Jie taranuodavo amerikiečių lėktuvnešius, kreiserius ir minininkus, buvo įsitikinę, kad šlovingai žūva už savo Imperatorių ir Amžinąją Rytų imperiją. Kokios priežastys sąlygojo kamikadzių fenomeno atsiradimą?
Leidykla „Briedis“ pristato Japonijos jūrų laivyno aviacijos karininkų Rikihei Inogučis ir Tadašis Nakadžima knygą „Dieviškasis vėjas. Japonų kamikadzės per II pasaulinį karą“.
Autoriai, nors ir neteisina kamikadzių taktikos, bando paaiškinti, kaip ir kodėl Japonijos karinio jūrų laivyno vadovybė pasiryžo šiam žingsniui. Tai buvo ne spontaniška reakcija į vis augantį amerikiečių techninį ir kiekybinį pranašumą, bet ilgai svarstytas, įnirtinguose ginčuose gimęs sprendimas. Kamikadzių taktika priimta ir pasitelkta kaip kraštutinė priemonė. Tai buvo be galo sunkus žingsnis tiek jos šalininkams, tiek priešininkams. Šiai taktikai pagrįsti ieškota idėjų vadinamojoje „japonų dvasioje“: ištikimybės ir pasiaukojimo idealuose, šalies istorijoje.
R. Inogučis ir T. Nakadžima dalijasi prisiminimais apie pirmųjų savanorių mirtininkų verbavimą, jų nuotaiką, tikėjimą ir gyvenimo sąlygas. Skaitydami knygą sužinosite apie kamikadzių veiksmų rezultatus ir padarytą žalą priešo laivynui. Čia nutapytas išraiškingas kamikadzių tėvu vadinamo viceadmirolo T. Onišio, nusprendusio nusižudyti po Japonijos kapituliavimo, portretas, pateikiami paskutiniai mirtininkų laiškai artimiesiems.
Nemažai dėmesio skiriama techniniam mirtininkų atakų aprašymui: kaip artėta prie taikinių, kaip buvo pasirenkamas tinkamas atakos taškas, kokiu kampu pikiruota, kaip buvo elgiamasi, jei prie tikslo artėjantys kamikadzės susidurdavo su priešų naikintuvais. Knygoje aprašomi ir japonų sukurti žmogaus pilotuojami sviediniai „Ohka“, – toks pat savižudiškas ginklas, kaip ir kamikadzių lėktuvai „Zero“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Pagrindinis pilotų kamikadzių kursas tęsėsi vos septynias dienas. Pirmas dvi dienas jie mokėsi pakilti ir išsidėstyti ore. Trečią ir ketvirtą dieną mokyta skristi grupės sudėtyje, nors buvo grįžtama ir prie kilimo. Paskutinės trys dienos – artėjimas prie taikinio ir jo ataka, prisimenant tą patį kilimą ir skrydį grupėje. Jeigu būtume turėję daugiau laiko, visą kursą būtinai būtume kartoję iš naujo.
Per pirmuosius specialiųjų atakų mėnesius išryškėjo kai kurių puolimo būdų efektyvumas. Kursuose ypač būdavo akcentuojama, kad pilotai turi išnaudoti visus įmanomus pranašumus. Paminėsiu kelis ypač svarbius aspektus.
Artėjimas prie taikinio
Pastebėta, kad tokiems lengviems ir greitiems lėktuvams kaip „Zero“ ir „Suisei“ prie taikinio geriausia artintis dviem būdais. Priartėti rekomenduota arba pakilus kiek galima aukščiau, arba skriejant maksimaliai žemai. Nors įprastinio skrydžio metu optimaliu laikomas vidutinis aukštis, pilotams kamikadzėms reikėjo vadovautis kiek kitokiomis rekomendacijomis.
Didesniame aukštyje (6 000–7 000 m) rečiau būdavo susiduriama su priešo naikintuvais, be to, aukštai skrendantį lėktuvą sunku pastebėti iš apačios. Nors priešo radarai galėjo fiksuoti besiartinantį objektą, perėmėjams reikėjo laiko, kad pasiektų tokį aukštį ir užimtų atakai tinkamą poziciją.
Kuo didesnis aukštis, tuo kamikadzė būdavo saugesnis. Virš 4 000 m oras labai išretėjęs, todėl pilotas turėdavo naudoti deguonies kaukę. 7 000 m aukštyje lakūno gebėjimas efektyviai kovoti labai sumažėdavo, nes buvo sunku tiksliai nusitaikyti. Jei deguonies kaukė netvarkinga, pilotas galėjo apalpti ir jo lėktuvas tapdavo nevaldomas.
Kitas efektyvus būdas buvo artintis maksimaliai žemai, vos virš jūros lygio. Tai padėdavo išvengti radarų. Aukštai pakilusius taikinius priešo radarai fiksavo 160 km spinduliu, o skrendant pavandeniui, aptikimo spindulys susitraukdavo iki 16 kilometrų. Žemai skriejančius objektus nelengva buvo pastebėti ir oro patruliui.
Atakos kampas
Atakuojant iš aukštai, reikėjo būti ypač dėmesingam, kad paskutinėje atakos fazėje pikiravimo kampas nebūtų labai didelis. Pikiruojant beveik stačiu kampu, greitis didėjo milžinišku tempu, lėktuvą tapdavo sunku valdyti. Taigi, atsižvelgus į vėjo kryptį ir taikinio judėjimo greitį, buvo labai
svarbu pasirinkti reikiamą pikiravimo kampą.
Jei prie taikinio būdavo priartėjama skrendant žemai, prieš pat pikiravimo manevrą pilotas turėjo pakilti į 400– 500 metrų aukštį. Toks atakos būdas buvo įkandamas tik patyrusiems pilotams, nes pasiekus aukščiausią tašką reikėdavo žaibiškai smigti žemyn.
Pateiksiu vieną tokios atakos pavyzdį.
Kartą kelių „Zero“ grupė pakilo iš Sebu bazės. Žemai skriejantys lėktuvai padarė didelį lankstą ir Surigao sąsiauriu priartėjo prie Taklobano. Prie Dulago visai netikėtai buvo pastebėtas tinkamas taikinys. Vienas iš mūsų pilotų staigiai pakilo ir beveik stačiu kampu rėžėsi į priešo laivą, kuris lūžo per pusę ir tuoj pat nuskendo. Remiantis liudininkų parodymais, tai galėjo būti kreiseris arba eskadrinis minininkas. Kaip bebūtų, ši ataka patvirtino smūgio į denį
stačiu kampu efektyvumą.
Taikymosi taškas
Taranuojant lėktuvnešį geriausia buvo taikytis į centrinį kilimo tako liftą ar sąlyginį „viduriuką“ pirmajame laivo trečdalyje. Neblogas pasirinkimas – priešakinis ir galinis liftai – pačios pažeidžiamiausios vietos. Lifto sunaikinimas visada išvesdavo laivą iš rikiuotės. Taranuojant kitos klasės laivus, rekomenduota taikytis į kapitono tiltelio pagrindą – laivo „smegenis“. Pataikius tiesiogiai, beveik visais atvejais laivas tapdavo sunkiai valdomas ir traukdavosi iš kovos.
Taikinio pasirinkimas
Jei būtume turėję pakankamai lėktuvų, vienam dideliam lėktuvnešiui atakuoti būtume siuntę keturis kamikadzes. Du iš jų taranuotų centrinį liftą, kiti du – priekinį ir galinį. Svarstant grynai teoriškai, mažesniam palydos lėktuvnešiui paskandinti turėjo pakakti dviejų ar trijų kamikadzių, bet dėl lėktuvų stygiaus didesnių mirtininkų grupių formuoti negalėjome. Taigi mažam lėktuvnešiui atakuoti tekdavo siųsti vos vieną kamikadzę ir tikėtis tiesioginio pataikymo.
Rengiant kamikadzes, ypač akcentuotas tinkamo taikinio pasirinkimas. Jei taikinių daug, svarbu pasirinkti tinkamiausią.
Pateiksiu vieną pavyzdį.
Spalio 30 d. iš Sebu aerodromo pakilo kamikadzių būrys. Jis turėjo atakuoti 65 km nuo Suluano pastebėtą karo laivų junginį. 14.30 val. mūsų pilotai pamatė tris amerikiečių lėktuvnešius ir vieną linijinį laivą. Iš trijų smogiamosios grupės lėktuvų du taranavo didįjį lėktuvnešį, o trečiasis rėžėsi į vidutinį.
Patvirtinus pataikymus, atakuoti pradėjo kita iš trijų lėktuvų sudaryta kamikadzių grupė. Pirmasis pilotas vėl atakavo didįjį lėktuvnešį, antras – vidutinį, trečias – linijinį laivą. Didysis ir vidutinis lėktuvnešiai sustojo, iš jų ėmė kilti milžiniški dūmų kamuoliai. Mažasis lėktuvnešis ir linijinis laivas buvo smarkiai apgadinti.
Tai – puikus sumanaus taikinių pasirinkimo pavyzdys. Ruošiant pilotus reikėjo labai pasistengti, kad jie išmoktų savarankiškai priimti geriausius sprendimus.
Pakilimas
Pilotai kamikadzės taip veržėsi į kovą, kad kai kurie jų ignoruodavo technines variklių problemas. Tai buvo tikra kvailystė, paprastai pasibaigdavusi užduoties neįvykdymu, priverstiniu nusileidimu, net rimtesne žala patiems lėktuvams.
Nesiliaudavome kartoję, kad lakūnai privalo pranešti net apie mažiausius pastebėtus trūkumus. Kylant perkrautu lėktuvu būdavo svarbu per anksti nekelti pirmagalio. Švelniai darbuojantis valdymo svirtimi reikėjo laikytis 50 metrų aukščio, kol bus pasiektas kreiserinis greitis. Prieš skrydį pilotams rekomenduodavome tausoti jėgas, o kylant – nesiblaškyti.
Navigacija
Kai prie taikinio būdavo artėjama žinant tik jo koordinates, būtinai reikėjo išmanyti navigaciją. Būsimiems kamikadzėms bandėme įskiepyti, kad svarbu nenukrypti nuo kurso, tinkamai apskaičiuoti skrydžio laiką ir įveiktą atstumą. Tačiau specialiųjų atakų padalinių lakūnai buvo rengiami taip skubotai, kad spėdavo įsisavinti tik navigacijos pagrindus. Taigi, neišvengta šiurkščių klaidų.
Pavyzdžiui, lapkričio viduryje gavome pranešimą, kad į rytus nuo Lamono įlankos pastebėtas lėktuvnešių junginys. Išskrido trys kamikadzės. Kitą dieną vienas lėktuvas grįžo į bazę. Pilotas pranešė, kad pasiekus numatytą tašką juos užklupo audra, todėl aptikti taikinių nepavyko. Išnarstę visą rajoną, lėktuvai atitolo vienas nuo kito. Vienas lakūnas nusprendė leistis Lusono bazėje, todėl pasuko į vakarus. Pagaliau jis išvydo žemę ir nutūpė pirmoje patogioje vietovėje. Tai buvo 250 km į šiaurę nuo Manilos esanti Ečagė!