Bet! Kyla problema – su kokia politine jėga įmanoma nugalėtojų koalicija, kai tradicinės partijos su žvėrišku apetitu gviešiasi įtakingiausių postų? Štai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri atliko stiprų ir klastingą ėjimą – į sąrašo pabaigą įrašė kuklumo įsikūnijimą, Igną Vėgėlę, – tikisi ne mažiau „kuklių“ postų: premjero ir Seimo Pirmininko. Nesiskundžia apetitu ir Sauliaus Skvernelio demokratai, kurie tik išimtinai „vardan Lietuvos“ linkę pasiaukoti ir užsikrauti sunkią premjero naštą.
Ko gero, realiu kandidatu į koalicijos partnerius lieka partija, kurios lyderio viešus antisemitinius pareiškimus galima interpretuoti kaip žydšaudžių reabilitavimą ir kaltės už Holokaustą Lietuvoje perkėlimą patiems žydams. Užtat partija „Nemuno aušra“ nėra išranki. Priešingai, ji alkana postų, nes sudaryta iš politikos marginalų, kurių galvos, tarsi saulėgrąžos į saulę, visuomet atgręžtos į Remigijų Žemaitaitį.
Tačiau objektyvios aplinkybės, stumiančios V. Blinkevičiūtę ir R. Žemaitaitį politinių vedybų link, nedaug ką reiškia, jeigu nėra politinės valios šiai keistai sąjungai realizuoti arba potencialūs sutuoktiniai jaučia vienas kitam atmetimo sindromą. Taip pat V. Blinkevičiūtė gali būti nesuinteresuota rizikuoti solidžios partijos reputacija, saistydama savo ateitį su išsišokėliu, kuris yra kalifas valandai, o šio kalifo sukurtos „Nemuno aušros“, neatmestina, laukia staigios Nemuno sutemos.
Skirtingai nei Eduardas Vaitkus, kuris skaisčiai blykstelėjęs užgeso ir dabar tėra politinis lavonas, Remigijus Žemaitaitis nesudegė įskriejęs į tankią ir konkurencingą viešojo gyvenimo atmosferą. Dar daugiau, jo sukurta „Nemuno aušra“ toliau kraunasi kapitalą, o pats R. Žemaitaitis yra lydimas sėkmės, kuri iš inercijos generuoja sėkmę.
Tokie būgštavimai nėra nepagrįsti, bet kas nerizikuoja, tas negeria pergalės šampano. Juolab, kad R. Žemaitaitis nepanašus į lūzerį, nes į politinį šalies gyvenimą jis įsiveržė tarsi meteoras. Tačiau, skirtingai nei Eduardas Vaitkus, kuris skaisčiai blykstelėjęs užgeso ir dabar tėra politinis lavonas, R. Žemaitaitis nesudegė įskriejęs į tankią ir konkurencingą viešojo gyvenimo atmosferą. Dar daugiau, jo sukurta „Nemuno aušra“ toliau kraunasi kapitalą, o pats R. Žemaitaitis yra lydimas sėkmės, kuri iš inercijos generuoja sėkmę.
Sėkmės lydimas ir neprincipingas populistas, veidmainiškai tvirtinantis toks nesąs, intuityviai jaučia, ko trokšta rinkėjų elektoratas, ir labai efemerišką dalyką – savo principus, kurių neturi ir niekada neturėjo – mielai iškeistų į konkrečius postus būsimoje Vyriausybėje. B to, R. Žemaitaitis yra absoliučiai neišrankus visaėdis ir tuo panašus į Rusijos simbolį – mešką.
Ar tai reiškia, kad principingoji V. Blinkevičiūtė gali nusižengti savo tvirtiems principams ir sudaryti koaliciją su neprincipingu išsišokėliu? Ne, įspūdis, kad ji turi tvirtus principus, yra apgaulingas. Toks pat apgaulingas, kaip ir įspūdis, kad ji yra švelni kaip šilkas ir minkšta kaip aksomas.
Ne, V. Blinkevičiūtė yra kieta moteris, ryžtinga kovotoja, meistriškai manipuliuojanti principu „kuo valdantiesiems blogiau, tuo opozicijai geriau“. Dėsninga, kad visas objektyvias Lietuvą ištikusias bėdas ir nelaimes ji personalizavo su valdančiąja Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija ir kartu parengė palankią dirvą ateiti į valdžią tautos gelbėtojams – socialdemokratams.
Opozicinei partijai iškilti ir laimėti konkurencinėje kovoje nepalankios tokios aplinkybės, kokios yra palankios Lietuvai. Mat ekonominė ir socialinė šalies pažanga, stabilus atlyginimų, pensijų ir socialinių pašalpų bei išmokų augimas – tai palanki dirva valdantiesiems, bet ne opozicijai, kuri neturi pagrindo dejuoti dėl „konservų“ išvogtos ir skurdo dugne besikapanojančios Lietuvos.
Tačiau opozicinei partijai iškilti ir laimėti konkurencinėje kovoje nepalankios tokios aplinkybės, kokios yra palankios Lietuvai. Mat ekonominė ir socialinė šalies pažanga, stabilus atlyginimų, pensijų ir socialinių pašalpų bei išmokų augimas – tai palanki dirva valdantiesiems, bet ne opozicijai, kuri neturi pagrindo dejuoti dėl „konservų“ išvogtos ir skurdo dugne besikapanojančios Lietuvos.
Manote, gerovės augimas šalyje buvo rimtas iššūkis socialdemokratų vedlei? Ne, valdančiųjų privalumus V. Blinkevičiūtė sugebėjo paversti jų trūkumais. Pavyzdžiui, tos aplinkybės, kad kylant ekonomikai, šalis laikėsi fiskalinės drausmės, o biudžeto deficitas neviršija Europos Sąjungos nustatytos ribos, V. Blinkevičiūtė anaiptol nelaiko privalumu. Nelaiko todėl, kad už subalansuoto biudžeto, atseit, nėra matoma paprasto žmogaus.
Svarbiausia, kad šį tikrų tikriausią rūpestį dėl paprasto žmogaus V. Blinkevičiūtė išreiškia gerai sumodeliuotu, saldžiai lipšniu, it medumi teptu balsu, kuris įsiskverbia į kiekvieno lietuvio širdį – žinoma, jeigu ši nėra galutinai surambėjusi. Taigi, kas gali paneigti, kad V. Blinkevičiūtė nėra verta lietuviškosios Motinos Teresės laurų?
Susidaro įspūdis, kad rodydama rūpestį ir atsidavimą paprastam žmogui, V. Blinkevičiūtė gatava prieš televizijos kameras numazgoti kelių labiausiai paliegusių senolių kojas, tuo nenusileisdama popiežiui, kuris Didįjį Ketvirtadienį mazgojo kojas dvylikai kalinių. Svarbiausia, kad V. Blinkevičiūtės kalbos, persunktos krikščioniška nuolankios meilės savo artimui dvasia, veikia ir krauna socialdemokratams dividendus.
Išradingumu V Blinkevičiūtei nenusileidžia ir R. Žemaitaitis, kuris puikiai išnaudojo istorijos jam suteiktą šansą parodyti, koks jis šaunus vyras ir kaip mūru stoja už Lietuvą. Išties nepalankios aplinkybės nesužlugdė R. Žemaitaičio asmenyje politiko; priešingai – pasitarnavo kaip tramplinas jo karjerai.
Manote, Remigijus Žemaitaitis praskydo? Ne, bemat suvokęs, kad antisemitiniai pareiškimai ne mažina, o didina jo populiarumą tarp tam tikros kategorijos rinkėjų, jis nelaukė nemalonaus spyrio į vietą žemiau nugaros ir pats atsisakė mandato. Be to, sugriežtino antisemitinę retoriką.
Štai Konstitucinis Teismas pripažino, kad viešais antisemitiniais pareiškimais R. Žemaitaitis sulaužė Seimo nario priesaiką, o tai įgalino parlamentą pradėti balsavimo procedūrą dėl Seimo nario mandato panaikinimo. Manote, R. Žemaitaitis praskydo? Ne, bemat suvokęs, kad antisemitiniai pareiškimai ne mažina, o didina jo populiarumą tarp tam tikros kategorijos rinkėjų, jis nelaukė nemalonaus spyrio į vietą žemiau nugaros ir pats atsisakė mandato. Be to, sugriežtino antisemitinę retoriką.
Jis pataikė į dešimtuką, nes daugeliui tautiečių tas mitas, kuris išimtinai monstrams lietuviams besąlygiškai perkelia kaltę dėl kraują stingdančių Holokausto nusikaltimų, yra atgrasus ir kelia atmetimo sindromą. Lygiai taip pat sėkmingai jis spjovė į prieštaringą „Dvigubo Holokausto“ teoriją, pasak kurios žydai aktyviai talkino raudonąjį terorą prieš lietuvius vykdžiusiems bolševikams, o tai atperka kaltę tų lietuvių, kurie talkino žydus naikinusiems naciams.
Nepaisant to, kad šios teorijas nepagrįstumas seniai įrodytas, R. Žemaitaitis sugebėjo ją netgi perspjauti, išsakydamas tokius teiginius, kuriuos galima interpretuoti, kad ne lietuviai vykdė žydų Holokaustą, o atvirkščiai – žydai lietuvių, ir kad patiems žydams krinta kaltė už jų tautos sunaikinimą.
Argi po tokio pobūdžio pareiškimais nepasirašytų kiekvienas žydšaudys?
Taigi, peršasi natūralus klausimas: ar tokia saldi porelė, kaip lietuviškoji Motina Teresė ir sėkmės lydimas antisemitas, gali nesusukti bendro lizdelio? Sensacija veikiau būtų ne ta, kad V. Blinkevičiūtė ir R. Žemaitaitis sudarytų koaliciją, o ta, kad tokios koalicijos nesudarytų. O nesudarys tuo atveju, jeigu antisemitiniai įsismaginusio R. Žemaitaičio pareiškimai bumerangu smogs jam pačiam.