Tai reiškia, kad už agresyvaus karo prieš Ukrainą planavimą ir vykdymą, kaltas yra tik išimtinai Putino marionečių teatras – Rusijos Federacijos politinė ir karinė vadovybė, bet ne tauri ir kilni rusų tauta. Ji nėra kalta už ligoninių, mokyklų, gimdymo namų bombardavimą, civilių žudymą, moterų, kūdikių žaginimą ir kitus siaubingus karo nusikaltimus.
Tai reiškia, kad už šiurpias Bučos žudynes, azartišką žmonių medžioklę specifiniuose safari parkuose, lavonų išniekinimą ir visų, kas juda, prievartavimus iškreiptomis formomis kalti tik išimtinai juos įvykdę išsigimėliai. Bet jokiu būdu ne didžiadvasiška Motina Rusija, kuri nieko nežinojo ir negalėjo žinoti apie nuo jos kruopščiai slepiamas baisybes.
Peršasi logiška ir nepaneigiama išvada – baisi klaida ir neteisybė yra pasmerkti Rusiją politiškai ir diplomatiškai, taikyti žudikiškas ekonomines sankcijas ir izoliuoti ją mokslo, meno, sporto ir kultūros srityse. Išties, kodėl užuot išreiškę begalinę meilę ir pagarbą statistiniam rusui, turėtume jį atstumti, paženklinti gėdos stigma ir smerkti?
Čia perteikiau K. Girniaus straipsnio „Atsakomybė- tik individuali“ ne pažodinį tekstą, bet jo dvasią, esminę idėją. Ar ne puiku, kad mielaširdingas autorius be jokių išlygų teisina rusų tautą, kurios dauguma palaiko agresyvų, nusikalstamą karą? Ar ne nuostabu, kai jis griežtai ir principingai smerkia tuos, kurie smerkia ir šį karą, ir šio karo šalininkus?
Tiesa, priverstas konstatuoti, kad ponas Girnius, nors ir eina velniškai teisinga kryptimi, bet vis dėlto nėra visiškai nuoseklus ir neina šia kryptimi iki logiško galo. Ar ne keista, kad jis nesumalė į miltus tų argumentų, kuriuos naudoja „specialios karinės operacijos“ priešininkai, siekdami pagrįsti, kodėl būtina apriboti ekonominius santykius su Rusija?
Išties, nuosekliai laikantis pono Girniaus logikos, reikėtų demagogijos viršūne laikyti siūlymus įvesti embargo Rusijos naftai ir dujoms. „Demagogų“ logika akivaizdi: civilizuotas pasaulis kasdien moka apie 700 milijonų dolerių Rusijai, kuri iš tų pajamų finansuoja karo pramonę, nukreiptą prieš šį pasaulį ir jo vertybes.
K. Girnius tokius argumentus ignoruoja, o jo logikos esmė yra užkoduota idėjoje, kad atsakomybė bei kaltė yra tik individuali ir jokiu būdu negali būti kolektyvinė. Taigi, pasak K. Girniaus, bet kokios ekonominės sankcijos, kurios neišvengiamai skaudžiai smogia ir rusų tautai, yra visiškai neteisingos, nes ši tauta be kaltės laikoma kalta.
Neteisybė nežino ribų – rusai be kaltės laikomi kaltais ir tuomet, kai Rusija izoliuojama mokslo, meno, kultūros ir sporto srityse. Atseit, rusams tokiais atvejais absoliučiai nekorektiškai perkeliama kolektyvinė kaltė dėl tų nežmoniškų nusikaltimų, kurių jie ne tik nepadarė, bet apie kuriuos jie net nežino.
Rusai nežino ir negali žinoti, ką reiškia karo siaubas? Rusai šventai tiki, kad ukrainiečiai – jų broliai, o šaunioji Putino kariauna išvaduoja juos nuo prakeiktų nacių, užgrobusių valdžią Kijeve? Rusai šventai tiki, kad paprasti ukrainiečiai sutinka juos su duona ir druska, o merginos su gėlėmis ir pačios kariasi šauniesiems tankistams ant kaklo?
Ne, pone Girniau, rusai nėra naivūs ir geraširdžiai vaikai. Netgi kvailiui aišku, kad tokiu atveju karas turėjo baigtis per 48 – 72 valandas, bet jo pabaigos nesimato ir beveik po dvejų mėnesių trunkančio didvyriško ukrainiečių pasipriešinimo. Atrodo, rusų kareivių motinos ir žmonos turėtų išeiti į gatves, kai jos gauna cinkuotą karstą su savo sūnaus ar vyro palaikais.
Ne, jos neišeina ir neišeis, nes ciniškai sutinka gauti 5 – 7 milijonus rublių (60-80 tūkst. eurų) už savo žuvusius artimuosius, o konkretus sumos dydis tiesiogiai siejamas su jų tylėjimu ir karo palaikymu. Deja, žiaurus, brolžudiškas karas vyksta būtent todėl, kad dauguma rusų jį palaiko, o jeigu ir yra apgauti nuodingų Kremliaus lakštingalų, tai todėl, kad nori būti apgauti.
Tai reiškia, kad rusai yra bent jau pasyvūs karo bendrininkai, tačiau K. Girnius šį faktą atkakliai neigia: „Grupės nariai, neprisidėję prie nusižengimo, nėra atsakingi už savo kolegų ar draugų nusikaltimus <...> atsakomybę už pulko A ir jo karių žudymus negalima primesti pulko B kariams, jei jie nedalyvavo. Ir tikrai ne sportininkei Kaliningrade ar šachmatininkui Petrapilyje“.
Deja, minėti argumentai tėra tik netinkami ingredientai tos suveltos loginės mišrainės, kuri neišlaiko elementarios kritikos. Reikalas tas, kad K. Girnius čia visai nepagrįstai suplaka skirtingas sąvokas- moralinę ir teisinę atsakomybę, taip pat ignoruoja svarbią istorijos pamoką, kokiais atvejais už nusikaltimus žmoniškumui taikytina ne tik individuali, bet ir kolektyvinė atsakomybė.
Išties, kai smerkiama Rusijos invazija į Ukrainą ir rusų tautai perkeliama kolektyvinė kaltė už karo nusikaltimus, tai kalbama apie jos moralinę kaltę. Šia prasme padarysiu nedidelį istorinį ekskursą. Griežtai smerkdamas nežmonišką laukinio kapitalizmo moralę, Marksas rašė, kad nėra tokio nusikaltimo, kurio nepadarytų kapitalistas, jeigu pelnas viršija 100 proc.
Daug vandens nutekėjo ir kapitalizmas, o ne socializmas įgavo žmonišką veidą. Daugelis Vakarų kompanijų pasitraukė iš Rusijos rinkos dėl etinių sumetimų, nenorėdamos turėti dalykinių ryšių su valstybe, kurios reputacijai nusikalstamas karas padarė milžinišką žalą. Šių kompanijų pasitraukimas reiškia, kad jos pripažįsta ne rusų tautybės darbuotojų individualią kaltę, bet rusų tautos kolektyvinę kaltę.
Didelė klaida, o būtent ją daro K. Girnius, yra sutapatinti moralinę ir teisinę kaltę. Kai kalbame apie teisinę kaltę, tai jokiu būdu negalima ignoruoti nekaltumo prezumpcijos. Pagal šią prezumpciją asmuo laikomas nekaltu, kol įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu neįrodyta priešingai. Dar daugiau. Pagal vieną nekaltumo prezumpcijos postulatų neįrodytas asmens kaltumas reiškia jo nekaltumą.
Retorinis klausimas: koks teismas, laikydamasis įstatymo nustatytų taisyklių, procedūrų, formalumų ir rungimosi principo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžių yra pripažinęs Bučos budelių, žudikų ir žagintojų kaltę? Šis klausimas nereikalauja atsakymo – juridine prasme nėra jokio pagrindo Bučos mėsininkų įvardyti nusikaltėliais, padariusius šiurpius nusikaltimus žmoniškumui.
Bet! Koks mėšlas ir koks pasityčiojimas iš sveiko proto būtų draudimas remiantis minėtais formaliais juridiniais reikalavimais, vadinti žudikus žudikais, žagintojus žagintojais ir apskritai nusikaltėlius nusikaltėliais! Nuteisti be teismo karo nusikaltėlių mes negalime, kas gali tai paneigti. Tačiau drausti įvardyti tikraisiais vardais nusikaltėlius būtų ir kvaila, ir neteisinga. Moraline, etine prasme.
Lygiai taip pat neprotinga būtų leistis, kaip tai daro K. Girnius į tuščiavidurius išvedžiojimus dėl kolektyvinės atsakomybės neigimo. Taip pat dėl griežto, jokių išimčių nežinančio atsakomybės bei kaltės individualizavimo už karo nusikaltimus. Juolab, kad šiuo atveju yra ignoruojamas labai svarbūs juridiniai precedentai.
Kalbu apie reikšmingus Niurnbergo karo tribunolo sprendimus, kurių nepaisyti tikrai nebūtų didelio proto požymis. Pabrėžtina, kad pagal šio tribunolo sprendimą nusikalstamomis buvo pripažintos šios Trečiojo Reicho institucijos – NSDAP (nacių partijos) vadovybė, gestapas, SD, SS ir SA. Ir priešingai, nusikalstamais nebuvo pripažinti Valstybės aparatas, Vermachtas ir Hitlerjugendas.
Vis dėlto dideles ir kaip pripažįsta daugelis tyrinėtojų pagrįstas abejones sukėlė besąlygiškas SS pripažinimas nusikalstama institucija. Šiuo atveju buvo ignoruojamas faktas, kad nusikaltimus žmoniškumui vykdė ne fronte narsiai kovoję Waffen SS daliniai (tarp jų latvių ir estų), o SS priklausantys struktūriniai padaliniai, kaip pavyzdžiui, Einsatzgruppen mobilūs žudymo būriai.
Žinoma, istorinės paralelės yra ir labai rizikingos, ir labai šlubuoja. Tačiau be jų neįmanoma suvokti ir paaiškinti istorinių dėsningumų. Šia prasme, jeigu mes norime adekvačiai įvertinti masiškus ir siaubingus Rusijos armijos nusikaltimus, tai ją turėtume lyginti ne su Vermachtu, o su SS, tiksliau jos mobilia žudymo grupe Einsatzgruppen. Tuomet visos kalbos apie individualią atsakomybę ir kaltę tampa tuščiomis ir beprasmiškomis.
Lygiai taip pat beprasmiškomis tampa kalbos apie rusų tautos kolektyvinę kaltę ir atsakomybę. Moralinę. Prisiminkime, kelinta vokiečių tautos karta neša sunkų kolektyvinės atsakomybės kryžių. Nesiteisindama ir, skirtingai nuo rusų, nesistengdama kaltę dėl nusikaltimų žmoniškumui suversti aukai. Tiesa, jeigu rusai ir yra apgauti savo valdžios, tai tik todėl, kad jie velniškai nori būti apgauti.
