Kodėl šalyje apstu skaisčiai raudonų draugų, kurie teisina nusikalstamą Rusijos karą ir bjaurų Kremliaus melą kartoja tarsi „Tėve mūsų“? Dėl paprastos priežasties, kurią leiskite paaiškinti ne visai diplomatine, bet užtat šiems „draugams“ ir jų, atsiprašant, idėjiniams vadams suprantama kalba.
Tikroji ir primityvi kaip karvės mykimas priežastis yra ta, kad Rusijos carų subinės keičiasi, o laižytojų kontingento lyginamasis svoris sudaro maždaug 14–17 proc. visų tautiečių ir svyruoja statistinės paklaidos ribose.
Prezidento rinkimų pirmasis turas gerai atskleidė rinkėjų preferencijas: 7,31 proc. jų balsavo už Eduardą Vaitkų, kuris V. Putinui yra atsidavęs labiau nei geriausias žmogaus draugas, o 12,35 proc. – už Igną Vėgėlę, taigi už tokias politines saulėgrąžas, kurių galvos visada gręžiojasi įkandin V. Putino saulės.
Peršasi išvada, kad praktiškai visi E. Vaitkaus rinkėjai ir dalis I. Vėgėlės elektorato gerbia Kremliuje reziduojantį karinį nusikaltėlį, genocido ideologą ir organizatorių. Tai nekelia didelės nuostabos, nes specifinio tipo žmonės, kurių yra ir Marijos žemėje, garbina tokius žudynių „genijus“, kaip Leninas, Stalinas ir Hitleris.
Panašiai, kaip Stalinas buvo savo epochos Leninas, Putinas yra savo epochos Stalinas. Nesvarbu, kad pagal asmenybės mastą V. Putinas tėra tik smulki ir apgailėtina Stalino kopija, svarbu, kad šis bailus maniakas paveldėjo Stalino sukurtą branduolinį ir melo bei dezinformacijos arsenalą.
Panašiai, kaip Stalinas buvo savo epochos Leninas, Putinas yra savo epochos Stalinas. Nesvarbu, kad pagal asmenybės mastą V. Putinas tėra tik smulki ir apgailėtina Stalino kopija, svarbu, kad šis bailus maniakas paveldėjo Stalino sukurtą branduolinį ir melo bei dezinformacijos arsenalą.
Todėl ar verta stebėtis, kad egzaltacijos apimtas E. Vaitkus yra gatavas išlaižyti V. Putino batus, ilgesingai keldamas žvilgsnį link tikrojo savo geismų objekto? Ar verta stebėtis, kad už šį karštą V. Putino gerbėją balsavo ne tik raudonoji Lietuvos papilvė – Šalčininkų ir Visagino regionai, – bet ir dalis etninių lietuvių?
Nepaisant to, daugelį žmonių ištiko šokas: kaip galima balsuoti už tą, kuris atvirai dievina V. Putiną – atgrasų Stalino ir Hitlerio reikalo tęsėją? Juk ne tik žmonėms, bet ir socialiniams žinduoliams – netgi vilkams – yra būdingas moralinis kodeksas, apribojantis savo gentainių kankinimą, luošinimą ir žudymą.
Deja, tai būdinga žiaurumo sinonimu laikomiems žvėrims, bet ne Kremliaus maniakui, kuris masines žudynes grindžia įžūliu ir cinišku melu. Štai V. Putino guru Stalinas savo aukas vadino „žmogaus pavidalo žvėrimis“, taigi sau – didžiausiam nusikaltėliui žmonijos istorijoje – suteikė aukos statusą, o aukoms – agresoriaus. Sekdamas Stalinu, V. Putinas Ukrainą įvardijo kaip agresorę, o Rusiją – kaip auką.
Naivu manyti, kad agresijos prieš Baltijos šalis atveju Kremlius išradinėtų dviratį. Ne, nereikia būti Nostradamu, kad galėtum numatyti, jog Lietuvai, Latvijai ir Estijai V. Putinas suteiktų šalių agresorių statusą, o Rusijai – aukos, realizuojančios šventą teisę į savigyną, nes agresyvi ir provokuojanti Baltijos valstybių politika esą nepaliko Rusijai kito pasirinkimo.
Naivu manyti, kad agresijos prieš Baltijos šalis atveju Kremlius išradinėtų dviratį. Ne, nereikia būti Nostradamu, kad galėtum numatyti, jog Lietuvai, Latvijai ir Estijai V. Putinas suteiktų šalių agresorių statusą, o Rusijai – aukos, realizuojančios šventą teisę į savigyną, nes agresyvi ir provokuojanti Baltijos valstybių politika esą nepaliko Rusijai kito pasirinkimo.
Sakysit, toks galimos agresijos pateisinimas ir pagrindimas skamba taip, tars jis būtų subrandintas beprotnamyje, aprobuotas bepročių konsiliumo ir įgarsintas neprognozuojamo bepročio, kurio vieta – pavojingiems pamišėliams skirtoje psichiatrinėje ligoninėje?
Belieka tik apgailestauti, kad absurdas tapo vos ne kasdiene duona. Dėsninga, kad E. Vaitkus Prezidento rinkimų debatuose, nuosekliai laikydamasis absurdo logikos, su pavydėtinu atkaklumu kartojo „blaivią“ mintį, kad Lietuva turėtų liautis provokuoti Rusiją ir eskaluoti konfliktinę situaciją.
Tiesa, kuo tokia „provokacija“ pasireiškė, E. Vaitkus neįvardijo. Įdomu, ar pagal absurdišką jo logiką, Lietuva šlykščiausiu būdu neprovokuoja Rusijos, „negrąžindama“ jai Vilniaus ir Klaipėdos? Juolab, kad Vladimiras Žirinovskis, kol dar nebuvo iškeliavęs į pragarą, kliedėjo ir svaičiojo, esą Rusija turi „susigrąžinti“ šiuos miestus, kuriuos Stalinas „padovanojo“ bankrutuojančiai Lietuvos valstybei.
Tačiau Lietuvai problemų kelia ne karinio nusikaltėlio V. Putino garbintojas E. Vaitkus ir ne jo gudresnis bei lankstesnis idėjinis pusbrolis I. Vėgėlė, o šių Lietuvos gelbėtojų socialinė atrama. Neatsitiktinai politologai ir sociologai uoliai ieško tokio keisto prieraišumo šaknų ir jas lengvai randa.
Atseit, skurdžiai gyvenantys ir visuomenėje nepritapę žmonės lengvai pasiduoda saldiems populistų pažadams ir vilionėms, o tautinės mažumos yra tikroji E. Vaitkaus atrama todėl, kad jos nėra deramai integruotos į Lietuvos visuomenę, jaučiasi nepritapusios ir atstumtos.
Ignoruoti tokias įžvalgas būtų neprotinga. Tačiau ir laikyti šias, iš pirmo žvilgsnio pagrįstas ir racionalias, o iš tikrųjų ganėtinai banalias ir lėkštas, įžvalgas tiesa paskutinėje instancijoje būtų lengvabūdiškumo viršūnė.
Kodėl? Todėl, kad padėdami žmonėms, turintiems tokių problemų, kaip dėl nesveiko gyvenimo būdo įgytos ligos, taip pat skurdas, benamystė, bedarbystė, taigi duodami jiems pinigų arba teikdami socialines paslaugas, mes faktiškai jiems mokame už jų turimas problemas. Dar daugiau. Pakirsdami tokių žmonių motyvaciją dirbti, mes suteikiame jiems motyvaciją parazituoti visuomenės sąskaita.
Tai nereiškia, kad galima kvestionuoti visuomenėje populiarią idėją dėl teisingo lėšų perskirstymo socialinės paramos tikslais. Ne, tai reiškia, kad ganėtinai naivu yra ignoruoti faktą, kad minėtas perskirstymas nėra nei panacėja nuo socialinės nelygybės, nei patikimas instrumentas, apsaugantis skurdžiau gyvenančius žmones nuo demagogiškų populistų pažadų.
Lygiai taip pat neprotinga yra muštis į krūtinę, barstyti galvą pelenais ir atgailauti, esą Lietuvos valstybė mažai nuveikė integruojant tautines mažumas į visuomenę, dėl ko jos tampa lengvu toksiškos Kremliaus propagandos taikiniu.
Ar ištikimas V. Putino gerbėjas E. Vaitkus arba Baltarusijos diktatorių iš esmės reabilituojantis, o kaltinimus dėl pašlijusių tarpvalstybinių santykių Lietuvos valstybei žeriantis I. Vėgėlė yra tautinių mažumų atstovai? Jeigu ne, ar verta stebėtis, kad panašių pažiūrų laikosi ir dalis tautiečių, priklausančių tautinėms mažumoms?
Retorinis klausimas: ar ištikimas V. Putino gerbėjas E. Vaitkus arba Baltarusijos diktatorių iš esmės reabilituojantis, o kaltinimus dėl pašlijusių tarpvalstybinių santykių Lietuvos valstybei žeriantis I. Vėgėlė yra tautinių mažumų atstovai? Jeigu ne, ar verta stebėtis, kad panašių pažiūrų laikosi ir dalis tautiečių, priklausančių tautinėms mažumoms?
Viena vertus, šių tautiečių individuali siela tarsi susilieja su kolektyvine siela tos bendruomenės, kuri dėl kalbos, mąstysenos ir kultūrinių skirtumų vis dar žvelgia į Rytus. Kita vertus, jeigu tam tikra žmonių grupė orientuojasi į Rusiją, tai absurdiškiausias ir kraugeriškas Kremliaus idėjas ji laiko teisingomis, o kliedesiais aptekusį E. Vaitkų – mesiju, atėjusiu išpirkti Lietuvos valdžios nuodėmes.
Pabaigai norėčiau išreikšti aiškią poziciją dviem svarbiais ir aktualiais klausimais. Pirma, ar mes turime toleruoti tokias žmonių grupes, kurios pateisina ir palaiko nusikalstamą Rusijos karą, sukėlusį begalinį skausmą ir kančias bei kolosalius materialinius nuostolius Ukrainos tautai? Antra, ar turime leisti E. Vaitkui sukurti ir įregistruoti politinę partiją, orientuotą į kruviną V. Putino saulę?
Jeigu aš būčiau tauriai paraudonavęs ir teroristinėms valstybėms prielankus filosofas, kuris gina agresoriaus teisę laisvai skleisti melą, dezinformaciją ir kriminaliniais nusikaltimais laikomą tautinės neapykantos kurstymą bei karo propagandą, į abu šiuos klausimus atsakyčiau teigiamai.
Bet! Mano proto girnos nemala tokių miltų, kokius naudoja Kremliaus demagogijos virtuvė ir šios virtuvės patiekalams neabejingi kai kurie krištolinio tyrumo filosofai, todėl teigiamai atsakysiu į pirmą klausimą, neigiamai – į antrą.
Išties, mes turime ramiai, be jokios isterijos ir dantų griežimo priimti tai, ką pakeisti turime tik labai ribotas galimybes. Būtent, kad Lietuvoje natūraliai ir neišvengiamai susiklosto tokios žmonių grupės, kurios mielai šlemščia politiniu „Novičioku“ užnuodytus Kremliaus propagandos vermišelius, o Kremliaus komivojažierius, kabinančius šiuos vermišelius ant ausų, laiko pranašais.
Tačiau tai nereiškia, kad kokią nors politiniu maru užsikrėtusią raudonųjų draugų gaują, beprotiškai simpatizuojančią agresyviai Kremliaus politikai, mes turime įteisinti, įregistruoti kaip politinę partiją ir suteikti jai tribūną skleisti rusiškojo nacizmo idėjas. Be to, taip intensyviai dergti Lietuvą, kad netgi didysis patriotas ir tautos gelbėtojas I. Vėgėlė pažaliuotų iš pavydo.
