Kardinolas A. J. Bačkis: žmonės nepriėmė komunistinės ideologijos, bet gyvenimo būdas įsigalėjo

„Aš klydau manydamas, jog nieko negalima atkurti ir reikia naujų sąjūdžių, kurie atsirado Visuotinėje Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo. Lietuvoje jie nelabai prasimušė. Gal klystu, bet susidariau įspūdį, kad žmonėms atsibodo būti suburtiems į organizaciją – ar pionierių, ar komjaunimo, ar kokią kitokią. Tai labai greitai pajutau bendraudamas su jaunimu“, - sakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Sunkiai aprėpiamą ir turtingą biografiją sukaupęs kardinolas ryžosi ilgiems ir atviriems pokalbiams, kurie sugulė į knygą „Taip, laimingas“ (išleido „Naujasis Židinys-Aidai“).

Per dvidešimt keturis pašnekesius su poetu, vertėju, Nacionalinės premijos laureatu Antanu Gailiumi kardinolas pasakoja apie Bažnyčios struktūras ir jos santykius su tautomis ir valstybėmis, peržvelgia susitikimus su iškiliausiais politikais ir paprastais tikinčiaisiais, šmaikštauja apie savo sėkmėmis ir nesėkmėmis pasibaigusias „zbitkas“ ir „durnystes“. Jis prisimena misijas į Filipinus, Turkiją ar Nigeriją, popiežius, su kuriais teko dirbti ir bendrauti, grįžimą į Lietuvą, Jono Pauliaus II vizitą į mūsų šalį, kilusius ginčus dėl prezidento Algirdo Brazausko laidotuvių, popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimą – visa tai, kur jis aktyviai dalyvavo, veikė, sprendė, stebėjo iš vidaus.

DELFI siūlo paskaityti vieną iš šių pokalbių ištraukų.

* * *

Aš klydau manydamas, jog nieko negalima atkurti ir reikia naujų sąjūdžių, kurie atsirado Visuotinėje Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo. Lietuvoje jie nelabai prasimušė. Gal klystu, bet susidariau įspūdį, kad žmonėms atsibodo būti suburtiems į organizaciją – ar pionierių, ar komjaunimo, ar kokią kitokią. Tai labai greitai pajutau bendraudamas su jaunimu. Aš bandžiau, bendravau, ėjau į universitetą, priėmimas atrodė šiltas, o paskui, kai grupelės pradėjo dirbti, kai reikėjo prisiimti atsakomybę, daugelis ėmė trauktis atgal. Mielai dalyvauja susirinkime, diskusijose, bet kai reikia prisiimti atsakomybę, – dingsta. Tipiška situacija... Keletą kartų nusivyliau dėl tų žmonių. Galvojau, kad kursim ką nors naujo, kad iš jų pačių kas nors kils, kas nors atsiras. Kad ir skautai, – nedaug ką padarė. Mačiau, kaip jie pradėjo ginčytis tarp savęs, kurie yra tikrieji: ar tie, kur Amerikoje, ar kur čia įsikūrę...

Laikiausi linijos atsiriboti nuo senų laikų modelio ir žiūrėt, ką galima daryt dabar. Net ir dėl restitucijos, – daug žmonių darė spaudimą atnaujinti konkordatą. Pradėkim gyventi pagal senąjį 1927 m. konkordatą. Buvo ir taip manančių politikų. Aš sakiau: ne. Konkordatai po Vatikano II Susirinkimo yra visiškai kitokie. Senieji savotiškai užtikrino Bažnyčios laisvę. Viena vertus, valstybė suteikdavo Bažnyčiai tam tikrų privilegijų, paramą. Kita vertus, Šv. Sostas sutikdavo su tam tikromis išlygomis, kurios varžydavo Bažnyčios laisvę, pavyzdžiui, vyskupai turėdavo duoti ištikimybės ir lojalumo priesaiką Respublikos prezidentui. Tai suvaržo Bažnyčios laisvę.

Kai valstybė duoda Bažnyčiai pinigų, tai irgi gali suvaržyti jos laisvę... Naujosios sutartys – kaip dabar mūsų – yra pagrįstos bendradarbiavimu: ir Bažnyčia, ir valstybė yra autonomiškos, bet abi tarnauja žmogui, kuris yra ir pilietis, ir Bažnyčios narys. Tarnauja tam pačiam žmogui, kuris turi šeimą, kuris nori vaikus siųsti į mokyklą, atitinkančią jo pasaulėžiūrą ir t. t. Visi bendri interesai susipina, – dirbkim kartu. Sunkiai sekėsi tą idėją pramušti.

Tas pats vyko ir su valdžios žmonėmis nuo pat pirmųjų kontaktų. Valdžia mielai sutikdavo Bažnyčią įtraukti į visokias komisijas. Tegul Bažnyčia pasako savo žodį. Ką vienas Bažnyčios atstovas gali pasakyti tarp 10 ar 20 buvusių komunistų ar kad ir naujų pažiūrų žmonių? Kol pramušiau idėją, kad reikia dvišalių komisijų, t. y. kad Bažnyčia paskiria savo atstovus, o Valstybė – savo, kad dirbam kartu, nes esame piliečiai, bet turime savo poziciją, etinius principus, kurie ne visada sutampa su valdžios nuostatomis, todėl reikia surasti bendrą sprendimą visuomenės gerovei...

Buvo visokių kraštutinumų. Atsimenu, dėl žemės grąžinimo, – net siūliau (o ir gerai būtų, kad būtume taip padarę): atsisakykime žemės, vis tiek neatgausime. Iš kontaktų, kurių turėjau ir su prezidentu Algirdu Brazausku, girdėjau, kad daug kur Bažnyčiai priklausiusi žemė visa išdalinta. Neišvysi dabar iš jos privačių žmonių, – galvojau. Pasitenkinkime minimumu, paprašykime, kad kaimo parapijoms grąžintų po 3 ar 5 hektarus, kad kunigas galėtų pastatyti kleboniją, parapijos salę ar būstą zakristijonui. Tokią kompromisinę idėją siūliau, ir ji atrodė priimtina.

Tada Vyriausybės patarėju religijos reikalams dirbo Ignas Uždavinys, kuris priešinosi ir agitavo prieš. Tada šoko daug kunigų, ypač iš kaimo vietovių, reikalaudami, kad visos žemės būtų grąžintos. Ir tada atsirado siena. Vyskupai sako, kad kunigai nesutinka. Viską reikia grąžinti. Nepasitenkinti, kad grąžintų kiekvienai parapijai po keletą desėtkų hektarų, kaip, berods, buvo padaryta Lenkijoje... Buvo toks nusistatymas, kad esame nuskriausti, ubagai, iš mūsų viską atėmė, tai turi viską grąžinti. Niekas negalvojo, kad ir valstybė yra ubagiška.

Žmonių santaupos, padėtos į sovietų bankus, liko negrąžintos, o nauja valstybė turi grąžinti pinigus pensininkams. Iš šalies žiūrint, man atrodė, kad, reikalaudami viską atkurt, kaip buvo prieš karą, prašome neįmanomų dalykų. Iš ko valstybė turi tai padaryt? Aš taip teoriškai žiūrėjau, be to, ir Vatikane buvau kalbėjęs tuo reikalu, ten man irgi patarė: jokiu būdu primygtinai nereikalaukite, kad viskas būtų grąžinta. Ne tokiu pagrindu reikėtų kurti bendradarbiavimą su nauja valdžia.

Bandžiau pramušti idėją, kad būtų dvišalės komisijos, o valdžia, – dar ir Adolfas Šleževičius, – sudaro komisiją ir kviečia joje dalyvauti arkivyskupą. Aš sakau – ne, aš nesu tos komisijos narys, čia valstybinė komisija, o aš atstovauju Bažnyčiai, sudarykime dvišalę komisiją. Bet toks buvo valdžios mentalitetas, – kad valdžia turi viską laikyti savo rankose. Sako, kokie mes geri! Priimame ir Bažnyčios atstovą, leidžiame jam pasakyti savo nuomonę. Tačiau esi vienas tokioj komisijoj, atsakai už sprendimus, kuriuos valstybė padarys, nors jie nebūtinai atitinka Bažnyčios interesus.

Mes turime derėtis iš skirtingų pozicijų. Čia man pravertė diplomatiniai įgūdžiai. Tai pavyko. Šiandien turime dvišalių komisijų. Dvišalę komisiją sudarėme, kai reikėjo pasirašyti naujas sutartis tarp Šv. Sosto ir Lietuvos. Prie to labai prisidėjo pirmasis nuncijus Justas Mullor García, mes kartu draugiškai dirbom. Kilo idėja parengti sutartis pagal modelius tų, kurios jau buvo sudarytos po Vatikano II Susirinkimo ir pagal kurias visos valdžios turėjo atsisakyti bet kokių pretenzijų skiriant vyskupus. O senojoje Lietuvos konkordato sutartyje buvo įrašyta, kad iš anksto reikia informuoti prezidentą, ir jis politiniais motyvais gali reikšti abejonę dėl vieno ar kito skyrimo, – kaip ir buvo Antano Smetonos laikais. To reikėjo atsisakyti, reikėjo eiti bendradarbiavimo keliu. Daugiausia mums pravertė Šv. Sosto susitarimai su Kroatija, sudaryti jau 1996 m., taip pat ir buvusių pokomunistinių kraštų modelis. Užsienio reikalų ministras tuo metu buvo Algirdas Saudargas. Jis buvo palankus tai idėjai. Taigi negrįžom prie seno, sukūrėm šį tą naujo, naujus Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo rėmus.

O ta restitucija irgi – ką ji reiškia? Kad galėtum ją vykdyt, reikia tinkamų įstatymų ir poįstatyminių aktų. O čia vienas kitam prieštaravo keli įstatymai. Kad ir Vilniuje – žiūriu, pagal restituciją turi grąžinti namą, kur kadaise gyveno Vilniaus seminarijos profesoriai, o dabar yra universiteto Filosofijos fakultetas. Namas priklausė Bažnyčiai, buvo nacionalizuotas. Bet dabar tą namą užėmė kiti žmonės, kaip jį atgausi? Įstatymai leido jiems privatizuoti butus. Ir atsitiko taip, kad čia buvo daug privatizuotų butelių. Ką daryti žmogui, kuriam vienuolyno celė tapo butu, kuris 40 metų komunistiniais laikais gyveno prisiglaudęs tame bute, o dabar tapo jo savininku? Negaliu ateiti ir sakyti: turi išeiti, namas turi būti grąžintas Bažnyčiai. Sąžinė man neleidžia to daryti.

Nebuvo tvarkos, buvo tokių įstatymų, kurie veikė priešingai: viena vertus, tau grąžiname, kita vertus – turi išvyti žmones. Taip buvo ir su arkivyskupo namu: grąžino, įsileido „Respubliką“, o ši nebenorėjo išeiti. Pasakojau šio namo istoriją, – popiežius turėjo atvažiuot, todėl Algirdas Brazauskas buvo porą kartų užėjęs pas mane į Mikalojaus bažnyčios kleboniją. Pamatęs, kokiame kambarėlyje aš gyvenu ir kokiame kitame kambarėlyje yra mano biuras, jis pašiurpo, – atvažiuoja popiežius, ką jis pagalvos. Tada grąžino vyskupų namus, šitą namą, o „Respublikai“ davė kitą. Reikėjo ieškoti naujo kelio, rasti būdą bendradarbiauti su nauja valdžia, kuri irgi skynėsi sau kelią ir nežinojo, ką daryt.

Sakiau Vokietijoje Kirche in Not konferencijoje, jog būtų iliuzija manyt, kad dėl Lietuvos katalikiškumo, jos katalikiškų šaknų dingus komunizmui viskas savaime ataugs. Deja, išskyrus tuos, kurie atsilaikė prieš brukamą ateizmą, iš žmonių sąžinių, iš jų širdžių daug kas jau buvo išrauta, dingę. Kaip juda Atlanto vandenynas? Kai jūra atsitraukia, lieka tik pora pagalių ir akmenų – ant jų ir statyk. O dar paliktą dykumą užliejo bangos iš Vakarų, atnešdamos naujų „vertybių“, kurios tuščioje vietoje greit prigijo. Žmonės kaip išėję iš tunelio ar kalėjimo, – susižavėję laisve, blizgučiais, griebia materialines vertybes: pinigą, pramogas, galimybes važiuoti į užsienį ką nors naujo pamatyti. Mačiau, kad ne tuo keliu einama. Bažnyčia turi atrasti savyje jėgų skelbti Evangeliją, atsistatyti ir atkurti krikščioniškas vertybes, kurias ne visi išlaikė.

Pavyzdžiui, socialinėje plotmėje, rūpinimasis žmonėmis, – kad Bažnyčia būtų ir meilės bendruomenė. Tas Caritas, kuris pirmiausia atsikūrė Kaune, buvo didelė organizacija, norinti viską apimti. Gražu, bet Caritas turėtų gimti kiekvienoje parapijoje iš žmonių dėmesio ir meilės vieni kitiems. Atidariau „Betanijos“ valgyklą, mėgindamas parodyti pavyzdį, – darykim ką nors žmonėms, padėkim jiems. Ir nusivyliau, nes maniau, kad tuo pavyzdžiu paseks kiti ir taip pat ką nors darys, – parapijose, miesteliuose. Ne. Iš pradžių Caritas tapo tik įstaiga, dalijančia iš Vokietijos, Europos ar JAV atplūstančius skudurus, batus ar maistą. Toks Caritas gimė.

Ši situacija susiklostė todėl, kad žmonės buvo įpratę viską gauti iš valdžios. Gauni minimalią algą, nors ji būtų 60 rublių, tačiau darbas užtikrintas, pensija užtikrinta, ar dirbsi, ar gersi, – viskas užtikrinta. Laukia tik pašalpos, paramos. Dar ir dabar tuos padarinius jaučiame. Pašalpos nėra būdas spręsti problemas. Reikia duoti žmonėms darbo, ugdyti atsakomybės jausmą. Čia ydos, ateinančios iš sistemos, kurioje valstybė viskuo rūpinosi, – mūsų „geroji motina“ valdžia viskuo pasirūpins. Nors žmonės ir nepriėmė komunistinės ideologijos, toks gyvenimo būdas įsigalėjo. Girdėjau sakant, kad vogti iš kolchozo reiškė ne vogti, o atsiimti tai, kas atimta.

Paskui vienu iš pirmųjų įstatymų mokyklose buvo leista mokyti tikybos. Bet reikia turėti, kas mokys. Reikėjo kvalifikuotų dėstytojų, programų, vadovėlių... Gerai, kad buvo išleistas pirmas iš italų kalbos verstas vadovėlis. Gal ne visai tiko Lietuvai, bet buvo graži knygutė. Ir gerai, kad tada susitarus su Pedagoginiu universitetu pavyko įkurti Tikybos katedrą, kur būsimieji tikybos mokytojai gautų tinkamą pedagoginį paruošimą ir kvalifikaciją dirbti mokyklose. Man labai rūpėjo ir dvasinis tikybos mokytojų rengimas. Susidraugavau su Notre Dame de Vie institutu Prancūzijoje, kuris ypač rūpinosi mažųjų Katecheze. Pasiuntėme ten Giedrę Rugevičiūtę studijuoti. Vėliau ji tapo Katechetinio centro vadove ir Tikybos katedros dėstytoja. Esu dėkingas visiems, kurie pastatė ant kojų Tikybos katedrą, ypač doc. Almai Stasiulevičiūtei, kuri tapo jos siela.

O kalbant apie Bažnyčią ir žiūrint į kunigus, – aš nejutau juose misionieriškos dvasios eiti, ką nors naujo daryti, skelbti Evangeliją šių laikų žmonėms jiems suprantama kalba. Gal sovietiniais laikais tokie buvo tie, kurie patys kovojo, po to važiuodavo į Sibirą padėti tikintiesiems. Šiaip daugelis rūpinosi patogiai įsitaisyti, gauti parapiją mieste. Tai buvo rimta problema Vilniuje, kur viešpatavo amžini klebonai, kaip prel. Algirdas Gutauskas, kuris man buvo pažįstamas dar iš anų laikų. Žinojau, kad tai kunigai, kurie Mišias paaukos, sakramentus padalins, išpažinčių paklausys, bet nelauk iš jų daugiau.

Pradėdamas darbą neturėjau, kuo remtis. Tai buvo sunku. Vyresniais kunigais, kuriuos pažinojau, remtis negalėjau, naujajai evangelizacijai jie netiko. Bandžiau prieiti prie jaunųjų, susirinkdavo pas mane tie, kurie buvo įšventinti prieš metus ar truputį daugiau. Naujos kartos. Bandžiau su jais susitikinėti, kalbėtis, kartu ieškoti būdų, kaip skelbti Kristaus Evangeliją naujoje, laisvoje visuomenėje, bet pamačiau, kad tos draugiškos kalbos prie stikliuko tuščios, kad jiems labiau rūpi ką nors pasidalint, gaut paramos iš užsienio. Sakau, darykim ką nors naujo. O jie – a, seminarijoje mūsų taip nemokė. Ne taip mums aiškino... Tikėjausi iš jų šio ir to, susitikdavau su kai kuriais parapijose, kviesdavausi pas save, bet nieko rimto neišdegė.

Gal net papiktinau vyresnius kunigus, kai jie pamatė, kad ieškau jaunųjų paramos. Kartą ir mons. Kazimieras Vasiliauskas man prikišo, kad aš tik su jaunais, o jie, girdi, tiek dirbę ir kentėję, jaučiasi nurašyti. Aš į juos žiūrėjau su pagarba, bet maniau, kad ką nors galėsime padaryti su jaunais. Tačiau nusivyliau, nes man nepavyko jų uždegti.

Kitas dalykas – pradėjau galvoti apie seminariją. Jau pasakojau, kokį įspūdį man paliko apsilankymas Kauno seminarijoje. Tada man ir kilo mintis kurti savą. Bet čia irgi: iš kur imti dėstytojų, ugdytojų? Gerai, kad Lietuvoje lankėsi Šv. Jono kongregacijos vyresnysis tėvas Marie Dominique’as Philippe’as, žinomas filosofas neotomistas, daug veikalų parašęs. Jis skaitė paskaitas Vilniaus universitete. Mes prakalbėjom vieną naktį su juo prancūziškai, aš jam pasakiau, kad man reikia pagalbos. Jis atsakė, kad tai neįmanoma, girdi, visur mūsų brolių prašo... O paskui po Kalėdų atsiunčia man žinią, kad vyks jų kapitula, ir aš galiu kreiptis į ją su oficialiu prašymu. Parašiau prašymą ir gavau atsakymą, kad jie atvažiuoja trise.

Tai įvyko turbūt 1994 m.: per šv. Kazimiero šventę buvo jau Lietuvoje. Neturėjau jų kur apgyvendinti. Apgyvendinau buvusiame Laterano kanauninkų vienuolyne, bet toje dalyje, kur prie gatvės. Ten buvo baisus triukšmas, negalėjai miegoti. Vienas iš pirmųjų, tėvas Philippe’as Marie Mossu, gilios dvasios, buvo didelė asmenybė. Taigi čia buvo griaučiai. O ką paskirti rektoriumi? Tikrai tinkamo nemačiau. Ėmiau garbingą žmogų. Rektoriumi paskyriau mons. Kazimierą Vasiliauską. Jis ateidavo ir paliudydavo apie savo gyvenimą, savo kančias. Norėjau kurti seminariją, ugdyti asmenybes, ugdyti laisvo žmogaus atsakomybę.

Į naujai įkurtą Vilniaus seminariją įstojo 22 kandidatai. Jaunimas nebuvo pasiruošęs. Keletas buvo užsidegę. Jie ruošė kartu su manimi seminarijos statutą. Į jį mėginome sudėti tai, ko norėjo Vatikanas: bendražmogišką ir intelektualinį ugdymą, sielovadinį ugdymą, dvasinį ugdymą, – viską sudėti ir išdėstyti į dienotvarkę. Bet daug kas liko popieriuje, mes tikrai tų planų neįgyvendinome, nes dirbant su tais jaunuoliais, kurie atėjo į seminariją, reikėjo rūpintis ir drausme, jiems reikėjo ir griežtos rankos. Nors, be abejo, buvo ir karštų idealistų.

Kai kurie vyskupai dar prieš man atvažiuojant į Lietuvą pradėjo siųsti studentus į Romą. Ir aš kai kuriuos pasiunčiau. Siuntė dar klierikus ir tai buvo didžiausia nelaimė. Pirmieji, kurie ten nuvažiavo, atsidūrė Vakarų pasaulyje, kur visai kitoks mentalitetas. Šv. Kazimiero lietuvių kolegija buvo senųjų emigrantų rankose, ir atvykę klierikai visiškai su jais nesusikalbėjo. Juos ir klierikus skyrė tikra siena. Naudos tikrai nebuvo. Kai kurie parsivežė mokslo laipsnių, bet daug išsilakstė.

Įsitikinau, kad formuoti jaunus klierikus užsienyje nėra geriausias kelias. Reikia jiems leisti užaugti mūsų aplinkoje ir tik paskui juos siųsti į užsienį akiračio praplėsti.

Atkuriamai seminarijai reikėjo dėstytojų, ugdytojų. Atsimenu, kalbėjausi su kardinolu Jeanu Marie Lustiger, Paryžiaus arkivyskupu, kuris buvo įkūręs ne tik savo seminariją, bet ir parengiamąjį kursą kandidatams į kunigystę atskirame name. Kai jam pasakiau, kad ketinu steigti seminariją ir tikiuosi po 6 metų turėti naujos kartos kunigų, jis pradėjo juoktis: pirmus vaisius pamatysi po 10–20 metų. Neužtenka baigti seminariją, reikia ir aukštesnius mokslus baigti, patyrimo įgyti. Jis buvo teisus!

Iš tiesų pirmieji kunigai, kuriuos pasiunčiau studijuoti į Romą ar į kitus kraštus, egzaminus išlaikė, parsivežė teologijos licenciatus, kai kurie ir daktaro laipsnį, bet ne visi „suvirškino“ mokslą, sukrautas žinias.

Be abejo, jiems buvo nelengva, nes nemokėjo italų ar kitos užsienio kalbos. Sugrįžęs retas kuris pasižymėjo kaip moksliukas ar išgarsėjo kaip geras, įdomus dėstytojas.