Gaisrininkais tauta pasitiki, seimūnais – ne. Kodėl? Dėl dviejų priežasčių. Pirma, klasikinio liberalizmo korifėjui Friedrichui von Hayekui uždavus klausimą „Kodėl iškyla blogiausieji?“, dvasia atsakė, kad nešvarių putų iškilimas į viršų yra nenumaldomas visuomeninio gyvenimo dėsnis.
Antra, dalis žmonių seimūnais tampa dėl tos pačios priežasties, dėl kurios klesti įvairaus plauko aferistai. Jie užmeta tegul ir nepretenzingą, bet labai viliojantį pažadų masalą, kurį godžiai praryja lengvatikiai, tapdami populistų ir demagogų aukomis.
Deja, kai dėl savo patiklumo, sumišusio su godumu, žmonės atsiduria prie sudužusios geldos, tai nėra vien tik jų pačių problema.
Mat politinius aferistus į Seimą renka saldžių pažadų apmulkinti naivuoliai, o prie sotaus lovio pripuolusius svieto lygintojus šeria visa visuomenė.
Permanentinis nepasitikėjimas Seimu – bloga žinia. Bet yra ir gera žinia. Regis, išrinktasis Seimas kiek padoresnis nei nueinantis. Ne todėl, kad į jį išrinkti tautos šulai, o todėl, kad už Seimo borto liko kai kurie visiškai susikompromitavę veikėjai, keliantys tvarų atmetimo sindromą.
Šia prasme simptomiška, kad in corpore atmesta liko raudonų draugų – tomaševskininkų, partinė organizacija. Jos vedlys Zbignevas Jedinskis, kuris pagal savo paveikslą ir panašumą laiko žmones kvailiais, būtent tokių ir ieško, kad šie balsuotų už jį – geradarį, pateikusį siūlymą dėl 13-os pensijos.
ZJ logika primityvi kaip karvės mykimas: atseit partija, kurios iniciatyva pensininkams bus numestas kaulas, būtinai atsidurs Seime. Nepavyko. Lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškųjų šeimų sąjunga neįveikė 5 proc. balsų barjero, nors tradiciškai šią partiją remia apie 15 proc. visų rinkėjų.
Būtų per anksti kalbėti apie esminį lūžį rinkėjų sąmonėje ir teigti, kad Kremliaus garbintojai patyrė visišką krachą. Ne, užpirkti mišias už Valdemaro Tomaševskio kuruojamą LRA-KŠS dar anksti. Juolab, kad niekas nepaneigė žmonių noro tikėti populistų pažadais, tegul ciniškais ir pigiais.
Taip pat negalima ignoruoti fakto, kad dalis rusakalbių balsavo už alternatyvą LRA-KŠS, o tokia yra charizmatiško demagogo Viktoro Uspaskicho sukurta Darbo partija.
LKA-KŠS elektorato nestebina tai, kad V. Tomaševskis kiekviena proga dabinasi kolorado juostele, kuri simbolizuoja jo dvasinį ryšį su savo tautos genocidą vykdžiusiais žudikais ir budeliais. Prie šios rutinos jo šalininkai yra pripratę, o nuo jos emocinio poveikio atbukę.
Kitas dalykas, kai internete realiu laiku galima stebėti, kaip Batkos sadistai žiauriai talžo žmones, smurtaudami net prieš nėščias moterys ir invalidus. Tuomet netgi tradicinis elektoratas nusigręžia nuo partijos, kurios vedlys – šaunusis Z. Jedinskis, įsigudrina pagimdyti poltinio idiotizmo šedevrą.
Jo esmė ta, kad kruvinų mėsininkų susidorojimą su protestuotojais prieš rinkimų cirko rezultatus Z. Jedinskis laiko Konstitucijos gynimu. Nuosekliai vadovajantis tokia iškreipta logika, reikėtų ir lenkų skerdynes Katynės mėsmalėje vertinti išimtinai kaip 1936 m. Stalino Konstitucijos gynimą.
Beje, Stalinui priskiriama sentencija „Vieno žmogaus nužudymas – nusikaltimas, milijonų nužudymas – statistika” yra be galo ciniška, tačiau anaiptol ne absurdiška. Štai nors LRA-KŠS vadai ir neslepia sentimentų žiauriausiems žmogžudžiams ir budeliams žmonijos istorijoje, vis dėlto būtų klaida visiškai nurašyti šią partiją.
To nepasakysi apie violetinius vilkolakius, kurie kruviną gėdos dėmę dėl dvigubos žmogžudystės mikliau už fokusininką pavertė pasididžiavimo objektu – Drąsos keliu. DK partija šiuose rinkimuose dar iš inercijos surinkusi 1,14 proc. rinkėjų balsų, ko gero, rodo paskutinius politinės konvulsijos ženklus.
Jos neišgelbės ir moteris iš didžiosios raidės – Neringa Venckienė, kuri svaidosi prakeiksmais, kad Lietuvą „yra užvaldę išgamos ir iškrypėliai”. Jei įvyktų stebuklas ir ši Moteris tarsi Lozorius iš numirusiųjų prisikeltų naujam politiniam gyvenimui, net ir tuomet ji neprikeltų DK iš kapo duobės.
Taip pat panašu, kad Seime mes niekada neišvysime ir Eglės Kručinskienės. Nepaisant to, kad buvo laikas, kai atrodė, jog N. Venckienės saulelė nusileido, o E. Kručinskienės – pakilo. Pakilo, nes žiaurioji Lietuvos valdžia nuskriaudė ją, pasikėsinusi atimti smurtą patiriančius vaikus.
Dalis tautiečių mūru užstojo EK, kuri esą tik tris kartus pliaukštelėjo sūneliui per kombinezoną ir porą kartų trinktelėjo jam per rankytę. Ne tam, kad išlietų pyktį, sukeltų vaikui fizinį skausmą ir pažeistų viešąją tvarką, – gink Dieve! – o tam, kad jį sudrausmintų.
Kas gali paneigti, kad motina, kuriai draudžiama pliaukštelėti ir trinktelėti vaikui, nenusipelno nuoširdžios užuojautos ir gilios pagarbos? Užuojauta – tai suvokimas, kad tokia nelaimė gali ištikti mus pačius. Taigi, taurūs tautiečiai EK skausme įžvelgė savo skausmą ir reiškė jai užuojautą.
Išties, kur garantija, kad reiklių tėvų neištiks kokia nors bjaurastis? Pavyzdžiui, drausmindami vaiką, tėvai tik trinktelės jam kartą kitą per kepurytę ar kelnytes, o išgamų ir iškrypėlių valdomos valstybės ekspertai išvadoje parašys, jog vaikui konstatuotas smegenų sutrenkimas arba jo subinytė yra išvagota gilių kraujosruvų.
Be to, negalima ignoruoti ir labai turtingo EK dvasinio pasaulio. Pavyzdžiui, per mėnulio pilnatį ją aplankė vaisinga idėja apmokestinti vyrus, nukrypstančius į kairę. Įskaitant tuos absoliučiai amoralius tipus, kurie nuklysta pas kitas, savo vyrams šventai ištikimas žmonas.
Natūraliai subrendo idėja, kad nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties kamuojamus vargdienius parlamente atstovautų moteris, kuri pati yra viena iš šiuolaikinių vargdienių, todėl puikiai žino jų vargus ir rūpesčius.
Konkrečiai E. Kručinskienė siekė kandidatuoti į Seimą su Naglio Puteikio vadovaujama Centro partija „Gerovės Lietuva”. O buvusi arši N. Venckienės, vėliau EK šalininkė šaunioji Rūta Janutienė svariai pareiškė: „Eglės ėjimas į politiką yra ženklas ne tik tų, kurie turi balsą, bet ir tiems, kurie labai ilgai tylėjo.“
Aukso žodžiai! Kas gali paneigti, kad „labai ilgai tylėjo“ Alma Bružaitė-Jonaitienė arba Kazys Jonaitis? Kas gali paneigti, kad parlamente niekas neatstovauja tokių reikšmingų visuomeninių grupių kaip vaikžudžiai, žudikai maniakai, mafijozai, narkobaronai, žagintojai ir stoties prostitutės?
Kas gali paneigti ir tai, kad nešvarių putų iškilimas į paviršių yra geležinis visuomeninio gyvenimo dėsnis? Jis universalus – tinka visoms tautoms bei epochoms, ir yra amžinas, tarsi nuolat sudūžtanti ir vėl atriedanti jūros banga.