Karolis Jovaišas. Kam skambindavo partizanų tribunolo varpai?

Vardan socialinio teisingumo ir šviesaus komunistinio rytojaus okupantai žudė, kankino ir trėmė, niekino nužudytųjų atminimą ir tyčiojosi iš lavonų. Iš gyvųjų bolševikai reikalavo ne tik besąlygiškai paklusti žmogėdrų režimui, bet ir garbinti tuos, kurie geležine ranka vedė litovcus į rojų žemėje.

Naujo rytojaus vertas tik naujas žmogus. Pagal iškrypėlių logiką, tai reiškė būtinumą sunaikinti liaudies priešus – inteligentus, karininkus, kunigus ir darbščiausius žmones. Tautos genocidą bolševikai vykdė pasitelkę aktyviausius kolaborantus ir stribus. Šie nežmoniško režimo ramsčiai atgrasų Judo darbą pavertė pelningu, nebaudžiamu ir sadistinius polinkius tenkinančiu amatu.

Tačiau garbinga tautos praeitis nėra tuščias garsas. Bene atkakliausias ir nuožmiausias visoje komunistinėje erdvėje Lietuvos laisvės kovotojų pasipriešinimas okupantams ir jų pakalikams iš esmės buvo karas. Partizaninis karas, o kare viskas būtent kaip kare. Naivu manyti, kad bjauriausias žmonijos išradimas – karas – Lietuvoje būtų vykęs išimtinai tauriomis ir kilniomis priemonėmis.

Komunizmo pamatas – baimė, o baimės – devyngalvė NKVD (KGB) hidra ir informatorių (stukačių) tinklas, apraizgęs kiekvieną visuomenės ląstelę. Stribai buvo komunistinio režimo stukačiai, marionetės ir enkavėdistų prailginta ranka. Šie visuomenės padugnės aktyviai talkino okupantams, sudarinėdami sąrašus „antisocialinių elementų“, kuriuos raudonieji trėmė, naikino ir žudė.

Pokario metais nuodingos bolševizmo metastazės plito visame Lietuvos organizme. Nepaisant šių metastazių pavojingumo, akivaizdu viena: be žmonių paramos partizanų kova su galingu okupantų kariniu bei administraciniu aparatu, kolaborantais ir stribais negalėjo būti tokia ilga ir nuožmi. Šia prasme rezistencinis judėjimas iškalbingai liudija, koks gajus yra tautos siekis iškovoti laisvę.

Miršta laisvės idėja, už kurią niekas nemiršta. Lietuvos laisvės medis yra gausiai palaistytas partizanų krauju. Kartu velniškai gaji blogio sėkla subrandina teisuolius, kurie veidmainiškai deklaruoja krikščionišką atlaidumą. Išties, istorija žino nemažai pavyzdžių, kai broliavosi vieni kitus nuožmiai skerdę kariai, buvo pastatyti susitaikymo paminklai ir puoselėjama atgailos bei atleidimo dvasia.

Ar tai reiškia, kad tautos budeliai ir rezistencijos kovotojai turėtų užkasti karo kirvį ir surūkyti taikos pypkę prie susitaikymo paminklo? Panašaus pobūdžio idėją neseniai iškėlė sveiko gyvenimo būdo propaguotojas Dainius Kepenis. Deja, sveikas protas visai nebūtinai reziduoja sveikame kūne. Antraip sveikuolis suvoktų, kad jo idėja įžeidžia protą ir traumuoja visuomenę.

Niekas pasaulyje nestato susitaikymo paminklų žydams ir žydšaudžiams, jokiame koncentracijos lageryje nėra paminklo Hitleriui, kuriam atleidę nužudytųjų palikuonys lietų atgailos ašaras ir dėtų gėles. Netgi rusai, priklausomai nuo įsitikinimų, akmenyje ar bronzoje įamžina stalininio teroro aukų arba Stalino atminimą, bet nestato susitaikymo paminklų budeliui ir jo aukoms.

Kitas klausimas, kad nėra ir iš principo negali būti be nuodėmės žmonės, žudę savo priešus, tegul ir švento pasipriešinimo kovoje. Šia prasme visuomenės nepaliko abejingos diskusija dėl Lebrikų šeimos tragedijos. Kraujo lašelis daug pasako apie žmogaus sveikatą, vienos šeimos tragedija suteikia vertingos informacijos apie rezistencijos pobūdį. Pasak D. Kepenio, neginčijamai nustatyta, kad keturis beginklius šios šeimos vyrus nužudė partizanai.

„Šie beginkliai buvo gerai ginkluoti stribai“ – atkirto istorikas Arvydas Anušauskas. Nors šis teiginys grindžiamas LGGRTC archyvo pateiktais duomenimis, tai nepašalina pagrįstų abejonių, ar istorikas teisus. Reikalas tas, kad minėti duomenys yra prieštaringi, o šie prieštaravimai nėra pašalinti. Pavyzdžiui, centro specialistas Bernardas Gailius dar 2004 m. teigė, jog „negalime nurodyti kokių nors kitų Lebrikų šeimos nužudymo priežasčių, išskyrus jau minėtą ginčą su Ramoška dėl žemės“.

Kitokios nuomonės laikosi LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas. Jis teigia, kad centro susistemintuose faktinių duomenų laikmenų įrašuose Jonas ir Kazimieras Lebrikai figūruoja kaip stribai. Savo ruožtu tokia informacija pateko iš sovietų saugumo operatyvinio darbo bylų, taigi, įrašai negalėjo atsirasti be archyvinio pagrindimo.

Ar galėjo partizanai likviduoti ne tik stribus, bet ir nekaltus Lebrikų šeimos narius? Pasak A. Anušausko, rezistentų karo lauko teismus nekorektiška vertinti iš istorinės perspektyvos, reikalaujant, kad procesas būtų grindžiamas juridiškai nepriekaištingais dokumentais. Ne, partizanai tik patikrindavo terorizuojamų gyventojų nusiskundimus ir skundus, kurie būdavo laikomi pagrindiniais įrodymais.

Tokia pozicija visiškai pagrįsta. Partizanų tribunolas nėra krištoliškai tyro teisingumo garantas. Jis negalėjo užtikrinti, kad gyvybės ir mirties klausimai būtų sprendžiami laikantis rungimosi principo, įrodymai būtų gelžbetoniniai, stukačiai ir piktybiški kolaborantai naudotųsi advokatų paslaugomis, o apie procesą būtų viešai informuojama per okupantų valdžios struktūras.

Akivaizdu, kad nesilaikant formalumų ir procedūrų, kurių paskirtis užtikrinti teisę į teisingą teismą, partizanų tribunolas neišvengdavo ir klaidų. Čia negaliojo principas geriau išteisinti dešimt kaltų, negu nubausti vieną nekaltą. Kita vertus, piktnaudžiauti galima viskuo. Netgi šventas karas būdavo panaudojamas piktam, kai iš keršto, pavydo ar siekdami naudos, žmonės apšmeiždavo savo artimą.

Nekyla abejonių, kad siekiant išsiaiškinti tikrąjį partizaninio karo pobūdį, reikia kruopščiai ištirti KGB archyvus. Bet! Šie archyvai – tai ne tik dokumentų saugykla, bet ir minų laukas, kurį nukenksminti gali tik aukštos klasės išminuotojas. Tvirtinu be jokio perdėjimo: leisti į KGB archyvus Rūtos Vanagaitės tipo diletantus, nesuvokiančius enkavėdistų darbo metodų, yra blogiau negu paskirti pedofilą vaikų darželio vedėju.

Paaiškinsiu šį teiginį, remdamasis istoriniu pavyzdžiu. Savo laiku enkavėdistų apklausti 95 liudytojai parodė, kad 1942 m. Katynės miške vokiečiai nužudė 21 857 lenkų karininkus. 1942 m. sausio 12 d. sudaryta Specialioji komisija, vadovaujama akademiko Nikolajaus Burdenkos, patvirtino NKVD mėsininkų išvadas. Kas gali paneigti, kad archyvuose išstudijavusi tokią klastotę, kokia nors Rutha Guroff nepriimtų šių išvadų už gryną pinigą?

Katynės žudynėmis sovietai siekė apkaltinti vokiečius ir Niurnbergo procesą. Tai buvo šiurkšti klaida. Advokatai į smulkiausios frakcijos miltus sumalė raudonųjų miunhauzenų versiją ir skerdynėmis pagrįstai apkaltino pačius kaltintojus. Tokią galimybę netgi anksčiau už advokatus numatė ir sovietų kaltinimą turėjęs palaikyti prokuroras Nikolajus Zoria.

Jis pasiprašė audiencijos pas sovietų delegacijos faktinį vadovą Andriejų Vyšinskį, norėdamas pareikšti, kad labai abejotinais Katynės žudynių dokumentais negalima grįsti kaltinimo. Kitą rytą šis padorus žmogus buvo rastas negyvas, esą nusišovė, neatsargiai valydamas ginklą. „Nelaimingo atsitikimo“ auką Stalinas įsakė „palaidoti kaip šunį“.

Šis pavyzdys iškalbingas ta prasme, kad daugelis KGB bylų yra gryniausias falsifikatas. Ar mes turime daug Nikolajaus Zorios lygio specialistų, kurie, išstudijavę konkrečias bylas, neklysdami gebėtų atskirti įžūlią klastotę nuo tikrų faktų, niekšus nuo didvyrių, išdavikus ir piktybiškus stukačius nuo tų, kurių parodymai išgauti žiauriais kankinimais?

Lietuvoje garsiai nuskambėjo „mūsiškės“ ir sveikuolio pareiškimai. Deja, jokie archyvai negali atskleisti niekšiškų metodų, kai apsimesdami partizanais enkavėdistai ir stribai žudydavo taikius žmones tam, kad diskredituotų rezistencijos judėjimą. Prariję enkavėdistų jauką, o su juo ir kabliuką, tauriai paraudonavę teisuoliai tokiais nusikaltimais kaltina partizanus. Teisuolių suvokimo ribas peržengia faktas, kad jie patys tėra dresuotos Kremliaus papūgos ir naudingi idiotai viename.

.