Pirmas teiginys: žmogus turi teisę nesiskiepyti ir prisiimti riziką susirgti sunkesne koronos forma. Netgi jeigu dėl to tektų iškeliauti Anapilin – tai išimtinai jo paties, o ne sumautos Vyriausybės ir visuomenės reikalas. Juolab, kad demokratine vadinama visuomenė iš tikrųjų yra grindžiama grubia prievarta.
Antras teiginys: galimybių pasas, kuris vėlgi remiasi gauta vakcinos doze, skirsto žmones į lygius ir lygesnius. Tuo grubiai pažeidžiamas konstitucinis žmonių lygybės prieš įstatymą principas ir įteisinama nevakcinuotų piliečių diskriminacija. Ji dangstoma pigiu ir nuvalkiotu figos lapeliu – visuomenės interesais.
Tai reiškia, kad įteisinamas ir ant pjedestalo užkeliamas „Gyvulių ūkio“ „lygybės“ dėsnis, kuris dirbtinai supriešina ir sukiršina visuomenę. Šis supriešinimas ypač nelogiškas dabartiniu metu, kai pandemijos ir hibridinio karo prieš Lietuvą akivaizdoje visuomenės susitelkimas būtinas kaip oras.
Ar išdėstyti argumentai yra protingi ir logiški arba, atvirkščiai, lėkšti ir demagogiški? Atsakymas paprastas – viskas priklauso nuo požiūrio ir interpretacijos.
Gaila, bet vadinamųjų žmogaus teisių gynėjų neįmanoma apkaltinti tuo, kad savo auksines mintis jie dėsto logiškai ir nuosekliai. Jie teigia, esą ir antivakserių argumentai yra svarūs, ir visuomenės interesai – gyvybiškai svarbūs. Tokie samprotavimai neįneša jokio aiškumo, ar vakcinacija iš dalies yra privaloma, ar priešingai – kiekvieno individo laisvo pasirinkimo reikalas.
Noras įtikti visiems – kelias į niekur. Griežtai kalbant, antivakserių argumentai tik formaliai yra teisingi, o iš esmės – tai pasityčiojimas iš žmogaus teisių į sveikas ir saugias darbo ir gyvenimo sąlygas. Tokia išvada peršasi, jeigu žmogaus teises nagrinėsime ne kaip izoliuotą reiškinį, o kaip visuomeninių santykių tinklo labai svarbų elementą.
Žmogus nėra laisvas nuo visuomenės, kurioje jis gyvena. Tai protingas, logiškas ir nepaneigiamas teiginys, kurį išniekino bolševikai, bandydami tokiu būdu pateisinti savo kruviną režimą. Tačiau tai nepadaro šio teiginio neteisingo, lygiai kaip nepraranda prasmės ir bolševikų išniekinta sąvoka „demokratija“.
Būtent minėtu teiginiu savo teoriją grindė mąstytojas, kurį pagrįstai galima laikyti žmogaus teisių pradininku ir kurio idėjos išlieka aktualios ir nemirtingos. Tas mąstytojas – Johnas Stuartas Millis, moksliškai įrodęs, kad žmogus laisvas elgtis kaip tinkamas su sąlyga, jeigu jo veiksmai nedaro žalos kitiems.
Tai tvari ir nemirtinga idėja. Jos esmė ta, kad kitiems asmenims daroma žala yra nesuderinama su sąvoka „žmogaus teisės ir laisvės“. Kartu ši visuotinai pripažįstama idėja leidžia pagrįstai paneigti apgaulingą tiesos regimybę sudarančius antivakserių teiginius, kuriuos jie laiko tiesa paskutinėje instancijoje.
Leiskite priminti, kad teisę atsisakyti skiepytis antivakseriai laiko išvestine iš savo prigimtinių teisių ir laisvių, į kurias negali kėsintis nei valstybė, nei visuomenė. Deja, šis teiginys yra niekinis ir neišlaiko elementarios kritikos.
Žmogus pats sau yra mikrokosmosas ir gali nevaržomai naudotis savo teisėmis ir laisvėmis. Bet yra vienas „bet“. Jeigu piktnaudžiaudamas savo teisėmis ir laisvėmis žmogus daro žalą kitiems, tai valstybės įsikišimas yra visiškai teisėtas ir atitinka Konstitucijos 28 straipsnio raidę ir dvasią.
Minėtame straipsnyje yra įtvirtinta ši principinė nuostata, nesuderinama su spekuliacija prigimtinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių.“
Ar reikia sakyti, kad šią nuostatą, sąmoningai ar ne, bet visiškai ignoruoja dvasingieji žmogaus teisių gynėjai ir, žinoma, antivakseriai? O be reikalo, nes teisinga jos interpretacija reiškia, kad būtent valstybė turi apginti interesus ir teises tų asmenų, kuriems žala yra padaryta arba realiai kyla jos padarymo pavojus.
Šia prasme būtų didelė klaida teigti, kad žmogus yra absoliučiai laisvas – skiepytis ar ne. Griežtai kalbant, absoliučių žmogaus teisių neegzistuoja, jos egzistuoja tik išimtinai tokia apimtimi, kokia nepažeidžia kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi, žmogaus teisių kolizija ir konkurencija yra amžina ir neišvengiama.
Antivakseriai, kaip ir visi kiti, nėra laisvi nuo visuomenės, kurioje jie gyvena. Tai reiškia, kad jų teisė nesiskiepyti neišvengiamai konkuruoja su kitų žmonių teise neturėti kontakto su tais, kurie kelia pavojingo užkrato pernešimo galimybę. Kitaip tariant, antivakseriai yra padidinto pavojaus šaltinis, kuriam būtina nustatyti protingus ir proporcingus teisių ir laisvių apribojimus.
Deklaruojama antivakserių teisė atsisakyti vakcinos, neišvengiamai pažeidžia kitų asmenų teises, jeigu darbe arba bet kokiame visuomenės susibūrime žmonių kontakto fiziškai neįmanoma išvengti. Tokiais atvejais kitiems asmenims, netgi ir pasiskiepijusiems, kyla realus pavojus užsikrėsti pavojingo viruso mutacija.
Panašiai kaip Jūsų kaimyno nosies padėtis apriboja Jūsų kumščio judėjimo laisvę arba Jūsų žmonos „ne“ apriboja Jūsų teisę į seksualinę laisvę, taip ir kito žmogaus teisė į sveikatą apriboja antivakserių teises. Tiksliau, paneigia jų teisę kelti grėsmę ir pavojų savo artimam, jeigu vartosime Biblijos terminiją. Paneigia, nes žala, kurią individas daro kitiems, apriboja jo potencialiai pavojingas teises.
Nesvarbu, kokie yra antivakserių įsitikinimai, svarbu, kad kiekvienas antivakseris yra tarsi rankinė granata su ištrauktu žiedu, kelianti tiesioginį ir realų pavojų kitiems žmonėms. Šia prasme jų kalbos apie Konstitucijos ginamą savo kūno neliečiamybę yra grubi demagogija, pažeidžianti kitų žmonių teisę į sveikatą, kūno neliečiamybę ir netgi gyvybę.
Ironiška, bet mes dažnai elgiamės kaip tas literatūrinis herojus, kuris zoologijos sode pastebėjo kiekvieną kirmėlę, bet nepastebėjo dramblio. Turiu omenyje faktą, kad diskutuodami apie žmogaus teisę vakcinuotis, mes visiškai ignoruojame aplinkybę, kad Lietuvoje galioja gausybė teisės aktų, kurie pagrįstai riboja žmogaus teises. Taigi, precendento toli ieškoti nereikia.
Šių aktų analizė rodo, kad valstybė gali pagrįstai versti individą jo paties ar visuomenės interesais atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų. Pavyzdžiui, mieste ribojamas transporto greitis, motociklininkas privalo dėvėti šalmą, o vairuotojas prisisegti saugos diržą.
Minėtų taisyklių logika tokia: nerūpestingumas ir neatsargumas kelia grėsmę ne tik pačiam individui, bet ir visuomenei. Mums nėra tas pats, ar kosmoso greičiu lėkęs vairuotojas pėsčiųjų perėjoje įsirėš į kūdikio vežimėlį, ar be šalmo važiavęs motociklininkas patirs mirtiną galvos traumą, o diržo neprisisegusi nėščia moteris išlėks pro automobilio priekinį stiklą.
Sakysit, o prie ko čia šventa žmogaus teisė spjauti į raginimus, juolab į prievartą skiepytis? Prie to, kad nepasiskiepijęs individas, kaip anksčiau palyginau, kelia aplinkiniams tokią grėsmę kaip granata su ištrauktu žiedu. Prisipažįstu kaltu – palyginimas silpnas. Išties, atsižvelgiant į neprognozuojamas viruso mutacijas, toks asmuo pavojingas visuomenei tarsi masinio naikinimo ginklas.