organizaciją. Suėmimo atveju mokėsi apsimesti kurčnebyliu, kaipo toks repatriantas nusigavo iki Gardino, čia suimtas ir su kitais repatriantais išgabentas į lagerį prie Maskvos. Bandė bėgti, bet pavyko tik kai jį pervedė į statybos batalioną. Lietuvoje susitiko su šeima, bet nusprendė nevykdyti uždavinio, o grįžti į Oldenburgą.
6 Matyt, su šia organizacija buvo siejamas Antanas Pilėnas, kurį suėmė, kai nusprendė išeiti pas partizanus po nesėkmingo organizacijos steigimo. Lageryje sakė MGB agentui, kad atvyko Lietuvių komiteto nurodimu iš britų zonos.
7 Beje, J. Danauską ir S. Bačkį MGB minėjo kaip Lietuvos diplomatų ryšių su kitų šalių žvalgybomis pavyzdį, girdi, jie dirbo aktyviausiai rinkdami joms kadrus.