Aštuoniolikmetį jaunuolį ypač traukė technika, tankai ir juodos uniformos, išskiriančios tankistus iš pilkos sausumos kariuomenės masės.
Per 1939–1945 metus, praleistus tankų pajėgose – iš pradžių mokymuose, tada 29-ajame, 4-ajame tankų pulke ir 503-iajame sunkiųjų tankų batalione, – A. Rubbelis karą matė pro tanko „Tigras“ bokštelį.
Jis buvo kareivis 67 mėnesius, iš kurių 41 mėnesį praleido tanke vykdydamas kovines misijas. Jo misijos buvo Rytuose: patyrė stingdančią Rusijos žiemą, matė Leningrado apgultį, kovas Kaukaze, Ukrainoje, dalyvavo viename svarbiausių Antrojo pasaulinio karo Rytų fronto mūšių – operacijoje „Citadelė“, Čerkasų katilo apsiaustyje. Iš viso išgyveno 81 tankų mūšio dieną.
Tokia sausa A. Rubbelio, pradėjusio nuo paprasto tankisto ir tapusio tanko vadu, leitenantu, kovų statistika, už kurios – jauno žmogaus bandymas išgyventi ir ypatingomis karo aplinkybėmis suvokti, ko verta žmogaus gyvybė, ištikimybė, drąsa, žmogiškumas, ką reiškė karą pralaimėjusios pusės kareiviui bandyti prisitaikyti prie paprasto gyvenimo. Dauguma išgyvenusiųjų karą prisitaikyti nesugebėjo.
Šį detalų tanko vado leitenanto A. Rubbelio karo dienoraštį iliustruoja mūšių, pajėgų judėjimo schemos, vietovių žemėlapiai ir apie 200 autentiškų fotografijų.
Siūlome skaityti šios knygos ištrauką.
1939 m. rugpjūčio 24 d. sudaryta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis (Hitlerio–Stalino paktas) su slaptu interesų pasidalijimo priedu buvo netikėta visam pasauliui, o Vakarų sąjungininkams – ypač skaudus politinis smūgis.
Ja Hitleris kare su Lenkija užsitikrino Sovietų Sąjungos priedangą iš užnugario, Sovietų Sąjunga, savo ruožtu, su Reicho sutikimu užėmė tris Baltijos valstybes ir rytinę Lenkijos dalį.
Tačiau laikini „draugiški“ Vokietijos ir Sovietų Sąjungos santykiai neišsprendė ideologinės priešpriešos. 1939 m. rugsėjį, iš karto po Hitlerio–Stalino pakto pasirašyta Sienų ir draugystės sutartis irgi negalėjo užtikrinti ilgalaikės taikos tarp abiejų valstybių.
Be to, nebeliko vadinamųjų „buferinių valstybių“ (Lenkijos ir Baltijos šalių). Vokietija ir Sovietų Sąjunga dabar tiesiogiai ribojosi viena su kita.
Buvo nebeįmanoma nuslėpti ir to, kad pagrindinės kariuomenės pajėgos, daugiau nei šimtas divizijų, nuo 1940-ųjų rudens rikiavosi rytinėje Vokietijos dalyje bei okupuotoje Lenkijoje.
1940 m. lapkričio 12 d. Molotovas Berlyne derėjosi dėl tolesnių nuolaidų sovietų įtakos sritims Baltijos šalyse, Suomijoje, Balkanuose ir Turkijoje. Norėdama pabrėžti reikalavimų reikšmę, Sovietų Sąjunga prie savo vakarinių sienų sutelkė 100–150 divizijų.
1941 m. gegužės 1 d. sovietų dislokacija vakaruose buvo baigta. Galima grėsmė sparnuose tapo strategine priemone, kurios pagrindinės jėgos buvo sutelktos centre. Iki šiandien ginčijamasi, ar tai buvo apdairus gynybos planas, nes sovietai matė vokiečių kariuomenės koncentraciją prie vakarinės sienos, ar Stalinas laikė karą neišvengiamu ir prevenciškai norėjo pats jį pradėti. Hitleris tuo metu jau seniai buvo apsisprendęs dėl karo su Sovietų Sąjunga ir ruošėsi jam.
1940 m. gruodžio 18 d. jis išleido čia spausdinamą Direktyvą Nr. 21, kuria buvo duoti pagrindiniai Barbarosos plano ir Sovietų Sąjungos puolimo nurodymai.
Surašyta Vermachto vadovybės geriausiu, glaustu Generalinio štabo braižu, ji Vermachto sausumos, jūrų ir oro pajėgoms pateikė Hitlerio ketinimus ir tikslus bei užduotis.
Direktyva turėjo aukščiausią slaptumo žymą „Visiškai slaptai tik vadovybei“. Buvo parengti tik devyni egzemplioriai. Mes turime antrojo kopiją. 1940 m. gruodžio 18 d. data aiškiai rodo, kad Hitleris nuo tos akimirkos buvo apsisprendęs kariauti su Sovietų Sąjunga ir aukščiausioms vadovų grandims davė nurodymus veikti.
Numatytas galutinis Barbarosos plano tikslas – pasiekti Archangelsko ir Astrachanės liniją bei įrengti gynybinę užtvarą nuo vadinamosios Azijinės Rusijos.
Tačiau bet kam, turinčiam bent minimalią karinę kompetenciją, turėjo užtekti mesti vos vieną žvilgsnį į žemėlapį, kad suprastų vadinamosios A–A linijos (Archangelsko–Astrachanės) utopiją.
Tuometinių sąjungininkų dalyvavimas irgi buvo tik abejotina prielaida. Taigi Hitleris jau 1940-aisiais įrodė savo tikrovės suvokimo trūkumą ir atsparumą patarimams. Labai tikėtina, kad karinės vadovybės operatyvinio štabo generalitetas manė kitaip nei Hitleris, tačiau liko neišgirstas.
Operacijos tikslai buvo iki 1941-ųjų žiemos užimti Leningradą ir sudaryti sąlygas Maskvai okupuoti. Nepavyko pasiekti nė vieno tikslo. To priežastys – pervertinta Vokietijos karinė galia ir nepakankamai įvertintos sovietų galimybės, ypač tos, kurias šiems suteikė šalis ir klimatas. Greitas pergales Lenkijoje ir Prancūzijoje Hitleris su per dideliu pasitikėjimu įtraukė į savo karo planą kaip konstantą. Nei įrodyti vokiečių gebėjimai vadovauti karinėms operacijoms, nei vokiečių kareivių drąsa fronte negalėjo kompensuoti trūkumų.
Istorikai tebesiginčija, ar Vokietija pirmiausia puolė ideologinio naikinamojo karo sumetimais, ar greičiau jos antpuolis turėtų būti aiškinamas kaip prevencinis karas, kuriuo Hitleris norėjo užbėgti artėjančiam sovietų puolimui už akių.
Dokumentas nepatvirtina prevencinio karo teorijos jos šalininkams, greičiau – sąmoningą karą dviem frontais, kuris nulėmė Vokietijos pralaimėjimą. Tačiau prevencinio karo teoriją patvirtina karo eiga centrinėje fronto dalyje pirmosiomis savaitėmis.
Nors rusai žinojo apie kelis mėnesius trunkančius vokiečių manevrus prie jų vakarinės sienos, jie pasirinko ne gynybos pozicijas, bet pajėgas išdėstyti taip, tarsi ruoštųsi pulti.
To nenuginčysi.
Vis dėlto įtikinamo įrodymo, kad Hitleris prieš pat rusų puolimą – kalbama apie savaites – užbėgo šiam už akių, tebetrūksta.
[...]
9-oji kuopa gavo įsakymą iš vado, vyresniojo leitenanto Obermanno, visų mylimo karininko, visada pasiruošusio gerai atlikti savo darbą. Obermannas vis dar nebuvo atsigavęs po visiškai nevykusio pulko vado, pulkininko Stengeleino vizito kuopoje 1940 m. lapkritį.
Gerbėme jį už tai, kad nesireabilitavo aukodamas kuopą ir nesigriebė prieš mus absurdiškų priemonių, kurios būtų jam pelniusios „pikto šuns“ reputaciją viršininkų akyse. Ne taip, kaip įprasta, kai skelbiamas įsakymas, apie 120 vyrų sėdėjome ant žemės po medžiais, apsupę mūsų vadą dideliu ratu. Prisimenu žodžius:
– Rytoj anksti ryte, birželio 22-ą, puolame.
Priešo (žodis „rusas“ ar „sovietas“ nenuskambėjo) tankų pajėgos – panašios. Priešakinę rinktinę sudaro 1-asis batalionas. Daugiau nieko nepamenu, juo labiau liūdnai pagarsėjusio „Įsakymo dėl komisarų“. Manau, kad po tokios ilgos nežinios nebūčiau galėjęs pamiršti nė vieno žodžio, tapusio žinia ar paaiškinusio šią ypatingą situaciją.
Kaip jaučiausi? Buvau nusiminęs, nes tapo aišku, kad kovosime su rusais. Vadinasi, pulsime valstybę, kuri tuo metu buvo nežinomo dydžio. Koks milžiniškas atstumas iki Maskvos, Uralo, kur Rusija iš tiesų tik prasideda ir tęsiasi per Sibirą iki Ramiojo vandenyno. Žinojau apie Bereziną, Borodino mūšį, degančią Maskvą 1812 m. ir Napoleono Didžiosios armijos žūtį. Ir tada, ir dabar suvokiu begalines Rusijos platybes, kurių žmogus, bent jau iki šiol, nepajėgė užvaldyti.
Grįžkime į sekmadienį, birželio 22-ąją. Naktį praleidome tankuose ar prie jų: su saugos būriais, postais ir užtaisytais ginklais. Kuopa stovėjo pirmajame ešelone, atskirta nuo 1-osios ir 2-osios gurguolių ratinių mašinų. Išaušo rytas. 3.30 val. prasidėjo puolimas. Armijų grupėje Centras mūsų 12-oji divizija iš pradžių buvo rezervinė.
Kartu su 7-ąja ir 19-ąja tankų bei dar keturiomis motorizuotosiomis divizijomis ji sudarė 3-iąją tankų grupę, kuriai vadovavo generolas pulkininkas Hothas. 3-iosios tankų grupės ir 9-osios armijos (Straußo) su aštuoniomis pėstininkų divizijomis uždavinys buvo greitai atakuojant apsupti ir blokuoti Raudonosios armijos 3-iąją ir 10-ąją armijas. Tada motorizuotosios vokiečių pajėgos turėjo prasiskverbti į rytus ir gilumoje sulaikyti į vakarus žygiuojančias pajėgas, jas apsupti, o lėtai iš paskos sekantys pėstininkai – sunaikinti.
Artilerijos beveik nepastebėjome. Ji turėjo būti toli už mūsų, nes girdėjome tik tolimą kautynių triukšmą. Matėme į rytus skrendančias nedideles lėktuvų grupeles. Iš pradžių atrodė, kad karas praeis be mūsų. Pirmomis dienomis (nežinau, kiek tiksliai) mes, ar bent jau mūsų tankas, nė karto nesusidūrėme su priešu.
Savo kelyje beveik nesutikome tokių įtvirtinimų kaip lauko pozicijos, minų laukai, prieštankiniai grioviai, vienas po kito išdėstytų ešelonų ar rezervinių greitojo reagavimo pajėgų. Visa tai reiškė, kad galėjo būti pasiektas pirmasis tikslas – sutriuškintos Baltarusijoje stovinčios priešo pajėgos.
Mūsų 3-iasis batalionas sekė paskui priešakinę, greičiausiai
19-ąją tankų diviziją. Kelias vedė per Suvalkų kraštą į šiaurę ir suko į Lietuvos teritoriją, okupuotą SSRS. Kol persikėlėme per Nemuną prie Alytaus, nesutikome nė vieno priešo. Ten vyko tik pasienio kovos. Deja, antrą ar trečią dieną sugedo mūsų tanko sankaba. Kaip įprasta tankų pajėgose, kuopos vadas persėdo į kitą tanką ir paliko mus stovėti.
Tikėjomės būti greitai nugabenti į dirbtuves, bet viskas užtruko. Buvome likę vieni plačiuose laukuose ir be galo bijojome, kad mūsų neužpultų išvaikyti rusai. Pagaliau pasirodė žemagrindė platforma. Persikėlėme per Nemuną prie Merkinės ir atvykome į dirbtuves – man atrodo, prie Lydos. Mūsų pulkas kovojo kažkur toli priekyje.
Buvo labai nesaugu, visur pilna išblaškytų rusų – ne tik bėgančių, bet ir nusiteikusių kovoti. Susidūrimų su priešu vis daugėjo. Kaimas su dirbtuvėmis turėjo būti gerai saugomas. Žvalgybos grupės ieškojo rusų kareivių. Ten tapau baisaus įvykio liudininku: prie bažnyčios sienos sušaudė tris partizanus.
Netrukus mūsų tanką sutvarkė ir mes riedėjome į rytus, kur mūsų kuopa. Tanko vadas puskarininkis, apie kurį nuo pat pradžių buvome ne pačios geriausios nuomonės, vis vilkino mūsų prisijungimą prie kuopos, į kurią taip skubėjau. Jis bijojo ir pasakojo mums apie savo išgyvenimus bei karo baisybes Prancūzijos kampanijoje.
Jis bandė įkalbėti, kad iš naujo sugadintume tanką. Apstulbinti tokio jo niekingumo atsisakėme tą daryti. Pagaliau pasivijome kuopą: kažkur netoli Minsko, kur pavyko prasiveržti pro buvusios rusų vakarinės sienos pasienio pozicijas. Jos neturėjo didelės sulaikomosios vertės, o mūšiai dėl visiškai iširusių rusų pajėgų buvo nereikšmingi. Jų rezultatas – katilas prie Bialystoko ir Minsko.