Minėtos sąlygos yra glaudžiai susijusios. „Yra Putinas – yra Rusija. Nėra Putino – nėra Rusijos“ – tai Rusijos Valstybės Dūmos pirmininko Viačeslavo Volodino pagimdytas opusas.
Šis opusas, apgailėtinu būdu nuplagijuotas nuo Hitlerio pavaduotojo nacistų partijai (NSDAP) – Rudolfo Hesso, šūkio „Hitleris yra Vokietija, o Vokietija yra Hitleris“, atskleidžia Kremliaus režimo dvasinį skurdą ir rodo, kokių zoologinio padlaižiavimo šedevrų gali sukurti „galerų vergo“ liokajai.
Tiesa, viskas priklauso nuo minėto opuso interpretacijos. Jeigu jį vertinsime taip – nėra Putino, nėra ir Putino sukurtos „dvasingos“ Rusijos, tai viskas atsistotų nuo galvos ant kojų. Juolab, kad Rusijos valdymo modelis yra Putino produktas, sukurtas pagal KGB paveikslą ir panašumą.
Kol valstybės vairas yra Putino rankose, tol kagėbisto mentaliteto paženklintas autoritarinis režimas yra nepajudinamas ir nereformuojamas. Dėsninga, kad Kremliaus opozicija bet kokias esmines permainas Rusijos politiniame ir socialiniame gyvenime sieja su Putino pasitraukimu.
Deja, paties „galerų vergo“ planai nežinomi. Kadangi Rusijos Konstitucija buvo iškreiptais būdais išprievartauta tam, kad Putinas galėtų likti prezidentu praktiškai iki gyvos galvos, tai neaišku, ar jis pasitrauks iš valdžios, ar bus išneštas iš jos. Neapibrėžtumas – įvairių teorijų motina.
Bene radikaliausios teorijos autorius yra vienas opozicijos lyderių, socialinių tinklų žvaigždė, įtakingas profesorius Valerijus Solovejus. Jis pateikė drąsią ir vienprasmišką prognozę – ne vėliau kaip 2022 metais Putinas pasitrauks iš savo posto ir aktyvios politinės veiklos.
Esą tai bus priverstinis pasitraukimas, nulemtas nenugalimos jėgos aplinkybių – progresuojančių Putino ligų. Kokios jos, V. Solovejus mįslingai nutyli. Į skeptikų klausimą, kodėl televizijos ekrane nematyti tokių ligų požymių, profesorius atkerta, jog nedera neįvertinti šiuolaikinės medicinos galimybių.
Kaip teigia Kremliaus opozicija, versiją dėl Putino pasitraukimo priežasties ir termino su nuoroda į profesorių V.Solovejų yra pateikę ir solidūs Vakarų leidiniai.
Savo ruožtu V. Solovejus teigia, esą nuoroda į jį tėra tik širma, kuri slepia tikrąjį informacijos šaltinį – Vakarų žvalgybų surinktą medžiagą. Pasak profesoriaus, įtakingi Vakarų lyderiai buvo gerai informuoti ir apie sovietų lyderių sveikatą, nors tai ir buvo griežtai saugoma valstybinė paslaptis.
Kur čia šuo pakastas? Kur ir kanalizacija. Mat žmogaus fiziologinės veiklos produktai suteikia begalę vertingos informacijos apie jo sveikatos būklę. Problema – reikiamo produkto pavyzdys. Šiuo atveju gaunasi taip: kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį, o informacija valdo tas, kas valdo unitazą.
Kadangi ant šio kabliuko savo laiku pasimovė Brežnevas, tai Putino svitą užsienio vizitų metu aptarnaujantis personalas šefo specifinę genetinę medžiagą surenka į konteinerius. Tačiau šios medžiagos trūkumas nereiškia, kad nėra kitų galimybių rinkti duomenis apie sveikatos būklę to, be kurio „nėra Rusijos“.
Ar profesorius V. Solovejus disponuoja informacija, gauta iš patikimų šaltinių? Panašu, kad taip. Praeityje prestižinio Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (MGIMO) katedros vedėjas, jis išugdė plejadą absolventų, kurie priklauso Rusijos isteblišmentui ir nutekina profesoriui informaciją apie Kremliaus intrigas bei aršias buldogų kovas po kilimu.
Žinoma, V. Solovejus ne Nostradamas. Neatmestina, kad dėl Putino 2022 metais jis klysta. Jeigu taip ir Putinas dalyvaus 2024 m Rusijos prezidento rinkimuose, jis neabejotinai laimės. Laimės kaip profesionalus sukčius, žaidžiantis žymėtomis kortomis.
Tuomet Vakarų pasauliui Rusija kaip buvo, taip ir liks duktė palaidūnė (įdomu, kodėl Biblijoje vartojamas tik terminas sūnus palaidūnas?). Taip pat alergiją kelianti šalis. Su termobranduolinio ginklo arsenalu. Bet kelianti alergiją.
Vis dėlto naivu manyti, kad Putinas – tipiškas KGB produktas, nėra numatęs plano B – pasitraukimo iš valdžios plano. Jis neabejotinai apima ir sprendimą dėl įpėdinio, kuriam Putinas, kaip sutaria Kremliaus kritikai, linkęs perduoti valdžią tokiu būdu, kokiu jam pardavė Borisas Jelcinas.
Valdžios perdavimas turi būti ir sklandus, ir vykdomas laikantis bent jau išorinių demokratijos atributų, kokiais yra Rusijos Federacijos prezidento rinkimai. Nuostabūs rinkimai, kurių rezultatai žinomi iš anksto, o rinkimų cirke dalyvaujantys Putino „varžovai“ yra Kremliaus marionetės ir dresuoti politiniai klounai.
Bet! Masiniai ir svarbiausia absoliučiai neprognozuojami protestai Baltarusijoje prieš kolchozų sektoriaus fiurerį negalėjo nesudrumsti olimpinės Putino ramybės. Šie protestai parodė ir tai, kad revoliucija be talentingo, charizmatiško lyderio, galinčio sutelkti ir įkvėpti žmones, yra pasmerkta.
Baltarusijoje tokio kalibro lyderių nėra, o Rusijoje yra. Pasikėsinimas į ryškiausią opozicijos lyderį – Aleksėjų Navalną, nepalieka jokių abejonių, kad vienintelis asmuo, galėjęs sankcionuoti jo nunuodijimą, – tai visagalis kagėbistas, ciniškai melavęs pasauliui, kad Rusijoje sunaikintas cheminis ginklas, įskaitant „Novičioką“.
Bet palikime mirusiems laidoti savo mirusiuosius. Istorijos evoliucijos klaida – putinizmas yra pasmerktas – tai apžvelgiamos ateities klausimas. Pagrindą šiai išvadai duoda tai, kad naujoji Rusijos karta prioritetą teikia ne cinišką melą transliuojančiai „zombiadėžei“, kaip Kremliaus kritikai vadina televizorių, o socialiniams tinklams.
Pavyzdžiui, tradicinė kasmetinė Putino spaudos konferencija (2020 m. gruodžio 17 d.) surinko 7,3 mln. žiūrovų auditoriją. Ir tai tuomet, kai zombiadėžė visais federaliniais kanalais transliavo Putino benefisą, paįvairintą jo atgrasaus kikenimo, kurį sukėlė klausimas apie pasikėsinimą į Navalną.
O kiek žmonių, atsukusių nugarą zombiadėžei ir išvėdinusių savo smegenis nuo Kremliaus propagandos nuodų, peržiūri režimą aštriai kritikuojančias A. Navalno laidas? Teisingai, dešimtys milijonų.
Štai įrašas Youtube „Aš paskambinau savo žudikui. Jis prisipažino“ surinko 26 milijonus peržiūrų, o korupcinio pobūdžio tyrimai „Jis jums ne Dimonas“ ir „Dvaras Putinui. Didžiausio kyšio istorija“ – atitinkamai 40 ir 90 milijonų. Minėti korupciniai tyrimai nebūtų įmanomi be Kremliaus aplinkos žmonių, kurie nutekino informaciją. Ir tai darė ne iš meilės Putinui.
A. Navalnas – opozicijos lyderis, bet ne vienintelis garsus Kremliaus kritikas. Nedaug nuo jo atsilieka ir jaunas žurnalistas Jurijus Dudis, kuris auditorijos, ypač jaunimo auditorijos, pritraukimo prasme tiesiog triuškina Kremliaus propagandos asą Vladimirą Solovjovą.
Visuomenės nuomonė formuoja jaunąją kartą – Rusijos ateitį. Šia prasme A. Navalno ir kitų iškilių Rusijos žmonių vizija, įvardyta kaip Nuostabios ateities Rusija (Rossija prekrasnovo buduščevo), gali mobilizuoti jaunimą ir liberalių pažiūrų žmones, kurie siekia demokratinių permainų Rusijoje. Tuomet šiai šaliai atsivertų reali galimybė grįžti į Europos tautų šeimą.
Idiliją gadina nebent rašytojas Viktoras Šenderovičius. Jis ironizuoja, kad kolektyvinėse rusų smegenyse yra malonumo centras, susijęs su mistine didžiąja Rusija. Šis centras kelia asociacijas su laboratorine žiurke, kuri „užmiršusi“ pagrindinius – alkio ir troškulio instinktus, nepaliaudama spaudo malonumo pojūtį keliantį mygtuką.
Ironija žiauri, bet taikli. Šia prasme labai iškalbingas V. Solovejo interviu Ukrainos žurnalistui Dmitrijui Gordonui. Jis paklausė, ar valdžioje atsidūrusi Rusijos opozicija aneksuotą Krymą ketina grąžinti Ukrainai. Profesorius atsakė neigiamai.
„Bet, jeigu vagis ištraukė iš kišenės piniginę, ar jis neprivalo grąžinti?“– neatlyžo Gordonas. Solovejus užtikrino, kad supranta ir ironiją, ir teisinį reikalo aspektą, bet pareiškė, jog dėl Krymo reali situacija tokia, kad atkurti tai, kas buvo iki 2014 metų, yra neįmanoma.
Analogiškos pozicijos laikosi ir Aleksejus Navalnas. Jis puikiai supranta, kad vien pareiškimas apie Krymo grąžinimą Ukrainai sukeltų griežtai neigiamą absoliučios daugumos rusų reakciją. O tai reikštų jo, kaip politiko, savižudybę. Taigi, panašu, kad ir demokratinės Rusijos spintoje netrūks skeletų.