Pokalbiuose apie tai, kas valdo pasaulį, galima prisiklausyti ir prisišnekėti visokių būtų ir nebūtų dalykų: nuo sąmokslo teorijų apie kažkokias slaptas masonines ir mafijines struktūras, kurios jau seniai sutarė, kam turi priklausyti Ukraina ar Lietuva, iki tvirtinimų, kad Darvino teorijos šviesoje atsiradęs žmogus ne daug kuo skiriasi nuo beždžionės, nes pasaulyje nėra jokių kitų taisyklių, tik jėgos valdžia ir biosocialinis egoizmas.
Ginčas, koks yra Pasaulis – politinė anarchija ar kokia nors tvarka – nėra visiškai tuščias. Net teigiantys, kad pasaulio politika – tai amžinoji anarchija, pripažįsta, jog per tarpusavio sambūvį, susitarimus, viešai priimtas gyvensenos normas susiformuoja kažkokios tarptautinių santykių ir vidaus politikos taisyklės, visiems priimtinos, vienodai suprantamos ir gerbiamos. Formuojasi Pasaulio tvarka. Toks terminas yra ir politikos mokslų žinynuose ir kasdienėje praktikoje. Reikia tik išsiaiškinti, kas ta tvarka ir ar šiandien ji nevirsta... netvarka.
Vadovėliškai sakoma, kad Pasaulio tvarka – tai visuma politinių, kultūrinių, etinių faktorių, visuotinai priimtinų ir laikomų tarptautinės teisės norma. Tačiau nėra visiškai aišku, kas yra tarptautinė teisė ir kas yra visuotinai priimta norma. Juk iš esmės nėra jokio dokumento, kuris būtų pripažintas Pasaulio Konstitucija ar pagrindiniu įstatymu. „Visuotinai priimto“ ar visuotinai pripažinto dalyko sąvoka dar labiau sudėtingėja, atsižvelgiant į faktą, kad šiandien europietiškosios politikos etikos normos neturi pasaulinio monopolio. Vis dažniau kalbama, kad tokie dalykai kaip lyčių lygybė, tikėjimo atskyrimas nuo politinės valdžios nėra universalūs, o veikiau tik Europai būdingi dalykai.
Panašu, kad pasaulio Tvarka keičiasi ir laikui bėgant tai, kas atrodo teisėta ir tvarkinga vienose istorijos epochose, pasirodo nereikšminga ar net neteisėta kitose. XIX amžiuje net ir pačios demokratiškiausios šalys, pvz., Didžioji Britanija, buvo kolonijinės imperijos, o kolonializmas buvo teisėta Pasaulio tvarkos dalis; atrodė visai natūralu nepalikti pasaulyje kokių nors nekontroliuojamų teritorijų. XX amžiaus antroje pusėje Pasaulio Tvarkos dalimi tapo dekolonizacija. XIX amžiuje demokratija nebuvo ypač svarbus valstybių kokybės požymis, šiandien manoma, kad „tvarkingos“ valstybės turi būti tvarkomos demokratiškai – autoritariniai ir totalitariniai režimai laikomi Tvarkos ardytojais.
Taigi, kaip ten bebūtų, reikia nustatyti taisykles, kurioms vadovaujantis 7 milijardai žmonių galėtų bent jau nekariauti tarpusavyje. Galima pastebėti, kad tokių bandymų būta ir žmonės sutikdavo laikytis to, kas yra neva visuotinai pripažinta ir priimtina.
Bene pirmoji Pasaulio tvarka atsirado 1815 metais įvykusio Vienos kongreso nutarimų pagrindu. Galima teigti, kad pasaulį pasidalino Austrija-Vengrija, Rusija, Osmanai ir stiprėjanti Prūsija. Vienos kongreso Pasaulio tvarkoje buvo aiškiai deklaruojamas realistinis požiūris į Europos ir pasaulio saugumą: didžiosios valstybės imasi atsakomybės už pasaulio ateitį ir Vienos kongresas suteikia joms teisę tai daryti.
Etninis faktorius tuometinėse valstybėse nebuvo kiek nors reikšmingas ar vertinamas, svarbiausias dalykas buvo valstybė su savo valdovu ar istorija, bet ne valstybė su dominuojančiu etnosu. Jei kas tada būtų pasakęs, kad lietuviškai kalbantys žmonės turi teisę kurti Lietuvos valstybę, pasaulio tvarkdariams tai sukeltų lengvą juoką...
Pirmojo Pasaulinio karo pabaigoje imperijos, formavusios Vienos kongreso tvarką, išnyko arba fiziškai (Habsburgų, Osmanų), arba nusilpo ir transformavosi į kitokio tipo valstybes (Vokietija, Rusija). Atsirado daug naujų santykinai nedidelių etninių valstybių, pasinaudojusių JAV prezidento Woodrowo Wilsono deklaracija, leidžiančia tautoms apsispręsti. Imperines ideologijas galutinai pakeitė politinės ideologijos ir augantis etninis nacionalizmas. Versalio tvarka besąlygiškai nuginklavo Vokietiją kaip pasaulinio karo kaltininkę, tačiau tuo pačiu sukėlė šiai šaliai vadinamąjį „Versalio sindromą“ – tautinio pažeminimo jausmą, vėliau puikiai išnaudotą Hitlerio, kuriančio „Tūkstantmečio Reichą“. Daug dėmesio skirta sutartims, plebiscitams, turėjusiems išspręsti sienų ar teritorines problemas „liaudies valia“. Kolonijas iš dalies pakeitė mandatinės teritorijos, leidžiančios vietiniams žmonėms daugiau dalyvauti savivaldoje.
Versalio tvarka netruko ilgai. Veikiai sustiprėjusi SSSR, atsigavusi Vokietija, padidėjusios Italijos ambicijos, Japonija, ėmė kvestionuoti Pasaulio Tvarką. JAV, skeptiškai žiūrėjusi į Tautų Lygos darbą, taip pat iš dalies prisidėjo prie esamos tvarkos griuvimo. Tautų Lyga pasirodė nepajėgi pažaboti augančias naujas imperijas ir jų neteisėtą elgesį ir negalėjo užkirsti kelio naujam pasauliniam karui.
Jaltos (ar Jaltos/Potsdamo) tvarka vėl atsakomybę už pasaulį atidavė didžiosioms šalims, nugalėjusioms ašies valstybes. Jungtinės Tautos, sukurtos kaip globalinė saugumo sistema, turėjo Saugumo Tarybą, kurioje ypatingos teisės „realistiškai“ suteiktos vėlgi toms... didžiosioms. Atsirado supervalstybės, t.y. šalys, norinčios ir galinčios imtis globalinių misijų – valdyti ar kitaip kontroliuoti visą pasaulį. Ideologizuotai dviejų supervalstybių JAV ir SSSR konfrontacija sutapatinta su ideologija ir politinių sistemų konfrontacija. Prasidėjo Šaltasis karas.
Šaltojo karo tvarka buvo galėtinai paini. Viena vertus – tai Jungtinių Tautų saugumo sistemos pagrindu sukurta universali tvarka (tokia ji bent jau turėjo būti). Jungtinių Tautų chartija rėmėsi nė viena politinė akcija, jos formaliu pagrindu sukurtos tokios struktūros kaip NATO, sankcionuotos taikos palaikymo misijos. Jungtinės Tautos turėjo tapti universaliu teisėju ir saugumo sprendimų priėmimo mechanizmu.
Jaltos tvarka žlugo dėl įvairių priežasčių. Politologai iki šiol nedrįsta aiškiai pasakyti, kuri priežastis – SSSR ir jos įtakos sferos ekonominis silpnumas, globalizacija, informacinė revoliucija, Vidurio ir Rytų Europos žmonių laisvės siekis buvo svarbiausia, tačiau faktas įvyko. Dėl Jaltos tvarkos šiandien dažniausiai kaltinama Sovietų Sąjunga, tačiau reikia nepamiršti, kad Jaltos ir Potsdamo sutartis SSSR sudarinėjo kartus su amerikiečiais ir britais, tad ir jiems turėtų tekti atsakomybės dalis.
Atrodė, kad kai Šaltasis karas baigėsi, atsirado galimybė kurti Pasaulio Tvarką ne karinės pergalės, o visuotinio konsensuso pagrindu. Atsirado vadinama Naujoji pasaulio tvarka (New World Order). Ji galėjo tapti teoretikų padiktuota, politikų vykdoma viso pasaulio visuomenės norų išraiška.
Nauja pasaulio tvarka turi būti žmogaus valia racionaliai subalansuotos politikos, liberalios ekonomikos ir pasaulinės taikos tvarka. Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje atrodė, kad entuziastingai einama šios naujos Pasaulio tvarkos link. Amerikietis Frencis Fukuyama veikale „Istorijos pabaiga“ teigia, kad pasaulis artėja prie būsenos, kada turėtų įsivyrauti liberali demokratija – istorijos pabaiga. Tada nekyla karų, nes demokratinės šalys karų nepradeda, vyrauja konkurencija ir gerbūvio siekimas. Ekonomika, kultūra turėtų tapti globalia – jei nėra kliūčių demokratijai, neturėtų kilti kliūčių ir globalizacijai. Savo tikrąjį vaidmenį turėtų atgauti Jungtinės Tautos, tapdamos tikrąją universalia saugumo sistema, kokia turėjo būti pagal priminį jos kūrėjų sumanymą.
Šiandien, nuo euforijos momento praėjus ketvirčiui amžiaus, labai abejojama, ar ta Naujoji pasaulio tvarka tebegalioja. Laimės galimybėmis sumaniai pasinaudojo grupelė Vidurio Europos šalių (taip pat ir Lietuva), tapusių Vakarų Europa ir iš esmės... viskas. Azijos šalys su visa Rusija demokratiškomis netapo, civilizacijų nesantaika gilėja, pasaulis, užuot tapęs tvarkingu ir sąžiningu, tampa vis labiau nevaldomas ir savanaudis. Pažymėtina, kad ir nedemokratiškos valstybės ar jų grupės gali būti gerai organizuotos ir kelti rimtą grėsmę demokratijai. Grėsmė iš tiesų rimta ir, pavyzdžiui, Europa šiandien vargiai geba save ginti, tokiai realybei ji tiesiog neparuošta. Ji mano, kad gintis šiandien galima ne jėga, o teise, tačiau naujieji agresoriai ar teroristai teisės nepaiso. Įsivyrauja paniška baimė, kad pradės dominuoti arabai, kinai, rusai ir pan.
Tad kokią gi tvarką ar betvarkę išgyvename šiandien?
Amerikietiškoji vizija – Pax Americana. Tai JAV dominuojamas pasaulis, kuriame yra be perstojo kovojama už vadinamąsias amžinąsias arba pamatines vertybes – laisvę, demokratiją, žmogaus teises ir visas jas palaikančią liberalią rinkos ekonomiką.
Europietiškoji ateities vizija – savotiškas Davoso pasaulis, taip pavadintas pagal kasmetinio ekonomikos forumo ideologiją. Tai bene lengviausiai įsivaizduojamas ir ekonomine nauda paremtas scenarijus, numatantis, kad pasaulį turėtų vis labiau valdyti ir vis labiau nepasotintais tapti ekonominiai interesai – vartojimo ir turėjimo interesai.
Kiniškoji vizija – „Drakono ir Meškos sąjunga“. Tai visų pirma kinietiškas scenarijus prie kurio galėtų prisirašyti ir Rusija. Didžiausia svajonė – ekonomikos plėtra, suteikianti darbą, pragyvenimo ir praturtėjimo šaltinį visiems siekiantiems. Ekonomika virš laisvių ir žmogaus teisių – tikras marksizmo triumfas, kurio praktikoje ekonomikos progresas pasiekiamas tik pigiai apmokamu beveik vergišku darbu.
Ne vienas rašytojas siūlo BRIC (ar panašų) scenarijų apie naują multipoliarinį pasaulį, kurio svarbiausi poliai bus Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija (gal dar su Pietų Afrika). Tai būtų savotiškai multivizinis projektas, tačiau jis iš karto atsimuša į kelis nenuginčijamus kontrargumentus. Visos suminėto šalys turi savo vidinių problemų, vargu ar leidžiančių joms tapti grupės lyderiais, vargu ar jos yra suinteresuotos valdyti pasaulį tokiame ketvertuko ar penketuko formate, vargu ar tokiam formatui pritars kiti. Tad, nepaisant, gražiai sumeistrautos idėjos, ji vargu ar gali būti kiek nors reali.
Islamiškoji vizija – naujieji kalifatai. Tai Pasaulio tvarka, paremta religinių įsitikinimų ar kitų dvasinių vertybių primatu, didžiųjų religijų renesansas ir modifikavimas. Jei staiga įsivaizduotume kokio nors radikalaus islamo pergalę visame pasaulyje, tektų pripažinti, kad nesulauktume pramonės augimo bumo ar technologinės revoliucijos. Pagrindinė dominuojanti idėja būtų versti žmones į tikrąjį tikėjimą, tačiau aiškiai pasakykime – versti, ir ne atversti, o veikiau priversti...
Baimės pasaulis – „orveliškoji“ vizija. Galima sakyti, kad visi „tvirtos rankos“ apologetai vienaip ar kitaip savo idėjų finalite politique turėtų matyti kokios nors orveliškos tvarkos pavidalu. Baimės scenarijus galiausiai prognozuoja civilizaciją, kurioje didžioji žmonių dalis – tai savanoriški „lūzeriai“, tiksliau minimalistai, norintys gyventi pagal valdžios diktuojamas taisykles.
Naujasis Mesijas – tai dar viena, jokiose oficialiuose dokumentuose nepublikuojama vizija , kažkas, kas yra veikiau žmonių širdyse, o ne oficialiose programose. Politologai ir sociologai stengiasi visuomenės gyvenimą traktuoti kaip objektyvų reiškinį, nelabai priklausantį nuo žmogaus emocijų ir net proto, tačiau žmonijai reikia naujų lyderių, naujų didžių pasitikėjimo vertų asmenybių, vadinasi, reikia naujų mesijų. Jėzus kažkada apvertė Romos imperijos dvasią ir sugriovė iš tikro iki tol buvusią Pasaulio tvarką. Tad Naujojo Mesijo laukimas yra ir logiška išeitis iš visų krizinių situacijų galimų anksčiau skelbtuose scenarijuose.
Tai buvo nauja morale pagrįsta tvarka. Saugumo politikos specialistai ir sociologai ir šiandien daro paradoksalią išvadą, kad nesugebėjimas savęs apginti ir paniška ksenofobija atsiranda dėl … noro gyventi gerai, nesiimant atsakomybės už aplinkinį pasaulį. Apie civilizacijos, ypač Europos civilizacijos, demoralizaciją ir senėjimą – „dinozaurėjimą“ nemažai rašiau ir aš savo straipsniuose bei knygose. Vienintelė išeitis iš padėties – stiprinti moralinius standartus, ir būtent moralės ar vertybiniai dalykai tampa dominuojantys politikoje.
O jei ne jie.... kokia dar čia gali būti tvarka?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.