Kadangi žydai nuolat balansavo ant trapios gyvenimo ir mirties ribos, jų neaplenkė socialiniam darvinizmui būdingas poreikis prisitaikyti, išlikti bet kokia, nors ir savo artimo gyvybės kaina. Šia prasme holokaustas nuo chimeros-sąžinės išlaisvino ne tik budelius, bet iš dalies ir jų aukas.
Dėl budelių viskas daugmaž aišku. Vieni jų, nesvarbu, vokiečių kareiviai ar lietuvių policininkai, nekentė žydų tiek, kiek reikalavo žmogėdriški rasistiniai įstatymai, tvyranti atmosfera ir jų pačių pareigos. Kiti, o tarp jų vyravo riboti, tamsūs ir savimi patenkinti subjektai, priešingai – nekentė žydų organiškai, iš visos širdies.
Viskas kur kas sudėtingiau dėl aukų. Solidarumas ir susitelkimas veikiau yra ne tautinė žydų savybė, o jų išgyvenimo, įsitvirtinimo sociume sąlyga. Ji netenka prasmės, kai vieno žydo išlikimo sąlyga yra kito žydo sunaikinimas. Būtent išlikimo siekis ir buvo pasmerktųjų veiklos motyvacija žydų getuose.
Čia kyla du klausimai. Pirma, ar žydų elgsenos aptarimas nėra bandymas pateisinti budelius, iš dalies perkeliant kaltę pačioms aukoms, kaip tai sėkmingai darė bolševikai? Antra, ar yra patikimais šaltiniais grįstų neginčijamų įrodymų apie pačių žydų nežydišką elgesį?
Žydų santykių su žydais ir jų budeliais analizė atskleidžia holokausto metu tvyrojusią baimės ir neapykantos persmelktą atmosferą, kuri lėmė nužmogėjimą. Šia prasme aukos degradacija padeda giliau suvokti, kodėl nužmogėjo tie, kuriems pagrįstai klijuojama žydšaudžių etiketė.
Socialinių santykių atmosferą getuose apibūdina autentiški, pačių pamerktųjų rašyti dokumentai. Per stebuklą išliko keli tokių dokumentų rinkiniai, kurių pagrindu parengtos ir išleistos dvi knygos: Grigorijaus Šuro „Užrašai. Vilniaus geto kronika. 1941–1944“, Vilnius, 1997 (toliau – Kronika) ir nežinomų autorių parašyta „Slaptoji Kauno žydų geto policijos istorija“, Vilnius, 2021 (toliau – Istorija).
Šių dokumentų analizė leidžia teigti, kad žydų getas rėmėsi šiurpia ir kraują stingdančia išgyvenimo filosofija: valgau, vadinasi, gyvenu; įskundžiu kitą, vadinasi, išvengiu kankinimų arba gaunu privilegijų; siunčiu į mirtį kitus, vadinasi, išlieku pats. Kai mirtis neišvengiama, tu mirk šiandien, aš – rytoj.
Kaip taikliai Istorijoje pastebėjo vienas iš Nežinomų autorių, geto kalinius „į priekį varė instinktas, vidinis impulsas, poreikis užsitikrinti pragyvenimo šaltinį ir egzistavimo būdą sau bei savo šeimai“ (Istorija, p. 186).
Baimės, bado ir neapykantos atmosfera žaloja žmogų. Totalinės baimės, bado ir neapykantos atmosfera žaloja žmogų totaliai. Vadovaudamiesi klaikiai primityviais socialinio darvinizmo principais, stengėsi išlikti patys blogiausieji žmonijos atstovai, kurių yra kiekvienoje tautoje, neišskiriant ir žydų.
Nenuostabu, kad mirties, žiaurumo, žeminimo ir nuolatinio sunaikinimo grėsmė, vyravusi getuose, lašas po lašo išsunkdavo iš žmogaus žmogiškumą, nudrėksdavo nuo jo ploną civilizacijos kiautą ir palikdavo akmens amžiaus individą, kurį valdė išimtinai savisaugos instinktas.
Kabindamiesi į gyvenimą, pasmerktieji neatsikratė iliuzijų, kurios turėjo ir pozityvią prasmę – teikė viltį. Tačiau gyventi viltimi maža, reikėjo dėti pastangų paversti ją kūnu ir krauju. Kadangi tai buvo galima padaryti tik per pažintis, ryšius ir kyšius, getuose įsigaliojo ir klestėjo protekcija, „plačiai žinoma kaip vitaminas P“ (Istorija, p. 91).
Gauti protekciją gerai, bet dar geriau būti tuo, kas teikia protekciją. O kaip geto kalinys galėjo tapti tuo, nuo kurio malonės priklauso kitų kalinių likimas? Užimti vietą geto savivaldoje? Juolab, kad žydai ta apimtimi, kokia jiems buvo leista, sukūrė gana efektyvų savivaldos aparatą.
Bėda ta, kad vietas jame užėmė autoritetingi, garsūs žydai. Tai nereiškia, kad eilinis, bet ambicijų nestokojantis žydas nenorėjo prasimušti. O kaip jis galėjo gauti valdžios įgaliojimų ir spręsti kitų aukų likimą? Teisingai, tapęs tuo, kuo realiai galėjo tapti – geto policininku.
Padėtis įpareigoja ir... pakiša riebią kiaulę. Geto policija turėjo veikti netgi efektyviau ir uoliau negu lietuvių policija. Ne todėl, kad žydai policininkai staiga virto kanibalais, naikinančiais savo gentainius, o todėl, kad siekdami išvengti jų lemties, turėjo įrodyti naciams išskirtinį lojalumą ir atsidavimą.
Toks pragmatizmas savo slogias pareigas stropiai ir žiauriai vykdžiusių žydų policininkų sielas išdegindavo iki pelenų. Genami išlikimo motyvacijos, jie talkino žudikams ir išsigimėliams, sukūrusiems pragarą šiame pasaulyje, ir nesuko sau galvos, ar jų laukia amžina pragaro ugnis aname.
Talkino taip efektyviai, kad žiaurus budelis, gestapininkas Vaisas Vilniaus geto policininkus netgi buvo paskyręs savo asmens sargybiniais. Koks beprotnamis beprotnamyje! „Ginkluoti žydų policininkai saugo gyvybę to, kuris atėmė ją dešimtims tūkstančių nekaltų žydų, kuris savo malonumui pats sušaudė šimtus jų ir tuo gyrėsi“ (Kronika, p. 117).
Žydų policininkų moralinė degradacija šokiravo: jie „įsijautė į vaidmenį, tapo įžūlūs, akiplėšiški, šiurkštūs, žiaurūs ir įsivaizdavo esą tikri kitų savo nelaimės brolių gyvenimo ir mirties viešpačiai. Jie pasijuto beveik esą gestapo vokiečiai ir manė niekšybėmis bei paklusnumu laimėsią sau gyvenimą“ (Kronika, p. 86).
Šios viltys buvo tuščios ir beprasmiškos: atlikę savo juodą darbą, budeliai patys buvo sunaikinti. Tačiau slogaus rytojaus nuojauta netrikdė tų, kurie sugyvulėjo bei prarado įprastus savo žmogiškus veidus. Žiauriai plėšdama iš bado mirštančius savo gentainius, žydų policijos grietinėlė netgi rengė puotas maro metu.
Ne kokias nors sumautas, o ištaigingas puotas, kurias galėjo surengti tik verslūs žydai. Tokie verslūs, kad Kaune išnykus degtinei, jos buvo galima įsigyti tik gete. Nieko stebėtino, kad balius, ištaisytas įtakingų geto šulų garbei, „atsiėjo 10 tūkstančių rublių – ant stalo buvo žąsų, žuvų, brangių vynų, degtinės, tortų“ (Kronika, p. 72).
Žinoma, smerkti absoliučiai viską žydų policijos veikloje būtų ir kvaila, ir pretenzinga. Būtinybė, kuriai nėra jokios alternatyvos, atmeta laisvės ir pasirinkimo galimybę. Dėl tos priežasties nėra pagrindo netikėti Nežinomais autoriais, kurie pateikia ir kitą žydų policijos veiklos pusę.
Juolab, kad šie autoriai, kiek tai įmanoma, yra atviri ir savikritiški. Jie pripažįsta, kad „žydai varo kitus žydus į gniuždantį darbą“ ir konstatuoja, jog ilgą laiką gyvenant slegiančios atmosferos sąlygomis „sugyvulėjama ir nerūpi niekas daugiau, tik gauti ką nors valgomo“ (Istorija, p. 206–207).
Išties, geto policininkai, jeigu tik neturėjo liguisto troškimo patys būti pakarti ar sušaudyti, neturėjo pasirinkimo. Policininkai dažnai privalėjo atrinkti kalinius, kurie buvo varomi tarsi gyvuliai į skerdyklą, o kartais netgi patys vykdyti egzekucijas, pavyzdžiui, vokiečių įsakymu pakarti savo gentainį.
Nusikalstamo įsakymo vykdymas neatleidžia nuo atsakomybės? Kas gali tai paneigti? Lygiai kas gali paneigti, kad ne visi gimsta didvyriais? Tuo atveju, kai policininkas rizikuodavo tuoj pat, čia ir dabar gauti kulką į kaktą, kas gali smerkti, kad jo moralė iškelia baltą vėliavą? Tas, kas be nuodėmės?
Objektyvumo dėlei paminėsiu, kad geto policija kartais bandydavo rasti išeitį netgi pasirinkimo be pasirinkimo atvejais. Štai kalinys Meckas įvykdė geto požiūriu beprotišką poelgį – šovė į vokietį. Laimei, nepataikė. Ne jo laimei, nes jis buvo nedelsiant pakartas, o geto.
Vokiečiai už nevykusį pasikėsinimą įsakė geto policijai parūpinti „tik“ dvidešimt kalinių, kurie bus sušaudyti. Ne pakarti kaip Meckas, o sušaudyti. Koks didingas kilnumas! Žydai nebūtų žydai, jeigu vykdydami jiems duotą komandą, nebūtų bandę bent kokiu būdu sušvelninti šį siaubingą įsakymą.
Buvo sudarytas sąrašas. Žmonės į jį atrinkti iš ligoninių, kuriose gulėjo nemažai prie mirties esančių senolių, į kurių duris dalgio kotu beldėsi Giltinė; iš sunkių ir nepagydomų beprotnamio pacientų; iš lovose gulinčių, į dešimtą dešimtį įkopusių karšinčių, ir t. t.
Blogos nuojautos iškamuotas getas laukė, ar gestapas patvirtins policijos pateiktą pasmerktųjų sąrašą. Likimas tą kartą getui buvo palankus – gestapas nusprendė pargabenti Mecką į getą, kur jį viešai pakorė žydų policija. Tuo vokiečiai ir apsiribojo. Taigi, nors policininkai ir įvykdė egzekuciją, jie bent jau bandė sušvelninti prieš getą nukreiptą smūgį.
Vis dėlto viską lemia dėsningumai, o taisyklės išimtis tik patvirtina pačią taisyklę. Ne be reikalo ir ne dėl veidmainiško nusižeminimo Nežinomi autoriai konstatuoja, kad gete „įsitvirtino amoralus ir demoralizuotas elgesys“, o „gyvulys paėmė viršų kiekviename iš mūsų“( Istorija, p. 244–245).
Tokį demoralizuoto elgesio lygį gerai iliustruoja sukrečiantys atvejai, pavyzdžiui, kai ankštose slėptuvėse surikdavo ar pravirkdavo kūdikis, tai besislapstantys tėvai, „drebėdami dėl savo gyvybės, pasmaugdavo vaiką, o motina gailiomis ašaromis aplaistydavo nebegyvą kūdikį“ (Kronika, p. 45).
Minėtas pavyzdys – vienas iš daugelio panašaus pobūdžio kraują stingdančių atvejų. Šį pavyzdį pateikęs Vilniaus geto metraštininkas G. Šuras neteisina to, ko neįmanoma pateisinti. Lygiai taip pat jis nesmerkia ir tėvų, siekusių išvengti neišvengiamos ne tik vaiko, bet ir savo mirties.
Ne, G. Šuras anaiptol nespringsta iš švento pasipiktinimo, nesirauna plaukų ir negriežia dantimis, o tik filosofiškai konstatuoja: „tokia jau žmogaus prigimtis“. Tačiau šis protingas žmogus nesakė: tokia jau žydo prigimtis.
Bet! Suteikite žodį kokiam rėksmingam, veidmainiška dorybe trykštančiam, tačiau per proto dalybas nuskriaustam dvasios ubagui ir, vertindamas tautiečių juodus darbus, jis pradės rėkti kaip skerdžiamas: tokia jau lietuvio prigimtis.
Ne, tokia jau prigimtis Lietuvos nedraugams naudingo, patentuoto, Judo sidabrinius atidirbančio idioto, kuris sutapatina tautą su tokiais kaip jis pats šiukšlėmis ir atmatomis, kurių buvo, yra ir bus kiekvienoje tautoje.
Šiame tekste aptariau autentiškus dokumentus, kurie rodo, kaip nežmoniškos sąlygos nužmogina ne tik budelius, bet ir aukas. Tačiau nors pasmerktųjų gete vyravo niūri, tamsi moralinė atmosfera, tai nereiškia, kad žydus aplenkė taurūs jausmai, pasiaukojimas ir heroizmas.
Priešingai, žydams nesvetima savikritika, atviras ir nuoširdus savo nuodėmių išpažinimas rodo ne Izraelio sūnų ir dukrų dvasios silpnybę, bet jų brandą ir stiprybę. Tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių tautą, kuri neišsigina kolektyvinės atsakomybės už holokausto nusikaltimus.
Retorinis klausimas: kam priklauso ateitis – žydų ir lietuvių tautoms, kurios pripažįsta akivaizdžią, biblinę tiesą, kad žmogus, taigi ir tauta, negali būti be nuodėmės ir nuoširdžiai atgailauja, ar tai Rytų tautai, kuri šiurpius nusikaltimus žmoniškumui dangsto savo šleikščiu „dvasingumu“?