Profesorius yra N. Venckienės dvasinio pasaulio grožybių vertas įpėdinis. Jis smerkia supuvusią Lietuvos politinę sistemą, konstatuoja sąžiningumo, teisingumo fiasko ir teisinės valstybės griūtį, taigi labai sėkmingai atima duoną iš Kremliaus propagandistų.
Nuostabu! Išties, kam mums reikalingi priešai – toksiški Kremliaus ruporai, – jei turime tokį tikrą ir nuoširdų patriotą kaip I. Vėgėlė?!
Iš savo pirmtakės I. Vėgėlė perėmė ne tik žiauriai gražų įprotį tepti politinį šalies peizažą storu purvo sluoksniu, bet ir stebėtinai kuklias pretenzijas tapti Lietuvos protu, garbe ir sąžine. Intelekto naštos neapsunkintiems žmonėms tai daro didelį įspūdį. Natūralu, kad I. Vėgėlę gaubia autoriteto aureolė.
Skaisčioji N. Venckienė savo laiku piktinosi, kad „išgamos ir iškrypėliai užvaldė valstybę“. Panašaus turinio opusais jai antrina tautos sąžinė – I. Vėgėlė. Pasak jo griežto nuosprendžio, šalyje „teisingumo nėra, sąžiningumo nėra likę“, o „tokio susiskaldymo Lietuvoje dar nėra buvę“.
Tai dar ne visos socialinės Lietuvos piktžaizdės, kurias diagnozuoja socialinių mokslų daktaras. Konstatavęs, kad pandeminiais apribojimais visuomenei buvo padaryta didelė žala, bet „moralinės atsakomybės negirdėti, politinės atsakomybės nėra“, I. Vėgėlė kelia klausimą dėl kaltųjų teisinės atsakomybės.
Kodėl tiek gerbėjų turi tas, kuris civilizuoto pasaulio pripažintas ir praktikoje pritaikytas virusologijos mokslo rekomendacijas deda į šuns dienas? Kodėl nusikaltėliais I. Vėgėlė laiko tuos, kurie saugojo ir save, ir kitus, o tuos, kurie spjovė į save ir kitus – šventaisiais kankiniais?
Velniškai įdomu, kaip I. Vėgėlė sugeba taip mikliai viską pastatyti nuo kojų ant galvos? Gal jam daro neišdildomą įspūdį tai, kad įsimaišę tarp mūsų tarsi sprogmenimis apsikarstę šachidai, antivakseriai krito kaip musės? Krito, nusitempdami į amžiną palaimą teikiančius Alacho sodus ir kitus?
Ar principingas visuomenės kritikas turi receptą, kaip gelbėti, jo nuomone, susiskaldžiusią tautą? Taip, jis neklysta – žmonėms reikalingas stiprus, charizmatiškas lyderis, galintis juos suvienyti ir sutelkti. Štai čia ir išmušė I. Vėgėlės, kuris gali apsireikšti tautai kaip mesijas, valanda.
Mesijas populiarus tarp žmonių, kurie vadovaujasi ne racionaliu protu, bet stipriais instinktais ir emocijomis. Kaip ir N. Venckienė, I. Vėgėlė nesiūlo nieko konstruktyvaus, išskyrus savo paties personą. Unikalią tautos gelbėtojo personą, kuri atliks laimės žiburio funkciją – prašalins tamsumas, atneš ir šviesą, ir tiesą.
Bet! Iš pradžių reikia ištepti Lietuvą nešvarumais, žinoma, įvyniotais į specifinį celofaną – aptakias frazes. Tuomet žmonės, kurie dėl savo problemų ir bėdų kaltina viską ir visus, išskyrus pačius save, I. Vėgėlės asmenyje atras mesiją, atėjusį išpirkti švogerių ir vagių valdžios nuodėmių.
Pagiežos sėkla krinta į dėkingą, gerai patręštą dirvą. Nepritapę žmonės, jaučiantys nuoskaudą ir nusivylimą, negali leisti sau prabangos blaiviai ir kritiškai mąstyti. Juos domina balzamas sielai – mesijo išminties perlai – ir nusispjaut, ar jie turi ką nors bendro su tikrove.
Pavyzdžiui, pandemijos metu pareiškęs, esą „tokio susiskaldymo Lietuvoje dar nėra buvę“, I. Vėgėlė iškreiptais būdais prievartauja netolimos praeities realijas. Išties, tai pedofilijos skandalo metu šalyje įvyko tikras kolektyvinės psichikos skilimas. Socialinė šizofrenija. Susiskaldymų susiskaldymas.
Intriguojantis klausimas: ar I. Vėgėlė atmintis trumpa, ar jis sąmoningai ignoruoja košmariško pedofilijos skandalo sukeltą beprecedentį visuomenės susiskaldymą? Kaip ignoruoja ir tą aplinkybę, kad laisva ir nuomonių pliuralizmą gerbianti visuomenė iš principo negali būti monolitinė, tarsi Putino Rusija.
Apskritai netgi labai griežta kritika turi būti pagrįsta, neišleisti iš akių reikšmingų faktinių duomenų. Antraip ji virsta žodine ekvilibristika, provincialiu cirku, kuriame savo šalį niekina už Romos popiežių šventesni dvasios grynuoliai, įsijautę į tautos gelbėtojų vaidmenį.
Ar kritikas, jeigu jis yra sveiko proto ir pakaltinamas, gali ignoruoti tokius objektyvius ekonominės ir socialinės raidos rodiklius kaip gyventojų perkamosios galios paritetas, gyvenimo kokybės, demokratijos, žmogaus raidos, spaudos laisvės, saugumo ar korupcijos suvokimo indeksai?
Šie labai informatyvūs indeksai nenuginčijamai įrodo, kokią didžiulę pažangą padarė „išgamų ir iškrypėlių“ valdoma Lietuva, kurioje „moralinės atsakomybės negirdėti, politinės atsakomybės nėra“ ir kurioje – o siaube! – „teisingumo nėra, sąžiningumo nėra like.“
Minėtus indeksus, kurie iš I. Vėgėlės opusų palieka šlapią dėmę, skelbia ne kokia už Kremliaus sidabrinius nupirkta kontora ir ne blevyzgų radijas „Viena boba pasakė“. Ne, juos sudaro ir skelbia solidžios, autoritetingos institucijos: Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Eurostatas ir t. t.
Taip, Lietuvos neaplenkė skurdo šmėkla, klaikiai bjaurios politinės rietenos ir korupcijos skandalai. Tačiau tautiškų siaubo pasakėlių kūrėjai turi keistą polinkį nutylėti, kad panašios bjaurasties, netgi lydimos riaušių, pogromų ir žudynių, neišvengia ir kitos, nebūtinai tik pokomunistinės valstybės. Nebent Skandinavijos šalys yra išimtis, kuri patvirtina pačią taisyklę.
Kodėl ignoruojami Lietuvos pasiekimus rodantys indeksai, o prioritetas teikiamas mėnulio pilnaties įkvėptoms auksinėms mintims, kurias I. Vėgėlė pateikia kaip tiesą paskutinėje instancijoje? Dėl paprastos priežasties – stiprūs, perdėti jausmai, kokiais turtinės nelygybės paženklintoje visuomenėje tampa pavydas, pagieža ir pyktis, apsaugo I. Vėgėlės gerbėjus nuo abejonių ir netikrumo.
Visuomenėje gajus ir tikėjimo šviesia ateitimi dėsnis, kuris byloja: ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas... tpfu! ateina Vėgėlės tipo gelbėtojai visiems laikams. Taip, ateina! Keičiasi šių mesijų apsireiškimo tautai būdai, tačiau nesikeičia jų tikėjimas savo pašaukimu, apvaizda.
Svarbu ne tai, ar tautos gelbėtojo tikėjimas savo misija yra tikras, svarbu, kad jo pagiežingais Kalno pamokslais patikėtų adresatas, kuriam ir apsireiškia gelbėtojas. Tas adresatas – tauta, tiksliau, jos dalis, kuri laiko, kad mesijas yra nuoširdus jos interesų gynėjas, o ne apsišaukėlis.
Destruktyvi kritika veiksminga dėl tos priežasties, kad joje dominuoja pats tvirčiausias žmones siejantis cementas. Tai ne meilė, kaip mano naivūs romantikai, o neapykanta. Ji suvienija žmones ir sutelkia apie lyderį.
Be abejo, vien tik neapykantos maža. Kaip rodo istorija ir labai patikimas žmogaus prigimties liudytojas – Biblija, – žmonėms verkiant reikalingi netikri pranašai. Žmonėms reikalingas jų pačių sukurtas stabas, paauksuotas veršis, kuriam jie atnašautų ir kurį keltų ant pjedestalo. Tai geležinis ir neišvengiamas dėsnis, amžinas žmonijos palydovas.
Ar šie argumentai reiškia, kad aš agituoju prieš I. Vėgėlę kaip, tarkime, potencialų seimūną? Jokiu būdu! Priešingai! Juolab, kad palyginti su tokiu Seimo fenomenu kaip Petras Gražulis, I. Vėgėlė atrodytų tarsi respektabilus klebonas, priverstas kęsti skandalingo bažnytkaimio zakristijono kompaniją.
Agituoju už I. Vėgėlę ir todėl, kad vietoj jo tautai bemat suskubs apsireikšti kitas gelbėtojas – suktesnis, protingesnis ir slidesnis, taigi pavojingesnis populistas. Ne destruktyvią kritiką štampuojantis, bet kūrybingas populistas, gebantis pasiūlyti rinkėjams patrauklių idėjų ir viltingų pažadų.
Sakysit, kodėl ne bjauresnis, kvailesnis, daugiau pykčio ir pagiežos pritvinęs demagogas? Taip, toks gali ateiti ir ateina. Bet! Čia suveikia paradoksas: didesnį pavojų visuomenei kelia ne tas, kas sako, kad tvarka Seime bus, kai sutratės automatas, ir ne tas, kas viską tepa purvais, o tas, kas žada tautai aukso kalnus.
Tiesa, jeigu I. Vėgėlė pretenduos į rezidenciją Daukanto gatvėje, tai vargu, ar būtų protinga pritarti jo kandidatūrai. Priežastis paprasta – dvi geros savybės geriau nei viena: geriau, kad šios rezidencijos šeimininkas būtų aukštas ir gražus, nei tik gražus.
Ir ne tik. Aukštas ir gražus elgiasi atitinkamai – gražiai. Netgi per daug, nes siekis išlaviruoti ir įtikti visiems – neįmanoma misija. Gražus – priešingai – stengiasi įtikti to paties kraujo kaip ir jo žmonėms, taigi iš esmės daro tą patį, ką ir Kremliaus draugų gauja. Geros kaimynystės forumu pasivadinusi gauja.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.