Maskva taip nemano. Pagal pirminę Kremliaus versiją, SSRS pergalę lėmė pažangi socialistinė santvarka ir išmintingas Komunistų partijos vadovavimas, pagal dabartinę – jokio priešo niekada nenugalėta ir neokupuota Rusija.
Pagarba zombių propagandai! Išties, kam prisiminti apgailėtinai trumpą laikotarpį – vos pustrečio šimtmečio trukusį mongolų-totorių jungą ir kiek ilgiau LDK sudėtyje buvusias rusų žemes!?
Abi Kremliaus versijos – viena atsiduodanti naftalinu, kita – madinga Putino Rusijoje turi bendrą genetinį kodą. Jos neigia neįkainojamą Sąjungininkų indėlį į pergalę ir remiasi Blogio imperijos mitais, kuriuos palaimino asmeniškai Stalinas. Jis puikiai suprato, kokį svarbų propagandinį vaidmenį atlieka liaudies heroizmą šlovinantys mitai, kurie įkvepia ir vienija homo soveticus.
Šie mitai – zombių propagandos atraminiai stulpai. Buvęs Rusijos Federacijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis rašo: „Faktai patys savaime nedaug ką reiškia (...) Viskas prasideda ne nuo faktų, o nuo jų interpretacijos. Jeigu jūs mylite savo tėvynę, savo liaudį, tai istoriją jūs visada rašysite pozityviai.“
„Pozityvaus rašymo“ esmę atskleidžia tai, kaip VM vertina vadinamąjį 28 panfiloviečių žygdarbį. Pasak kultinės sovietų legendos, šie karžygiai 1941 m lapkričio 16 d. mūšyje dėl Maskvos, užtvėrė kelią fašistų ordoms ir krito didvyrių mirtimi, prieštankinėmis granatomis ir Molotovo kokteiliais sunaikinę vokiečių tankų diviziją.
Deja, mitų kūrėjus ištiko konfūzas – išslaptinti archyviniai dokumentai parodė, kad panfiloviečių istorija – tai kliedesiai, o kai kurie Aukso žvaigždėmis apdovanoti kritę „didvyriai“ jau po savo pačių mirties (!) ištikimai tarnavo vokiečiams. Policajais, kuriuos Stalino režimas laikė tėvynės išdavikais.
Ši aplinkybė, demaskuojanti kvailą ir primityvų melą, absoliučiai nesutrikdė Kremlius propagandos asų, kurie nuolat perrašinėja istoriją ir, kupini švento pasipiktinimo, tuo apsiputoję kaltina kitus.
„Mano giliausiu įsitikinimu, netgi jeigu visa ši istorija būtų išgalvota nuo pradžios iki galo, netgi jeigu apskritai nebūtų buvę Panfilovo – tai šventa legenda, kurios negalima liesti. O žmonės, kurie tai daro, patentuoti išgamos“, – šiuos VM žodžius 2016 m. spalio 4 d. citavo agentūra „Interfax“.
Bravissimo! Kas netiki „šventa legenda“, tas patentuotas išgama, kas tiki, tas patriotas, privalantis tikėti ir kitais naudingais mitais. Pavyzdžiui, apie Aleksandrą Matrosovą, kuris krūtine uždengė atakuojančių raudonarmiečių gretas šienaujančio kulkosvaidžio ambrazūrą.
Ambrazūras įtvirtintose ugniavietėse „hitleriniai žmogėdros“, kaip subtiliai vokiečius vadino bolševikų propaganda, įrengdavo taip, kad apšaudymas būtų panoraminis, o atakuojantys negalėtų granatomis sunaikinti kulkosvaidžio lizdą iš flangų. Grynai teoriškai ambrazūrą galėjo uždengti nebent 12 kareivių. Bet nebūsiu priekabus, tebus vienas.
Įdomu, kas po žaibiško akimirksnio liktų iš tokio gyvojo skydo, jeigu nacių standartinio MG-42 kulkosvaidžio šaudymo dažnis buvo 15–20 šūvių per sekundę, o pradinis kulkos greitis – 750–1000 metrų per sekundę? Krūtine uždengti ambrazūrą AM galėjo taip pat sėkmingai, kaip ir su dantų krapštikliu sustabdyti tanką.
Apskritai mitai apie nemirtingus sovietų „herojų“ žygdarbius yra grindžiami iškreipta logika, skirta naudingiems idiotams. Bet liguistai Kremliaus fantazijai ribų nėra. Panašiai kaip iš mažo paršelio išauga didelė kiaulė, taip iš mažų „šventų legendų“ išaugo grandiozinis mitas apie išimtinai SSRS pastangomis kare pasiektą pergalę.
Šią pergalę begėdiškai privatizavo Sovietų Sąjunga, kurią nuo neišvengiamo kracho išgelbėjo Vakarų sąjungininkai. Štai V. Medinskis, konstatuodamas, jog Didžioji Britanija per 6 karo metus neteko 400 tūkst. žmonių, tuoj pat įsigudrina pagimdyti demagogijos šedevrus.
„Gerai įsidėmėkite šį skaičių, – rašo VM, – nes kiekvieną kartą, kai jums kalbės apie SSRS, Anglijos, JAV ir Prancūzijos indėlį į Pergalę, prašau palyginti šį skaičių ir mūsų 27 milijonus (...) 400 000 / 27 000 000 = 1 / 67; tai bus pati tiksliausia matematinė formulė tos kainos, kurią sąjungininkai sumokėjo už bendrą Pergalę.“
Deja, manipuliuodamas aukų skaičiais, eksministras kukliai nutyli, kam reikia dėkoti už kruviniausią pergalę žmonijos istorijoje.
Per stebuklą gyvi išlikę frontininkai nustatė tikslią diagnozę: bolševikai žinojo tik vieną patikimą karo būdą – visur viską užversti kūnais. Tuomet bent vienas į kruviną mėsmalę mestas potencialus lavonas užmuš ir vokietį. Patrankų mėsą pirmyn varė užtveriamųjų būrių kulkosvaidžių ugnis, NKVD ir komisarų baimė, didesnė už vokiečių baimę.
Kolosališki nuostoliai – žiauriai nemalonus dalykas; jis didžiarusių nacionalinio pasididžiavimo jausmą perskrodžia tarsi įkaitintas peilis sviestą. Dėsninga, kad melagingiausia žmonijos istorijoje propaganda septyniasdešimt metų įžūliai falsifikavo duomenis apie gyvosios jėgos nuostolius.
Valstybės mastu tiražuojamo atgrasaus melo ir istorijos falsifikacijos anatomija yra tokia: Stalinas kalbėjo apie 7 milijonus žuvusiųjų, Chruščiovas – apie 20, Brežnevas – apie 25, Gorbačiovas – apie 27 milijonus.
Pastarąjį skaičių nurodo ir VM. Tačiau Rusijos gynybos ministerijos naujausi išslaptinti duomenys, kuriuos 2017 m. vasario 17 d. pagarsino Valstybės Dūma, rodo ką kita – SSRS nuostoliai Antrajame pasauliniame kare sudarė 41 mln. 979 tūkst., o ne 27 mln., kaip buvo laikoma anksčiau.
Paradoksas: Stalino pagarsinti nuostoliai perrašyti n kartų, o Stalino palaiminti fantasmagoriški mitai – ne. Jie lenda iš istorijos kapinių tarsi vampyrai, kurių širdies niekas nepervėrė drebuliniu kuolu. Svarbiausi yra trys mitai.
Pirmas kalba apie daugkartinį kiekybinį fašistų pranašumą, ypač tankais ir aviacija. Antras teigia, kad Vermachto įgyta žaibo karo patirtis suvaidino svarbų vaidmenį prieš nepatyrusią Raudonąją Armiją. Pasak trečio mito, SSRS kovėsi viena, o naciai prieš ją nukreipė pavergtos Europos išteklius.
Atskirai išskirtinas mitas, pagal kurį žaibiškai užkariavę Europą, vokiečiai niekur nesutiko rimtesnio pasipriešinimo, o Prancūzijos kampanija apskritai buvo „Vermachto triumfo žygis“. Ir tik Raudonoji armija, esą parodė savo galią ir tikrąją kovinę dvasią.
Kovinė dvasia pažįstama lyginant. Per Prancūzijos kampaniją užfiksuoti tokie nuostoliai: prancūzai ir britai prarado 112 000 žuvusių karių ir 245 000 sužeistų; vokiečiai atitinkamai 45 219 ir 111 034. Taigi negrįžtamųjų nuostolių santykis buvo 1 su 2,5, o sanitarinių 1 su 2,2 sąjungininkų nenaudai.
O kaip „legendinė ir pergalingoji Raudonoji armija“? Jos netektys stulbina: iki 1941 m. liepos 10 d. vokiečių ir sovietų negrįžtamųjų nuostolių „santykis buvo 1 su 35“, o per visus tragiškus 1941 metus – „maždaug 1 su 28“ (kadangi šis santykis kai kam gali sukelti atmetimo sindromą, nurodau šaltinį: Mark Solonin. „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“. Vilnius, 2017. 13 p.).
Kitų mitų absoliutų nepagrįstumą rodo nepaprastai iškalbingas pavyzdys – 1941 m. birželio 26–30 dienomis Dubno-Lucko-Brodų rajone (dabartinės Ukrainos teritorijoje) įvykęs didžiausias Antrojo pasaulinio karo tankų mūšis. Jis suteikia daug informacijos apmąstymams.
Vermachtas turėjo 728 tankus, Raudonoji Armija – 3429. Milžinišką kiekybinę RA persvarą vainikavo dar ir kokybinė. Mat bolševikai naujos kartos tankus pradėjo projektuoti ir gaminti 10 metų anksčiau nei Versalio sutarties suvaržyti naciai, kurie techniškai pranašesnius tankus sukūrė tik 1943 m. pavasarį.
Naciai metė į mūšį vidutinius ir lengvuosius tankus, įskaitant kelias dešimtis lengvųjų čekiškų tankų (koks svarus okupuotos Europos indėlis!), o bolševikų smogiamąją jėgą sudarė vidutiniai ir sunkieji tankai. Tarp jų 418 naujausi KV-1 ir T-34, kurių šarvų standartinės 37 mm prieštankinės patrankos, koks siurprizas vokiečiams! negalėjo pramušti.
Nepaisant tokio pranašumo, „legendinė ir pergalingoji“ patyrė gėdingą sutriuškinimą. Sovietų negrįžtamuosius nuostolius sudarė 2648 tankai, vokiečių – 86. Tai reiškia, kad turėdamas penkis kartus mažiau tankų, Vermachtas sunaikino 30 kartų daugiau RA tankų.
Kaip neįmanomą misiją Vermachtas padarė įmanoma? Maskvos propagandos soldafonais laikomi vokiečiai, pasirodė esą velniškai išradingi. Jie vietoj standartinių prieštankinių patrankų, panaudojo 88 mm zenitinius pabūklus, iš kurių per valandą iš tolimų distancijų sunaikindavo iki 20–30 tankų.
Tačiau karas ne tiras, o ir nepaslankūs zenitiniai pabūklai – lengvas taikinys mobiliems tankams. Vis dėlto šiuo atveju sovietų Galijotas neatsitiktinai krito nuo vokiečių Dovydo. Bolševikai neturėjo gero radijo ryšio, bet turėjo blogus vadus, o jų padrikos atakos prieš puikiai organizuotus, profesionaliai parengtus ir drausmingus nacius, baigėsi tankų armados krachu.
Tai vienas iš daugelio mūšių, kuriuose Vermachtas sutriuškino daugkart kiekybiškai, o tankais ir kokybiškai pranašesnę Darbininkų ir valstiečių Raudonąją armiją, kuri vien per 18 pirmųjų karo dienų prarado 12 tūkst. tankų, 4 tūkst. lėktuvų, 770 tūkst. karių.
Bet! Galbūt nėra joks mitas tai, kad Vermachtas turėjo didžiulę karo veiksmų patirtį, o RA – ne? Tokia abejonė nepagrįsta. Mat bolševikai apdairiai neprarado progos patylėti, kad Vermachtas Prancūzijos kampanijoje patirties „sėmėsi“ 46 dienas, o RA Žiemos kare – 102!
Vis dėlto bene ryškiausias perlas Kremliaus melo ir demagogijos karūnoje yra mitas, pasak kurio vokiečiai pasitelkė visos pavergtos Europos išteklius, o Sovietų Sąjungą kariavo praktiškai viena.
Kariavo viena prieš hitlerinių žmogėdrų ir jų satelitų ordas?! Iki sąjungininkams atidarant Antrąjį frontą 1944 m. birželio 6 d.? Kurgi ne!
1941–1943 metais britai, o nuo 1942 m. gruodžio 8 d. ir amerikiečiai su vokiečių-italų korpusu kariavo Šiaurės Afrikoje. Ši kampanija baigėsi tuo, kad 1943 m. gegužės mėnesį sąjungininkai į nelaisvę paėmė 250 tūkst. karių – daugiau nei sovietai Stalingrado mūšyje (108 tūkst.).
Kremliaus propaganda nepraleidžia progos nutylėti ir Italijos kampaniją. Ją pradėjusi 1943 m. liepos 10 d., anglosaksų koalicija, pasitelkusi lenkus ir prancūzus, sunkiuose mūšiuose kovėsi su milijonine vokiečių-italų kariuomene, o Serbijoje ir Graikijoje vyko nuožmus partizaninis karas.
Vakarų frontas – tai ne tik karas sausumoje. Anaiptol. Grandiozinis karas vyko ore, Atlanto vandenyno gelmėse ir virš vandenyno. Grandiozinis, atsižvelgiant ne į karių skaičių, o į milžiniškas materialinių ir technologinių išteklių sąnaudas. Jos netampa mažesnės vien dėl to, kad homo soveticus apie jas nieko nežinojo.
Trečiojo Reicho ginkluotės ir amunicijos ministras Albertas Speeras savo atsiminimuose aprašė, kokius katastrofiškus padarinius Vokietijos karo mašinai sukėlė šie bombardavimai. Pavyzdžiui, dėl subombarduotų kuro gamyklų aviacinio benzino gamyba sumažėdavo 40, o kartais net 98 proc. buvusio kiekio.
Degalų stygius pakirto Liuftvafės galimybes. Be to, kovai prieš sąjungininkų bombonešius Hitleris iš Rytų fronto atitraukė du trečdalius naikintuvų. Neatsitiktinai šiame fronte 1944 m. rusai turėjo 22 tūkst. kovos lėktuvų, vokiečiai – 4 tūkst. Be naikintuvų, Reicho oro erdvę gynė ir sovietų tankų siaubas – 10 000 sunkiųjų zenitinių pabūklų, kuriuos aptarnavo šimtai tūkstančių kareivių.
A. Speeras ne be pagrindo teigė, kad Vokietija kariavo netgi ne dviem, o trimis frontais – Rytų, Vakarų ir Oro. Nors Vakarų ir Oro frontai padarė milžinišką žalą Vokietijai, anglosaksų koalicijos indėlis į nacių karinės galios sutriuškinimą tuo neapsiribojo.
Jau 1941 m. liepos 12 d. buvo pasirašytas Anglijos ir Sovietų Sąjungos susitarimas dėl bendrų veiksmų prieš Vokietiją. Tai nebuvo formalus susitarimas. Pagal spalio 1 d. Maskvos protokolą Vakarų šalys įsipareigojo kas mėnesį tiekti SSRS po 400 lėktuvų, 500 tankų.
Kritiško bolševikams Maskvos mūšio metu, anglosaksų koalicija nuo 1941 m rugsėjo iki gruodžio pateikė sovietams 750 tankų, 800 lėktuvų, 2300 automobilių ir 100 tūkst. įvairios karinės amunicijos. Daug tai ar mažai?
Baigiamajame mūšio dėl Maskvos etape anglų tankai sudarė apie 30–40 proc. nuo bendro vidutinių ir sunkiųjų sovietų tankų skaičiaus, o lėktuvai – 16 proc. visų naikintuvų. Tuo tarpu vokiečiai šiame mūšyje turėjo apie 550 lėktuvų, t. y. mažiau nei sąjungininkai pateikė SSRS.
Nepaisant to, sovietai reiškė ne dėkingumą sąjungininkams, o priekaištus ir pagiežą, nes šie per aptariamąjį laikotarpį nepateikė 400 lėktuvų, 1000 tankų. Nepateikė ne dėl sutarčių laužymo, o dėl vokiečių povandeninių laivų, kurie vandenyną pavertė sovietams karinę techniką gabenusių laivų kapinėmis.
Karo metais naciai pagamino 1113 povandeninių laivų, kariavusių Atlanto vandenyne. Jų gamybai išeikvota galybė materialinių, intelektinių ir darbo jėgos išteklių. Vietoj šių laivų Vokietija lengvai galėjo pagaminti 40 tūkst. vidutinio tipo tankų arba 21 tūkst. „panterų“, kurios visais parametrais lenkė sovietų T-34 (1943 m. „panterų“ išleista 1,8 tūkst., 1944 m. – 4 tūkst).
Stalinas, kaulydamas paramos, 1941 m. rašė Churchilliui: „Sovietų Sąjunga arba pralaimės (…) arba ilgam neteks pajėgumo aktyviai veikti kovos su hitlerizmu fronte.“ Tačiau už įvairiausią ginkluotę (ko verti vien 18 tūkst. kovos lėktuvų!), suteiktą pagal lendlizo programą, Kremlius „atsidėkojo“ pykčiu ir pagieža.
Winstonas Churchillis su karčia ironija konstatavo: „(...) rizikavome savo saugumu ir gyvybiškai svarbiais projektais, ir visa tai darėme dėl savo naujosios sąjungininkės, kuri buvo įžūli, niurzgianti, godi ir dar taip neseniai rodė visišką abejingumą mūsų išlikimui.“
Markas Soloninas dar aštriau apibūdino dvi vyraujančias nuomones, kurios rodo Kremliaus požiūrį į sąjungininkų paramą. Pirmoji (pasenusi): „Ačiū ir už tai, bet galėjote atsiųsti daugiau.“ Antroji (šiuolaikinė): „Niekšai, šunsnukiai, (…) pašvinkusiais konservais nuo karo atsipirkote“.
M. Soloninas visiškai objektyviai perteikia cinišką, juodo nedėkingumo paženklintą Kremliaus poziciją. Kai su ja susipažįsti, tai netgi naudingiems idiotams skirtas naudingiausias iš naudingų mitas apie iš esmės tik SSRS pastangomis pasiektą Pergalę, jau neatrodo toks beviltiškai idiotiškas.