Karolis Jovaišas. Gyvenimo kokybė. Lietuva – Rusija: 5:0

Kremliaus propaganda, nors veiksminga ir profesionali, yra grindžiama kertiniu principu, primityviu kaip karvės mykimas. Šio principo paskirtis aiški – išaukštinti „nuo kelių pakilusią“ Putino Rusiją ir pažeminti jos agresyvia politika nesižavinčias valstybes.

Dėsninga, kad nuodingos Kemliaus lakštingalos Baltijos šalis laiko nevykėlių klubu, kuriame dominuoja aršūs rusofobai, sugriovę sovietmečiu klestėjusią pramonę, žemės ūkį ir pasiekę tokių „laimėjimų“, kad iš skurdo ir nevilties žmonės geria, žudosi ir balsuoja kojomis.

Deja, „nevykėlių klubas“ pakišo Kremliui riebią kiaulę – praktiškai pagal visus socialinės gerovės ir gyvenimo kokybės standartus jis lenkia Rusiją. Ši aplinkybė, rodanti demokratijos pranašumą prieš autoritarinį režimą, siutina „putinistus“, kurie iš apmaudo chamiškai juodina Baltijos valstybes.

Šmeižtas –misija įmanoma bet nėra jokių garantijų, kad jis nebus demaskuotas. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, duomenys apie gyventojų perkamosios galios, demokratijos, saugumo, laimės ir kitus svarbius indeksus, skirtingai nuo Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų, yra vieši.

Antra, kruopščiai patikrintų duomenų pagrindu šiuos indeksus skelbia ne kokios nors įtartinos, už Kremliaus sidabrinius nupirktos kontoros, o autoritetingos institucijos, pvz., Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, „Eurostatas“, etc.

Tokių institucijų ataskaitos ir jų paskelbti indeksai leidžia spręsti, kokiu laipsniu Lietuvoje ir Rusijoje skiriasi gyvenimo kokybė, vertinant ją pagal penkis reikšmingus kriterijus.

Perkamosios galios indeksas – vienas svarbiausių gyvenimo kokybės kriterijų. Štai Rusijos opozicija ironizuoja, kad smunkant žmonių gyvenimo lygiui, zombių propagandos veiksmingumas menksta, o tai reiškia, kad televizorius pralošia šaldytuvui.

Gyvenimo kokybę gerai apibūdina bendrasis vidaus produktas pagal perkamosios galios paritetą (PGP), tenkantį statistiniam gyventojui. PGP apima visą galutinių prekių ir paslaugų vertę rinkos kainomis atsižvelgiant į santykinį pragyvenimo bei infliacijos lygį ir yra išreiškiamas JAV doleriais.

Pagal šį 2020 m. indeksą, kurį skelbia Tarptautinis valiutos fondas, Lietuva tarp 185 pasaulio valstybių užima 37-tą vietą, Estija – 39-tą, Latvija – 47-tą, o Rusija – 50-tą.

Kyla du klausimai. 13-os vietų skirtumas tarp Lietuvos ir Rusijos – tai daug ar mažai? Spręskite patys, jeigu būtent per tiek vietų Lietuva atsilieka nuo Suomijos.

Antras klausimas: kodėl nepaisant Estijos sėkmės istorijos, Lietuva šiame reitinge užima aukštesnę vietą, o Latviją netgi smarkiai lenkia? Ko gero, dėl netobulos metodikos, todėl reikėtų atsižvelgti į kitą reikšmingą indeksą, kuris viską daugmaž sustato į savo vietas.

Žmogaus socialinės raidos indeksas, be minėto PGP, apima tikėtiną žmogaus gyvenimo trukmę ir išsilavinimo lygį. Reitinguotos pagal šį indeksą, kurį skelbia Jungtinių Tautų plėtros programos Žmogaus socialinės raidos ataskaita, Baltijos sesės išsirikiavo didesnių abejonių nekeliančia seka: Estija – 30-ta, Lietuva – 34-ta, Latvija – 39-ta. Na, o Rusijos pozicija liko panaši – 49- ta.

Minėti indeksai atspindi Lietuvos, kitų Baltijos šalių ir Rusijos socialinio išsivystymo lygį pasaulio kontekste, bet mažai paaiškina, koks yra esminis gyvenimo lygio skirtumas tarp šių valstybių. Juolab, kad žmogus savo turtinę padėtį paprastai vertina pagal nuolatinį pajamų šaltinį.

Vidutinis darbo užmokestis. „Eurostato“ duomenimis, 2020 m. 1 ketvirtį šis užmokestis neatskaičius mokesčių (bruto) Lietuvoje buvo 1381 Eur., atskaičius mokesčius (neto) – 879 Eur., o Estijoje ir Latvijoje atitinkamai 1551/ 1257 Eur. ir 1157/846 Eur. Viskas pakankamai skaidru ir aišku.

To nepasakysi apie Rusiją, kuri suvelia tokią painiavą, kad jos statistikoje velnias koją nusilaužtų. „Rosstatas“, regis laiko nevykusia idėja skelbti, kiek statistinis rusas uždirba atskaičius mokesčius (neto), na, išties kam nervuoti žmones, todėl 2019 m. ketvirtą ketvirtį nurodė tik bruto – 42 595 rub.

Galima drąsiai teigti, kad per koronaviruso pandemiją rusų atlyginimas sumažėjo, bet nebūsiu priekabus, tarkim, jis liko stabilus. Tokiu atveju pagal dabartinį valiutų kursą statistinio ruso atlyginimas neatskaičius mokesčių (bruto) 2020 m. pirmą ketvirtį sudarytų apie 546 Eur.

Ar reikia pateikti sveikus skaičius ir po kablelio, siekiant parodyti kokiu santykiu vidutinis lietuvio atlyginimas lenkia rusiškąjį? Klausimas retorinis. Tačiau toks nėra klausimas apie tai, kad atlyginimų statistika Rusijoje maskuoja milžiniškus skirtumus tarp Maskvos ir regionų, tarp turtingiausių ir skurdžiausių.

Žinoma, visada atsiras Batkos Lukašenkos tipo proto bokštas, kuris užsidegęs įrodinės, kad reikia atsižvelgti į maisto, drabužių, avalynės, būsto, komunalinių paslaugų, sveikatos priežiūros, transporto priemonių, benzino, alkoholio ir kitas kainas.

Skubu nuraminti: alkoholio ir rūkalų kainos Rusijoje išties žemos ir jeigu žmogus tenkintųsi tik išimtinai tuo, kad sugadinęs sveikatą šnapsu ir rūkalais, gydytųsi placebo poveikį turinčiais rusiškais vaistais, tai Rusija išties būtų pigių kainų rojus.

Tačiau absoliučios daugumos kasdienio vartojimo prekių – maisto, vaisių, daržovių, drabužių, avalynės – kainos Rusijoje yra panašios į lietuviškas, o ir komunalinių paslaugų kainos taip sparčiai vejasi lietuviškas, kad klausimas ne tas, ar su jomis susilygins, o tas, kada susilygins.

Absoliučios daugumos kasdienio vartojimo prekių – maisto, vaisių, daržovių, drabužių, avalynės – kainos Rusijoje yra panašios į lietuviškas, o ir komunalinių paslaugų kainos taip sparčiai vejasi lietuviškas, kad klausimas ne tas, ar su jomis susilygins, o tas, kada susilygins.

Karolis Jovaišas

Svarbus gyvenimo kokybės aspektas – galimybė už kuo mažesnę atlyginimo dalį įsigyti ne bet kokių, o kokybiškų maisto produktų Čia Rusija beviltiškai atsilieka ir tai dėsninga. Laisva ir sąžininga konkurencija skatina aukštos kokybės produktų gamybą – taip yra Lietuvoje, bet ne Rusijoje.

Kaip teigia opozicijos žurnalistė Julija Latynina, pirmos bangos oligarchai turėjo „geležinius kiaušus ir geras smegenis“. Dabartiniu metu situacija ekonomikoje, įskaitant jos agrarinį sektorių, pasikeitė – joje dominuoja Putino treneriai, masažistai, apsauginiai ir oligarchai, susiję su jėgos struktūromis.

Ar reikia sakyti, kad valdžios proteguojami biznieriai į konkurenciją spjauna iš aukštos varpinės?

Demokratijos indeksas. Kas gali paneigti autoritarinio Putino režimo „nuopelnus“, kad nafta, dujomis, auksu, deimantais ir retaisiais metalais turtingos šalies žmonės skursta? Šie „nuopelnai“ akivaizdūs – įstatymų viršenybės, teismų nepriklausomumo absoliutus ignoravimas, konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių išniekinimas.

Ir priešingai, kas gali paneigti, jog Lietuvos ekonominės sėkmės istorija yra neatsiejama nuo realiai veikiančių demokratijos bei laisvos rinkos institutų ir realiai užtikrintų politinių, socialinių, asmeninių žmogaus teisių ir laisvių?

Neatsitiktinai demokratijos indeksas laikomas tokiu svarbiu. Pagal Jungtinės Karalystės kampanijos „Economist Inteligence Unit“ 2020 m. paskelbtą indeksą, Lietuva tarp 167 pasaulio valstybių yra 35- ta, Estija – 27-ta, Latvija – 38- ta. Na, o Rusija, kaip to ir galima tikėtis, užimą „garbingą“ – 134-tą vietą, atsilikdama netgi nuo pokolonijinės, pilietinių karų nualintos Zimbabvės.

Laimės indeksas. Nors paprastai laikoma, kad emociškai šaltoki lietuviai gan skeptiškai vertina įvairius savo valstybės veiklos aspektus ir nelaiko savęs laimingais, vis dėlto sociologinė apklausa fiksuoja kitokį rezultatą. Pagal Jungtinių Tautų 2019 m. paskelbtą Pasaulio laimės ataskaitą, Lietuva tarp 156 valstybių užėmė 42-tą vietą, Latvija – 53-ią, Estija – 55-tą. Na, o Rusija yra 68-ta.

Taigi, ne tokie jau ir laimingi lietuviai yra santykinai laimingiausi tarp laimės fontanais netrykštančių kaimynų.

Atsižvelgiant į visumą anksčiau aptartų kriterijų gan išsamiai apibūdinančių gyvenimo kokybę, galima konstatuoti akivaizdžią Lietuvos pergalę prieš Rusiją.

Kuo remiantis galima nuginčyti ar paneigti šią išvadą, grindžiamą solidžiomis ataskaitomis ir indeksais, kuriuos skelbia nešališkos tarptautinės institucijos? „Pletkų“ lygio virtuviniais pokalbiais, pseudoekspertų išvedžiojimais, įžūliai suklastotais faktais, tulžingais „vatnikų“ sapaliojimais?

Vis dėlto nuvertinti Kremliaus gebėjimus būtų lengvabūdiškumo viršūnė. Siekdamas sumenkinti Baltijos šalis, Kremlius naudoja tokią strategiją: 1) pateikia alternatyvią tikrajai, suklastotą statistiką; 2) nutyli reikšmingus faktus o selektyviai atrinktus faktus interpretuoja išimtinai sau palankioje šviesoje; c) taiko abu šiuos metodus, pateikdamas melo ir dezinformacijos miksą viename flakone.

Publicistas Aleksandras Nevzorovas yra apibūdinęs Rusijos kolosą kaip kolektyvinį Čikatilo. Andrejus Čikatilo – tai serijinis žudikas, žagintojas, pedofilas ir kanibalas, įvykdęs 53 žmogžudystes. Nesiimu spręsti, ar A. Nevzorovas teisus, bet nepanašu, kad Kremliaus propagandos guru turėtų švaresnę sąžinę nei Čikatilo.