Tokius baisius vaizdus knygoje „Oro uostas“ aprašė karo korespondentas ir fotografas Sergejus Loiko.
Tai tikrais faktais grindžiamas romanas apie Ukrainos karių kovas su prorusiškais separatistais bei Rusijos karinėmis pajėgomis per 242 dienų trukusią Donecko oro uosto apgultį.
S. Loiko buvo vienintelis užsienio žurnalistas ir fotografas, kuriam tada pavyko patekti į sugriautą oro uostą ir keletą dienų gyventi drauge su narsiais jo gynėjais.
Romano veiksmas prasideda Oro uoste – Donecko oro uosto prototipe, kur maža ukrainiečių įgula dieną ir naktį atremia gyvąja jėga bei techniFka daugelį kartų pranašesnio priešo atakas.
Oro uoste yra ir amerikiečių fotografas, kuris išgyvena šį karą kaip savo paties dramą. Jo akimis skaitytojas mato tai, ką objektyvūs istorikai vadina Rusijos–Ukrainos karu.
Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.
„Sergejaus Loiko knyga neabejotinai yra vienas iš pastarųjų metų svarbiausių literatūros įvykių, nes jos aktualumas, gilus humanizmas ir literatūrinė tiesa, derinama su dokumentiniu, fotografiniu tikslumu, mums visiems primena: „Žmonės, būkite budrūs! Blogis – greta jūsų. Jis nesnaudžia ir per artimiausias dienas gali taikų gyvenimą paversti siaubingu karu, o klestinčius miestus – rūkstančiais griuvėsiais. Ir sustabdyti jį galima tik pačia didžiausia kaina – didvyrių mirtimi...“ – rašo lenkų poetas ir vertėjas Vladimiras Štokmanas.
Sergejus Loiko – „Los Angeles Times“ korespondentas ir fotografas, specialiai siunčiamas dirbti ten, kur vyksta karai ir ginkluoti konfliktai. Per tą laiką jis parašė daugiau kaip tūkstantį straipsnių ir paskelbė daugiau kaip 600 nuotraukų. Jo straipsniai, nuotraukos – iš ginkluotų konfliktų, revoliucijų bei karų Kalnų Karabache, Rumunijoje, Tadžikistane, Čečėnijoje, Gruzijoje, Afganistane, Irake – buvo perspausdinami šimtuose laikraščių ir žurnalų visame pasaulyje. 2004 m. parašė dokumentinę knygą „Šokas ir drebulys. Karas Irake“.
Ukrainos revoliuciją ir vėliau prasidėjusį karą S. Loiko fotografavo bei apie tai rašė nuo pirmosios dienos – 2013 m. lapkričio 30-osios iki 2015 m. vasario.
2015 m. už darbą Ukrainoje vykstančiame kare S. Loiko pelnė vieną svarbiausių JAV žurnalistikos premijų „Overseas Press Club Bob Considine Award“.
Siūlome paskaityti antrą šios, leidyklos „Briedis“ išleistos, knygos ištrauką
***
– Dujos, dujos! – bėgdamas šaukė kovotojas.
Jis kriokė ir užsikirsdamas kosėjo. Iš akių jam ne ritosi, o taškėsi ašaros, iš nosies tekėjo rudi snargliai, ant lūpų pasirodė rudos putos.
Kovotojas pralėkė pro šalį, iššoko pro langą ir parkrito aerodrome veidu žemyn.
– Nep…zduok! Kokios sukruštos dujos? – suriko Salamas. – Dabar ne Pirmasis pasaulinis…
Ir tada kažkas nukrito tiesiog prie Salamo ir Aleksejaus kojų, priešais Svetiko kūną.
– Saugokis! „VO-O-O-O-O-O-O-O-GAS“! – spėjo šūktelėti Salamas prieš šuolį.
Aleksejus išvirto per palangę ant aerodromo lauko nugara. Dičkis Salamas nubėgo tik iki šaldytuvo ir dribtelėjo ant „tvarkinių“ lavonų. Gulė ant jų, šalmu sprogimo pusėn, rankas nuleido žemyn: jei nukaus, tai tegul – iškart, o jei sužeis – svarbu plaštakas išsaugoti.
Aleksejus suspėjo įlįsti atgal į terminalą ir tada jis su Salamu pajuto peršint akis. Sunku buvo įkvėpti oro. Supanikavo.
Abu apie karą žinojo beveik viską, bet nieko panašaus nepatyrė, nors abu dalyvavo sadistiniame mokyme – palapinėje su chlorpikrino dujomis. Tiesiog per sekundę tas „smagus“ išbandymas tarsi virto kariniu žaidimu „Zarnica“.
Sugulė ant grindų veidu žemyn. Kosėjo kaip džiovininkai, iki vėmimo. Reikėjo skubiai praplauti akis. Nėra kuo. Aleksejus su Svetiku suspėjo išgerti paskutinį vandenį.
Aleksejus mėšlungiškai išsitraukė drėgnąją servetėlę, pamėgino užsidengti nosį, nusišluostyti akis. Pasidarė dar blogiau.
Reikia vandens, daug vandens. Ir tada jis gulėdamas pasivertė ant šono, atitraukė džinsų, kuriuos jam nupirko Arsenijus, užtrauktuką. Džinsų vidinėje pusėje ant užtrauktuko atvarto buvo didelėmis raidėmis užrašyta: Lucky You!
Tą drąsinamą užrašą galėjo perskaityti tik žmogus, kuris atitrauktų užtrauktuką klūpodamas priešais tave.
Ant terminalo ledinių betono grindų nebuvo kam patirti tokios sėkmės. Dusdamas Aleksejus tiesiog nusičiurškė iškart į tris rankoje laikomas servetėles. Šlapimas buvo užsistovėjęs, tamsus. Kol Aleksejus servetėlėmis šluostėsi akis ir spaudė jas prie nosies bei burnos, jam atėjo į galvą juoduoju humoru dvelkianti mintis, kad galbūt jis tai savarankiškai daro paskutinį kartą.
Pasidarė lengviau.
– B...d! Kaip aš nenutuokiau? – sugergždė sumanus ir prityręs Salamas žvelgdamas į Aleksejų.
Paskui pasivertė ant šono ir atsisagstė kelnes.
– Dėde Lioša, man nė velnio neišeina! – riktelėjo jis dusdamas nuo dujų ir po kelių sekundžių ėmė spjaudytis rudomis seilėmis.
Iš Salamo primerktų akių tekėjo rudos ašaros. – Myžti neturiu kuo! Aleksejus be žodžių atkišo jam porą dar šlapių servetėlių. Salamas išplėšė jas iš Aleksejaus rankos ir stipriai prispaudė prie nosies ir akių.
– Palengvėjo, – netrukus sušnibždėjo jis ir pratrūko kosuliu.
Panika terminale nesibaigė.
Kareiviai raičiojosi ant grindų, kriokė, kosėjo, vėmė. Daugelis iššoko pro langus į aerodromą, bet greit sušokinėjo atgal, kai į juos pasipylė taikli ugnis. Sužeistieji, kurie negalėjo judėti, gulėjo veidu žemyn, kurie miegmaišiuose, kurie – be jų ir kriokė rengdamiesi mirčiai.
– Vyručiai, gana mirštančius vaizduoti! – garsiai, bet krenkšdamas suriko Banderis. – Visi pas mane – dujokaukių!
Kiekvienas, kuris tik galėjo, nuskubėjo pas vadą į salės vidurį. Šis sėdėjo ant daiktamaišio šalia atidarytos didelės žalios dėžės. Ji buvo prikrauta nenaudotų pasieniečių dujokaukių. Kiekvienam vis tiek neužteks. Tad vadas išdavė kuriam kaukę, kuriam filtro dėžutę. Kaukė saugo akis ir nosį, tad galima, sulaikius kvėpavimą nusikapstyti ten, kur mažiau dujų. Tie, kuriems teko filtrų dėžutės, lūpomis apimdavo kakliuką, užsispaudavo nosį, užsimerkdavo ir kvėpavo pro filtrą.
– Tai dujų ataka, – pasakė Banderis, kai dujos išsisklaidė, – jie dar kartą pamėgins. Pirmąjį kartą jiems beveik pavyko.
Stepano akys atrodė kaip žvėries, pritvinkusios kraujo. Per apžėlusį smakrą ir krūtinę tįso rudi vėmalai. Mat prieš ataką jis pasimėgavo puodeliu tirpios kavos.
– Nep...zduok, Tritonai, – užkimusiu balsu sušvokštė vadas. – Ir be tavęs pykina. Verčiau nunešk fotografui visą komplektą ir bėk į postą. Sukruštas Stalingradas! Kam šautuvą, kam šovinių, kam kaukę, kam filtrą!
Tritonas bėgte nubogino Aleksejui dujokaukę, bet už kažko užkliuvęs suklupo, išmetė ją, užmynė koja ir pats nuriedėjo kūliais. Kai atsikėlė ir ištiesė ranką prie dujokaukės, paaiškėjo, kad vienas kaukės stiklas įtrūkęs.
– Štai, dėde Lioša, tai jums! – atkišo Tritonas Aleksejui kaukę ir filtro dėžutę, kai nusikapstė į jo ir Salamo kampą.
Ir su kaltojo išraiška šnekėjo toliau:
– Tai visa, kas liko. Kaliavaikiai, broką pakišo!
– Nieko, ačiū, – nusišypsojo Aleksejus, – ką nors sugalvosime.
Dusdamas ir vos nemirdamas nuo dujų jis įstengė padaryti beprotiškų bendros panikos bei agonijos nuotraukų ir dabar, tūnodamas greta Salamo, patenkintas jas žiūrinėjo jau įprastinėje vietoje prie šaldytuvo.
Praktiškasis Salamas spėjo išbėgti į aerodromą, aptikti ten per „atominį“ sprogimą nuskriejusias šaldytuvo duris ir grąžino jas į vietą, pridengė bjauriai dvokiančius „tvarkinius“ ir sėdosi greta jų.
Panika baigėsi. Kare kareivis, jei nori likti gyvas, greitai pripranta prie visko. Kareivio, kaip ir kosmonauto, gyvenime svarbiausia taisyklė: Don‘t panic! Šiuos du žodžius Aleksejus ištarė balsiai.
– Nesupratau, – atsiliepė Salamas.
– Svarbiausia – nemyžti, – išvertė Aleksejus jam tą frazę į žmonių kalbą.
– Iš tikrųjų, – sutiko Salamas.
Paskui pažvelgė į Aleksejų raudonomis, dar karščiuojančiomis akimis ir pridūrė: – Bet kartais prireikia.
Abu nusijuokė. Juokas greitai virto nauju kosulio priepuoliu.
Vienintelis, kuris iš pažiūros nepanikavo ir kurio, panašu, neveikė dujos, buvo Moisejus Solomonovičius Grinevičius, keturiasdešimt trejų metų dailininkas iš Feodosijos.
Jis drauge su žmona ir keturiais vaikais iškart po aneksijos pabėgo į Dniepropetrovską. Į frontą išėjo birželį savanoriu. Pasakė, kad daugiau niekur bėgti nenori. Jis buvo žydas ortodoksas ir kartu idealus žydabanderininkas, kokiais Rusijoje gąsdinami vaikai. O kariavo jis „Dešiniojo sektoriaus“ gretose, taigi pagal Rusijos mastus buvo ir žydas gestapininkas.
Moisejus Solomonovičius, su šaukiniu Rabinas, džiaugėsi, kad atvažiavo į Dniepropetrovską todėl, kad jame „pati gražiausia sinagoga Ukrainoje“.
„Aš nesutinku su tuo, kad ją išniekintų kazokai, – pasakė jis išvykdamas į frontą sutartinai verkiant visai didžiulei šeimynai. – Nenoriu, kad Dniepropetrovskas virstų Babij Jaru.“ Jis ir atrodė kaip rabinas, tik su uniforma, dėl ko pasidarė pačiu įspūdingiausiu personažu Oro uoste. Užsnūdo, pavėlavo į reisą ir jį kaip cunamis užgriuvo karo banga. Kaip jis mokėsi kariauti ir t. t.
„Reikia kam nors parduoti iš proto varantį siužetą, kai grįšiu“, – pasakė sau Aleksejus, nusišypsojo ir padainavo sau po nosim mėgstamą Galičo posmelį:
Kai grįšiu aš, tu nesijuok, jausmų neslėpsiu,
Vasario sniegu bėgsiu kildamas virš žemės
Ieškot nakvynės, šilumos tavos ir laimės –
Ir virpančia širdim į tavo šauksmą atsiliepsiu.
Kai grįšiu aš... O, kai aš sugrįšiu!..*
* Aleksandras Galičas „Kai aš sugrįšiu“.
Jei kas nežino: Aleksandras Galičas negrįžo...
Rabino plaukai buvo trumpi, o barzda – meno kūrinys – ilga ir su kasyte. Po šarvine liemene jis ištisą parą dėvėjo cicit (talit katan). Mūšyje dėl patogumo ir maskuodamas savo „fašistinę“ esmę, kruopščiai slėpė barzdą ir balaklavą.
Jom Kipur, didžiąją judėjų šventę – Teismo Dieną, kuri 2014 m. pasitaikė naktį iš spalio 3-iosios į 4-ąją, jis pasitiko priešakinės linijos apkase Peskuose. O sausio pradžioje atvažiavo savanoriu į Oro uostą.
Kai orkai iš trijų pusių puolė į ataką, iš trečiojo aukšto remiami kulkosvaidžių ugnies, Rabinas pirmasis pasitiko priešus šūviais ir pirmasis šiame mūšyje žuvo.
Taip ir gulėjo jis prie lango padėjęs ranką ir galvą ant savo juodos ir baltos spalvos apdangalo, kuriame plėtėsi kruvina dėmė.
Tritonas stojo į mūšį antras ir, šaudydamas iš kulkosvaidžio DŠK, greitai privertė tuos, kurie ėjo per aerodromą, sugulti ir šliaužti atgal.
– Atakos imitacija, – pasakė Aleksejus, – mūsų pasirengimo kovai po dujų patikrinimas.
Vakarop, dar nė netemstant, įvyko antras ir paskutinis „atominis“ sprogimas. Tokia pati, o gal ir didesnė galybė sprogmenų kaip pirmąkart nugriaudėjo rūsyje, tiesiai po vadavietės griuvėsiais.
Sprogimo vietoje atsirado milžiniška duobė, įsiurbusi ne mažiau kaip dešimt kovotojų, tarp kurių buvo Čikatila ir Sergejevičius Aiskauda, taip pat visa šaudmenų ir medikamentų atsarga.
Visi likusieji gyvi apkurto. Sėdėjo ar gulėjo ant grindų ir vos ne vos įstengė girdėti iš po betono plokščių ir iš apačios, iš pačios duobės, atsklindančias sužeistųjų bei mirštančiųjų dejones.
Aleksejui drebėjo kojos, jį apėmė širdį draskantis jausmas, kurį ir anksčiau kartais kare patirdavo, kai, užuot pagelbėjęs sužeistiesiems, kaip tai darė kiti, jis fotografavo.
Iš nosies ir ausų ant krūtinės bei aparato varvėjo kraujas. Rankos virpėjo. Širdis šoko pašėlusią lezginką. Antro, paskutinio, aparato dabar jau niekaip nei nušluostysi, nei prapūsi. Reikia naujo. „Kam?“ – šyptelėjo jis pilkomis nuo dulkių lūpomis.
Aplinkui žmonės atsikasinėjo patys ir atkasinėjo draugus. Paskui ieškojo šovinių.
– Atkasame draugus, kuriuos tik galime, paskui tikriname, kiek turime šaudmenų ir kokia yra perimetro sektorių būklė, – ramiai, tarsi nieko ir neįvyko, komandavo Stepanas.
Jis buvo gyvas, net nesužeistas. Atgavo ir balsą.
– Tritonai... Tritonai... ištrauk mane, – dejavo Garvežys, kuriam iš viršaus nukritusi plokštė prispaudė koją iki kelio. Kita sprogimo sužalota koja styrojo virš plokštės. Ji buvo dviejose ar trijose vietose lūžusi. Iš skylės palei kelį kyšojo kruvinas kaulas.
Reikėjo skubėti. Bet kuriuo metu galėjo nukristi dar viena didžiulė plokštė, kuri kybojo virš jų ant armatūros sausgyslių.
Jie gulėjo greta vienas kito ir duso nuo persistengimo.
Jurka suprato, kad neišsikapstys.
Nustojo dejuoti ir ramiai pasakė:
– Tritonai, pjauk koją. Manęs žmona į namus neįleis, jei negrįšiu.
Niekas nenusijuokė. Tritonas sušvirkštė vaikinui savo tūtelę butorfanolo, o Salamas nuėjo pas Stepaną degtinės ir pjūklelio. Regis, šis ir viena, ir kita turėjo. Pasigirdo džeržgimas. Ne mažiau kaip toną sverianti plokštė atitrūko ir palaidojo sužeistąjį, o kartu su juo ir Tritoną su Žmogėdra. Iš apačios, iš duobės, toliau buvo girdėti pagalbos šauksmai. Vienas buvo ištrauktas su pradaužta galva ir sutraiškyta ranka. Gyvas ir net sąmoningas. Iš kitų, patekusių po griuvėsiais, tik trejetas rodė gyvybės ženklų. Jie toliau rėkė, šaukėsi pagalbos. Sergejičius tylėjo.
– Vaikinai! Vaikinai! Pagelbėkite! Nepalikite mūsų! – maldavo iš apačios Čikatila.
– Laikykitės, vaikinai! Mes jus ištrauksim! – melavo esantieji viršuje.
O kaip nemeluosi?
Stepanas pasišaukė Salamą į šalį, apkabino per pečius ir tyliai pasakė:
– Salamai, visa viltis – tu. Tu turi eiti ir atsiųsti čia MTLB (daugiatikslį šarvuotąjį transporterį) su gerve. Mes privalome iš ten ištraukti visus. Vien tu gali pagelbėti. Be tavęs neįstengs niekas.
– Klausau, vade, – atsakė Salamas.
Stepanas atkišo jam keletą pilnų automato dėtuvių.
– Aš turiu keturias, – atsakė Salamas. – Jums patiems pravers.
Jie apsikabino.
Salamas priėjo prie Aleksejaus.
– Na, dėde Lioša, lik sveikas, – pasakė jis.
– Kur tu?.. – paklausė Aleksejus nustodamas knebinėti fotoaparatą.
Kaip – kur? Gelbėti pasaulio. Galbūt ir tave išgelbėsiu. Sudie!
– Kyborgas, – sušnibždėjo Aleksejus šiam pavymui ir tuoj ėmė žiūrėti, kaip pavyko jį nufotografuoti.
Atsirado ryšio zona. Visiems pabiro pranešimai bei skambučiai. Net suskambo ir Aleksejaus telefonas.
Tai buvo ne Nika. Skambino Ketlina.
– Sveikas, Aleksejau. Kaip gyvuoji? Tu vis dar esi Oro uoste?
– Taip.
– Per rusų žinias pranešama, kad Oro uostas žlugo. Vadinasi, tai netiesa, taip?
– Taip.
– Tau viskas gerai?
– Man – taip, ačiū. Tik daugiau nuotraukų perduoti nepavyksta. Beveik niekada nėra ryšio.
– Ne bėda. Dabar mums tiesiog reikia ne nuotraukų, o naujienų.
– Šiandienos naujiena ta, kad Oro uostas vis dar laikosi.
– Labai ačiū. O visi šneka, kad ukrainiečių kariai pasidavė.
– Tai netiesa.
– Puiku. Ar negalėtum apibūdinti, kokia atmosfera Oro uoste?
– Šventiška.
– Gerai, suprantu. Ar galėčiau dabar pasikalbėti su kuo nors iš gynėjų telefonu, o tu išverstum? Gerai?
Tuo metu orkai puolė į naują ataką. Sutratėjo automatai ir kulkosvaidžiai.
– Klausyk, Ketlina, ar neitum tu pasikrušt?
Aleksejus išjungė telefoną ir toliau fotografavo karą.
Karas truko penkias minutes.
Šaudmenų liko valandai.
Ataka buvo atmušta.
Paskui puolė tankai.
Tankas bagažo skyrių niokojo penkias minutes. Paskui viskas nurimo. Gintis dideliu žiedu jau buvo neįmanoma. Atsitempė du kulkosvaidžius arčiau centro, surinko terminale ir aerodrome juostas bei dėžes su šaudmenimis, visa, ką buvo galima panaudoti barikadoms: daiktamaišius, geležines sijas, sienų nuolaužas, draugų lavonus.
Rikiuotėje liko šešetas, kurie galėjo stovėti, šaudyti. Neįskaitant Aleksejaus. Dar trejetas galėjo šaudyti sėdėdami ir gulėdami. Dar keturi buvo sunkiai sužeisti. Kiti žuvo ar liko gyvi užmūryti rūsyje ar nuliniame aukšte. Po tankų atakos pasidarė tylu.
Tylą perplėšė balsas iš garsiakalbio, sklindantis iš oranžinės salės.
– Fašistai! Vaikinai! Jums vėna išaitis – pasiduoti!
Balsas su ryškiu kaukazišku akcentu Aleksejui pasirodė pažįstamas. – Mes duodame jums penkas minutes pagalvuoti, paskui pradėsime ataką ir skersyme jus kaip avinus!
Paskui – tyla.
Stepanas atsistojo salės centre su parengtu automatu ir pasakė rusiškai taip, kad visi girdėtų:
– Kaip sakoma, verčiau stovint negu klūpant. Kas dar gali stovėti?
Penketas stojo greta jo, sudarė ratą, nugara prie nugaros, automatai ir vienas PKM – rankose. Sužeistieji prišliaužė prie jų kojų ir taip pat užėmė pozicijas.
Aleksejus džiaugsmingai nustebęs visa tai fotografavo ir staiga suprato, kad tai bus ne nuotraukos, o jo mėgstamas kinas, ir kad tuoj vadas ištars: „Mūsų – šešetas“, o jis pasakys: „Ne, septynetas.“ „Bet jūs – ne muškietininkas.“ „Širdyje aš muškietininkas“, – atsakys jis. Pasigirs jo mėgstama muzika iš 1961 metų „Trijų muškietininkų“: Ta-tatata-ta-ta! Ir visi jie eis gerti Anžu vyno.
Bet niekas nieko panašu nepasakė. O kinas kuriam laikui tarsi sustojo. Pauzė baigėsi ir pasigirdo kitokia muzika. Tai buvo ukrainiečių liaudies daina. Dainavo Vakarčiukas: „Oi, kieno ten žirgas stovi?“ Visu garsu tyloje ji sklido tarsi iš po kojų, iš vieno žuvusiojo amunicijos liemenės. Taip skambėjo jo telefonas:
Oi, kieno ten žirgas stovi –
Šyvas žirgužėlis?
Aš nusižiūrėjau,
Aš nusižiūrėjau
Jauną mergužėlę.
Stovintieji ir sėdintieji ėmė pritarti, iš pradžių tyliai niūniuodami, paskui aiškiau, garsiau, o paskui – choru visu balsu, beveik unisonu. Tik Skerco nedainavo. Jis išsitraukė fleitą ir užgrojo.
Jauną mergužėlę,
Jos skaistų veidelį.
Duoki, mergužėle,
Duoki, lelijėle,
Man baltą rankelę.
Kyborgai stovėjo ir dainavo, o amerikietis, maskolius fotografas, netikėdamas savo akimis, visa tai fotografavo. Tai buvo ir jo mėgstama daina, kurią jis mokėjo atmintinai.
Ateina mergelė,
Paduoda rankelę.
Dar skaistesnė būčiau,
Dar skaistesnė būčiau,
Jei aš nemylėčiau.
Jam palengvėjo. Jis laisvas! Ir beveik laimingas.
Jis troško grįžti namo, pas savuosius.
Aleksejus išėmė iš dulkino fotoaparato atminties kortelę, įsidėjo kišenėn ant krūtinės, nusiėmė fotoaparatą, pabučiavo ir paguldė ant grindų. Pakėlė vieno žuvusiojo automatą, patikrino dėtuvę, spyną ir žengė prie kyborgų. Tie prasiskyrė. Jis stojo petys į petį su jais ir taip pat uždainavo.
Kalbinčiau mergelę,
Vakarą rytelį,
Iki pat aušrelės,
Iki pat aušrelės,
Per visą naktelę.
Kai daina baigėsi ir telefonas nustojo groti, Stepanas paklausė jį rusiškai:
– Tu su mumis? Kodėl?
– Labai graži daina, – atsakė Aleksejus ukrainietiškai.
Orkai puolė į savo paskutinę ataką. Priešai knibždėjo visur.
Jų buvo šimtai…
Atsirisdavo ir nusirisdavo bangomis.
Kyborgai atsišaudė. Mažai jau beliko šaudmenų.