Tiesa, gėdą kartais nustelbia gynybinė reakcija, kuri teikia tariamai protingą aiškinimą, kad tauta negali būti kalta be kaltės, o niekšas neturi tautybės. Juolab jos neturi žiaurus, patentuotas niekšas, pavertęs mirtį pelningu, nebaudžiamu ir sadistinius polinkius tenkinančiu amatu.
Tai patogi pozicija: kas jos laikosi, tas lengvai ir paprastai atsižegnoja nuo žydšaudžių, kurie buvo socialinės šiukšlės ir dinamitas viename. Atseit, šie išsigimėliai neturi teisės teršti Lietuvos vardo.
Vis dėlto tokia pozicija nėra vyraujanti Lietuvoje. Kiekviena tauta turi socialinių psichopatų, bet ne kiekviena pripažįsta kolektyvinę atsakomybę už psichopatų nusikaltimus žmoniškumui. Štai Rytų šalis, iš kurios, pasak sentimentaliai apsiseilėjusių kolaborantų, „raudona saulelė teka“, kruviniems monstrams stato paminklus. Tuo įspūdingesnius, kuo šiurpesnius nusikaltimus jie maskuoja.
Iš esmės, nors ir yra kitaip mąstančių žmonių, mes pripažįstame tautos kolektyvinę atsakomybę dėl holokausto, o ne perkeliame kaltę išimtinai socialinės kloakos atmatoms. Toks pripažinimas rodo ne Lietuvos silpnybę, o brandą ir dvasinę stiprybę. Ją Marijos žemei suteikė garbinga praeitis ir protėvių dvasia.
Kyla kita problema: kaip nepriskirti sau išskirtinės, absoliučios kaltės? Kaip mušantis į krūtinę ir atgailaujant neprarasti saiko ir neimti svaigti nuo patologiško, kvailo ir veidmainiško nusižeminimo, kuris žmonėms kelia atmetimo sindromą?
Išties, kai šleikščiai koktūs šventeivos su sadomazochistiniu pasitenkinimu tepa savo šalį purvais ir fekalijomis, tai susidaro įspūdis, jog tauta turėtų įvykdyti masinę sterilizaciją, kad išlaisvintų žemę nuo tokių monstrų, kokie yra lietuviai.
Panašaus pobūdžio reakciją netolimoje praeityje sukėlė Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“. Daugelį sukrėtė tai, kad holokausto temai skirti solidūs tyrimai nepaliko ryškesnio įspaudo žmonių sąmonėje, o paviršutiniška ir selektyviai atrinktais faktais pagrįsta knyga sukrėtė visuomenę.
Griežtai kalbant, stebėtis nevertėtų. Vieno žmogaus nužudymas – tragedija, milijonų – statistika; ši Stalinui priskiriama sentencija reiškia, kad žudynių mastą įvardijantys sausi skaičiai patys savaime nesukelia emocijų audros. Ir priešingai, ją sukėlė „Mūsiškiai“, kurie kaltę už holokausto nusikaltimus perkėlė išimtinai mūsiškiams. Perkėlė besąlygiškai ir nemotyvuotai.
Neatsakingas manipuliavimas kaltės sąvoka giliai įžeidžia tautą ir daro jai didelę reputacinę žalą. Dėsninga, kad netgi po aštuonių dešimtmečių aktualus lieka klausimas, kodėl Lietuvoje žydšaudžiai atsirado kaip atgrasus reiškinys? Kokios šio reiškinio šaknys, ar jos neglūdi etninio lietuvio, pačios tautos prigimtyje?
Tautos charakterį ir prigimtį bene geriausiai atskleidžia objektyvus ir nešališkas liudytojas – istorija. Žinoma, jeigu jos nepainiosime su kekšių kekše – Kremliaus nuolat perrašoma „istorija“.
Ką rodo Lietuvos istorija po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos pabaigos? Šios istorijos žmogiškojo faktoriaus esmę gerai apibūdina žiauriai numalšinti, bet vėl įsiplieskę sukilimai, sunkios kovos dėl nepriklausomybės ir svarbus Lietuvos vaidmuo sunaikinant Blogio imperiją.
Minėti įvykiai ir faktai iškalbingai rodo, kad šlovingų protėvių nemirtinga dvasia valdo tautos likimą. O protėviai didžiausią valstybę Europoje savo laiku sukūrė ne tik ginklu, bet ir išmintinga politika, subtilia diplomatija ir dinastinėmis vedybomis.
Kadangi etniniai lietuviai sudarė tik maždaug 8 proc. didžiulės valstybės gyventojų, tai efektyviai valdyti šią valstybę lietuvių kunigaikščiai galėjo todėl, kad LDK klestėjo tiems laikams nebūdinga tolerancija skirtingų tautybių ir konfesijų žmonėms.
Vadinasi, neperdedant galima teigti, kad iš kapų gilumos veikiantis protėvių moralinis autoritetas daro didelę įtaką ir šiuolaikiniam lietuviui, kad jis formuoja mūsų moralinį ir dvasinį stuburą.
Jeigu viskas taip, kodėl moralinius saitus drastiškai nutraukęs tautietis aptarnavo nacių sukurtus mirties fabrikus? Kodėl šalyje, kurioje niekada nebuvo žydų pogromų (unikalus atvejis Europos istorijoje!), žydų gyvenimas staiga tapo paženklintas lietuvių žiaurumo, žeminimo ir žudynių?
Atsakau: nuo raudonųjų budelių nukentėję žmonės pažvelgė į save kaip į siaubingos pjūties aukas ir manydami turintys teisę į satisfakciją – kruvinos skriaudos nuplovimą krauju – patys tapo budelių ir žudikų talkininkais. Jais tapo apgailėtina mažuma – tai ignoruoti būtų žema ir neprotinga.
Vėjas pakelia šiukšles, sako žydų patarlė. Nacių okupacija pakėlė nuo visuomenės dugno socialines šiukšles ir dinamitą viename – žydšaudžius. Istorijos vėjas tuo momentu buvo palankus šiukšlėms, nes tik žydai vokiečius sutiko kaip prakeiksmą, o lietuviai priešingai – kaip išvaduotojus.
Kitas dalykas, ar košmariškas bolševikų okupacijos grožybes patyrę lietuviai turėjo pagrindą dėl masinio žmonių trėmimo, kankinimų ir žudynių suversti visą kaltę Raudonosios ordos Didžiojo chano (suprask, generalinio sekretoriaus) emisarams parsidavusiems žydams.
Ne, bet ir visai juos reabilituoti nėra pagrindo. Lygiai kaip ir lietuvių tautybės komunistus, aktyviai kolaboravusius su tais pačiais emisarais ir gavusius iš jų jarlyką valdyti Lietuvą.
Velnias, kaip įprasta, slypi detalėse. Svarbu ne tai, kad sovietams okupavus Lietuvą, žydai pagal vienus autorius sudarė 16 proc. visų komunistų, pagal kitus – 35 proc. Daug svarbiau tai, kad beveik 79 proc. visų žydų komunistų darbavosi okupacinės administracijos struktūrose, įskaitant NKVD.
Tokia padėtis susiklostė todėl, kad Iš Maskvos atsiųsti raudonieji gauleiteriai nepasitikėjo netgi savo klusniomis marionetėmis – nei lietuvių nacionalistais, nei žydų sionistais. Pastarųjų atžvilgiu stalinistai nuosekliai vykdė antisemitizmo, išstūmimo iš valdžios ir karjeros galimybių apribojimo politiką.
Vis dėlto prakeiktais lietuvių nacionalistais, nors ir parsidavusiais Maskvai su visu žarnyno turiniu, sovietai pasitikėjo dar mažiau. Dėl to okupantai skatino mažesnę blogybę – žydų įsitvirtinimą vadovaujamuose postuose. Juose klestinti protekcija, savų kadrų iškėlimas sudarė visuomenėje palankią terpę rastis antisemitinėms nuotaikoms. Ypač, kai Lietuvoje įsisiautėjo raudonasis teroras.
Viešąją nuomonę valdė ne reali informacija apie teroro vykdytojus, o gandai, iškreipta informacija ir kryptinga propaganda, kurios paveikta visuomenė tendencingai vertino žydų vaidmenį ir smarkiai jį perdėjo. Iš dalies žydai buvo sutapatinami su bolševikais ir NKVD mėsininkais.
Tai baisi, lemtinga, iš dalies užprogramuota klaida, kuri lėmė neadekvačią reakciją. Lietuviai trėmimus, kankinimus ir žudynes susiejo su okupantams parsidavusiais žydais. Dėl to pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis žydai buvo persekiojami kaip komunistai, NKVD parankiniai ir naikinami ne dėl antisemitinių, o dėl politinių motyvų. Esą žydai vykdė lietuvių tautos genocidą.
Toks kaltinimas buvo aiškiai perdėtas. Tačiau vienas dalykas yra vertinti kaltės ir atsakomybės klausimus iš istorinės perspektyvos, visai kitas tuomet, kai kraupūs išgamų nusikaltimai šaukėsi atpildo ir keršto. Negalima atmesti, kad tų laikų įvykių dalyvių akimis, toks genocidas buvo.
Iškalbingas pavyzdys – 1941 m. naktį iš birželio 24 į 25 d. NKVD mėsininkų įvykdytos šiurpios Rainių žudynės. Jos atskleidė tikrąją raudonųjų budelių prigimtį: žvėriškai nužudytiems politiniams kaliniams buvo sutraiškytos kaukolės, išdurtos akys, vyrams nupjauti ir į burnas sukišti lyties organai, moterims – lyties organai išdeginti, krūtys nupjautos ir pririštos prie ausų, etc.
Žaibu apie tai išplitusi žinia sukėlė lietuvių įniršį. Nors žydai buvo tik antraeiliai Rainių žudynių vykdytojai, nacių okupacinė valdžia sureikšmino jų vaidmenį, kurstydama antisemitines nuotaikas. Juolab, kad komunistiniai pakalikai, nesvarbu, žydai ar lietuviai, iki nacių invazijos aktyviai talkino NKVD budeliams. Šia prasme negalima ignoruoti vienos svarbios aplinkybės.
Kadangi neproporcingai daug žydų tautybės komunistų užėmė vadovaujamus postus sovietų valdžios aparate, tai jie turėjo priimti neproporcingai daug destruktyvių sprendimų, nukreiptų prieš Lietuvos gyventojus. Čia nebuvo jokios tautinės neapykantos, keršto ar asmeniškumų, jokiu būdu ne. Reikalas banaliai primityvus – padėtis įpareigojo.
Jeigu dirbdamas vadovaujamą darbą represinėse bolševikų struktūrose tu nesiimi priemonių ištremti, įkalinti „liaudies priešus“ ar sušaudyti juos, tai pats būtent kaip „liaudies priešas“ būsi ištremtas, paverstas lagerio dulke arba gausi į pakaušį devynis gramus švino.
Dilema primityvi kaip karvės mūkimas. Tiesa, ji gali būti pateisinta ir aukštesniu – idėjiniu – lygmeniu: mylėk savo artimą kaip pats save, pasakyta Šventajame Rašte. Bet nepasakyta: mylėk daugiau, taigi aukokis už savo artimą, tiesa?
Panaši dilema kilo ir Lietuvos policijos batalionų kariams. Į batalionus lietuviai stojo savo noru, nes daugelis neturėjo darbo ir pragyvenimo šaltinio. Savanoriškumo principas reiškė, kad durys į batalionus buvo plačiai atvertos, o jau įstoję ir priesaiką davę kariai privalėjo laikytis drausmės ir paklusti įsakymams. Priešingu atveju jiems grėsė Karo teismas.
Prisiekę policininkai neturėjo pasirinkimo, paklusti nusikalstamiems įsakymams ar ne. Dilema buvo žiauri – tu žudikas arba auka. Tiesa, ši dilema kilo ne visiems. Dalis žydšaudžių save laikė ne padugnėmis, o socialiniais sanitarais, kurie naikino žydus išimtinai todėl, kad jie žydai. Juk netgi pačiai bukiausiai šiukšlei aišku, kad abiejų lyčių kūdikiai, vaikai ir senukai nebuvo bolševikai.
Socialinės šiukšlės ypač suaktyvėja suiručių ir karo metu. Tai neigiamos atrankos rezultatas. Vis dėlto dauguma policijos batalionų vykdė ne „sanitarines“, o kitas funkcijas: saugojo karinius objektus, vykdė baudžiamąsias akcijas prieš Baltarusijos partizanus, kovojo fronte prieš bolševikus ir t. t. Ir tik nedaugelis iš maždaug 20 tūkst. policininkų tiesiogiai dalyvavo naikinant žydus.
Lygiai kaip ir savo tautiečius bolševikams padėję naikinti stribai, tai buvo socialinės kloakos atmatos: žudikai, sadistai, banditai, vagys, apskritai kriminaliniai ir absoliučiai amoralūs elementai. Mes juos smerkiame, bet negalime lengvai nuo jų atsižegnoti ir ramia sąžine nusiplauti rankas.
Jeigu paveldėtojas priima palikimą ne pagal sąrašą, tai priima jį besąlygiškai – tiek turtą, tiek skolas. Panašiai yra ir su tautiniu paveldu – tai ne meniu, iš kurio kiekvienas pasirenka pagal skonį ir užgaidą. Lietuvis turi priimti ne tik garbingą tautos praeitį, bet ir įkaitinta geležimi išdegintą jos gėdą – holokaustą.
Bet! Šią gėdą iš dalies atpirko ir tautos garbę reabilitavo dori, drąsūs, savo ir savo artimųjų gyvybe nuolat rizikavę žmonės, kurie gelbėjo ir slėpė žydus. Šių maždaug 25 tūkst. teisuolių, išdrįsusių mesti iššūkį žiauriai ir galingai nacių karinei mašinai, mirtina rizika buvo šimtus kartų didesnė negu žydus naikinančių išsigimėlių nauda.
Mozė vedžiojo žydus po dykumą 40 metų, kol šie atsikratė vergų sindromo. Praėjo dukart po 40 metų, bet lietuvių tauta vis dar jaučia kolektyvinę atsakomybę ir atgailą už dalyvavimą holokauste. Atgaila – būtina netgi mirtinų nuodėmių atleidimo sąlyga. Kas jaučia kaltės ir gėdos jausmą, tas iš dalies išperka ir kaltę, ir gėdą.