Šį Gyvulių ūkio „lygybės“ dėsnį „išradingai“ taiko Dieveniškių patriotai, kurie visomis išgalėmis kratosi nelegalių migrantų kaimynystės. Įkurdinkit juos kur norite, tik ne pas mus – tokiu primityviu principu vadovaujasi šio, Šalčininkų savivaldybės, miestelio gyventojai, kurių dauguma yra lenkai.
Užkrečiantis pavyzdys įkvepia ir kitų Lietuvos savivaldybių miestelių gyventojus.
Kadangi visą Lietuvos Respublikos teritoriją sudaro savivaldybės, tai kyla natūralus klausimas, kur apgyvendinti šalį užplūdusius nelegalus? Lietuvos kolonijose Mėnulyje ar Marse, pas Respublikos Prezidentą, premjerę, Seimo pirmininkę arba pas sopulinguosius žmogaus teisių gynėjus?
Ironizuojant svarbu neprarasti saiko. Tai reiškia, kad vėlgi būtina atsigręžti į Dieveniškes ir kitus, su Baltarusija besiribojančių Lietuvos savivaldybių miestelius ir gyvenvietes.
Bet jie kategoriškai prieš!
Ir štai čia skelbiama istorinės reikšmės žinia – su žmonėmis reikia šnekėtis, juos įtikinėti, su jais komunikuoti. Kas gali paneigti komunikacijos svarbą? Tačiau ironiška, kad minėtą žinią išmintingos rimties kupinu veidu Lietuvai ir savivaldybėms skelbia Gitanas Nausėda.
Nuostabu! Ją skelbia prezidentas, kuris nesugeba normaliai komunikuoti su premjere ir sveikatos apsaugos ministru, nors juos sieja bendri, gyvybiškai svarbūs valstybės interesai. Tad kokio konstruktyvaus dialogo galima laukti tarp Dieveniškių gyventojų ir Vyriausybės, atsižvelgiant į jų priešingus interesus?
Ar tai reiškia, kad padėtis yra be išeities? Ne, tiesiog kai kurie iškilūs proto bokštai nepajėgūs suvokti, kad komunikacija yra ne tik verbalinė, bet ir neverbalinė. Verbalinė komunikacija reiškia, kad Dieveniškių gyventojai turi teisę rengti mitingus, piketus ir kelti savo reikalavimus, o Vyriausybė savo ruožtu įtikinėti juos, aiškiai ir įtaigiai išdėstyti savo poziciją.
Deja, tokia komunikacija dėl absoliučiai prieštaringų šalių interesų pasmerkta nesėkmei – ji iš principo yra ne daugiau konstruktyvi kaip dialogas tarp kurčnebylio ir neregio.
Išeitis viena – apgyvendinti nelegalius migrantus ten, kur sveiko proto požiūriu yra ir pragmatiška, ir logiška. Prireikus, prieš gyventojų valią, nepaisant šios valios ir užtikrinant šios valios įgyvendinimą valstybės jėga. Ta jėga, kuri yra veiksminga, tam tikrais atvejais neišvengiama ir lengvai atpažįstama.
Tai bene svarbiausias, bet anaiptol ne vienintelis iš neverbalinės komunikacijos elementų. Be to, reikia atsižvelgti į teisėtus gyventojų reikalavimus – užtikrinti jų saugumą, o savivaldybėms atlyginti išlaidas, susijusias su nelegalių migrantų apgyvendinimu, maitinimu, paslaugų teikimu ir pan.
Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad gyventojų nerimas ir baimė dėl savo saugumo turi realų pagrindą. Likimo ironija: žmonės, kurie pabėgo iš savo valstybės todėl, kad su jais buvo elgiamasi tarsi su gyvuliais, patekę į valstybę, kurioje su jais elgiamasi kaip su žmonėmis, patys pradėjo elgtis kaip gyvuliai.
Atleiskite už šį grubų teiginį, bet kaip kitaip galima paaiškinti elgesį žmonių, kurie labai specifiškai „atsidėkoja“ už suteiktą pastogę ir maistą, pvz., šlapinasi į maisto konteinerius, ardo pastatų konstrukcijas, plėšia, gadina stogus ir... reikalauja daugiau laisvių.
Daugiau laisvių siautėti, kelti neramumus, įbauginti vietos gyventojus ir pabėgti pasitaikius pirmai progai. Visa tai savo tapatybės dokumentus sunaikinę (reiškia, turi ką slėpti) migrantų lyderiai daro veidmainiškai dangstydamiesi neįgaliais tautiečiais, moterimis ir vaikais, dėl kurių sielvartingi žmogaus teisių gynėjai gausiai lieja užuojautos ašaras.
Simptomiškas ir šiai Vyriausybei būdingas idiotizmo protrūkis – vėlgi deklaruojama būtinybė kalbėti su šiais migrantų lyderiais, komunikuoti, įtikinėti juos. Kodėl tuomet nekomunikuoti su Lukašenka, nuolankiai neatsiprašyti „teisėto“ prezidento, tuomet ir migrantų problema būtų išspręsta. Žaibiškai.
Neįmanoma paneigti – su siautėjančiais migrantų lyderiais komunikacija būtina, bet specifinė, neverbalinė. Paaiškinsiu, ką turiu omenyje. Pavyzdžiui, įkaitus pagrobę teroristai iškelia Vyriausybei ultimatyvius reikalavimus, kurių per nustatytą laiką neįvykdžius, grasinama kas penkiolika minučių sušaudyti po vieną įkaitą.
Jeigu teroristai atsisako tolesnių derybų, tai Vyriausybės neverbalinė komunikacija gali būti įvairi. Pirma, ji sutinka su teroristų reikalavimais, tuo paversdama savo piliečius teroristų taikiniais visame pasaulyje. Antra, reikiamais įgaliojimais disponuojantis antiteroristinės grupės vadas duoda komandą snaiperiams sunaikinti taikinius. Trečia, tokia grupė šturmuoja teroristų užgrobtą objektą.
Pabrėšiu: įstatymas policijai suteikia veiksmingas priemones, kuriais ji gali taikyti kilus sumaiščiai ir neramumams. Štai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, užtikrinanti teisę į gyvybę, nelaiko gyvybės atėmimą neteisėtu, jeigu jėgos panaudojimas buvo proporcingas keliamai grėsmei pagal įstatymą malšinant riaušes ir sukilimą (2 str. 2 d. „c“ p.).
Gyvybės atėmimas – kraštutinis atvejis. Tačiau būtina pasiekti, kad agresyvūs migrantai bijotų policijos, o ne policija bijotų panaudoti prieš juos veiksmingas tramdymo priemones, o prireikus ir ginklą. Tai būtų įmanoma, jeigu Vidaus reikalų ministrė taip drastiškai nestokotų reikiamų savybių – kompetencijos, patirties ir ryžto.
Apskritai žmogaus teisės yra velniškai patogus spekuliacijos objektas. Griežtai kalbant, absoliučių žmogaus teisių neegzistuoja, jos egzistuoja tik išimtinai tokia apimtimi, kokia nepažeidžia kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi, žmogaus teisių kolizija ir konkurencija yra amžina ir neišvengiama.
„Jūsų kaimyno nosies padėtis apriboja Jūsų kumščio judėjimo laisvę“ – tokia vieno teisėjo sąmojinga replika iškalbingiau negu tūkstančiai tuščiavidurių žodžių paaiškina žmogaus teisių prasmę. Panašiai kaip kaimyno nosies padėtis apriboja neramaus piliečio kumščio judėjimo laisvę, taip ir kaimyno teisė į sveikatą apriboja vadinamųjų antivakserių teises. Tiksliau, paneigia jas.
Nesvarbu, kokie yra antivakserių įsitikinimai, svarbu, kad kiekvienas antivakseris yra tarsi rankinė granata su ištrauktu žiedu, kelianti tiesioginį ir realų pavojų kitiems žmonėms. Šia prasme jų kalbos apie Konstitucijos ginamą savo kūno neliečiamybę yra grubi demagogija, pažeidžianti kitų žmonių teisę į sveikatą, kūno neliečiamybę ir netgi gyvybę.
Retorinis klausimas: ar visuomenė taps geresne, patogesne ir saugesne gyventi, jeigu žmonės atsisakys vykdyti, jų nuomone, neteisingus, neprotingus ir perteklinius įstatymus? Žinoma, kalbu apie demokratinės valstybės, o ne Batkos tipo režimo drakoniškus įstatymus.
Kaip sąmojingai yra pastebėjęs Billas Brysonas, labiausiai sekasi ne tam virusui, kuris perdėm gerai žudo, o tam, kuris gali smarkiai plisti. Būtent toks yra Covid-19 virusas, kurio kiekviena auka tampa jo nešiotoju, pavojingu kitiems, taigi potencialiu infekcijos platintoju.
Ar saugodama kitų žmonių sveikatą, valstybė turi teisę drausti rūkyti balkone, bet neturi teisės drausti nešioti pavojingą virusą? Ar logiška ir gerbtina padėtis, kai valstybė rūpinasi, kad kiaulės, vištos ar karpiai būtų skerdžiami humaniškai, bet ignoruoja, kad viruso nešiotojo užkrėstas žmogus neretai miršta kančiose?
Kai įtikinėjimai tampa beprasmiški, galutinis žodis priklauso įstatymui. Pagal Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 11 straipsnio 5 dalį, paskelbus teritorijoje karantiną gali būti taikoma ir priverstinė imunoprofilaktika, jeigu kyla reali grėsmė, kad gyventojai gali susirgti pavojingomis ar labai pavojingomis užkrečiamomis ligomis, kurių kitais būdais sustabdyti neįmanoma.
Kokios sankcijos gali būti taikomos antivakseriams – tai šimtus kartų aptartas dalykas. Svarbu sukurti šių sankcijų įgyvendinimo mechanizmą, o ne užsiimti skambia, bet tuščia ir beprasmiška retorika. Vyriausybė, kuriai dalyvavimas kretinų parade ne prie širdies, turėtų vadovautis tuo principu, kad ne antivakserių kliedesiai paneigia įstatymą, bet įstatymas paneigia antivakserių kliedesius.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.