Tokia glaustai išdėstyta yra esmė tos sąmokslo teorijos, kuri sukėlė sprogusios bombos efektą Rusijos socialiniuose tinkluose.
Ar verta komentuoti absurdą? Taip, dėl trijų svarbių priežasčių.
Pirma, aptarta teorija atsirado ne tuščioje vietoje; ją lėmė tai, kad dalis rusų trokšta permainų ir tiki tuo, kuo nori tikėti. Būtent, kad jų karštai mylimas V. Putinas patogiai ilsisi šaldiklyje.
Šia prasme elementarios kritikos neatlaiko teorija, pagal kurią informacinę antį dėl V. Putino mirties paleido Rusijos specialiosios tarnybos. Mat tironas gali kelti pagarbią baimę ir netgi neapykantą, tačiau jokiu būdu ne pašaipas ir ironiškus juokelius.
Štai draugo Stalino laikais, savo tėvą ir motiną užmušęs sūnelis iš humaniško teismo pagrįstai galėjo tikėtis švelnios bausmės. Kaip pavyzdingas komjaunuolis ir visiškas našlaitis, kuris tokio nusikaltimo daugiau niekada nepadarys.
Bet! Jeigu kas būtų įskundęs, kad oficiozas „Pravda“ lauko tualete yra pakabintas ant vinies per Stalino portretą arba šis įtartinomis rūdimis išteptas portretas voliojasi ant grindų! Tokio tualeto šeimininkas būtų laimės kūdikis, gavęs 10, o ne 25 metus lagerio už teroristinį aktą.
Ar kam skaudėtų galvą, kad laikraštis tais laikais atliko labai delikačią funkciją, o tualetinis popierius eiliniam komunizmo statytojui buvo kažkas iš mokslinės fantastikos srities?
Antra svarbi priežastis, dėl kurios verta komentuoti absurdą – tai klausimas, ar putinizmas Rusijoje išliks be V. Putino?
Trečia, minėta teorija vis dėlto nėra absoliučiai grynas, distiliuotas absurdas. Sunkiai paneigiamais argumentais įrodysiu, kad labai tikėtina, jog tam tikrais atvejais V. Putiną keičia antrininkas.
Visiška suirutė eilinių rusų protuose ir sunkiai prognozuojama ateitis yra daugybės versijų motina.
Versija dėl Putino mirties
Spalio 23-iąją V. Putiną ištiko infarktas, o po trijų dienų, spalio 26 dieną, gydytojai konstatavo jo mirtį. Gydytojai buvo laikinai izoliuoti ir įsakmiai įspėti, kad informacija apie prezidento mirties faktą yra griežtai saugoma valstybinė paslaptis.
V. Putino kūnas Valdajaus rezidencijoje buvo patalpintas į šaldymo kamerą ir nutarta, kad viešas prezidento funkcijas laikinai vykdys jo antrininkas, pravarde Vasiljevičius. Kai išmuš X valanda, Vasiljevičius pasitrauks iš politinės scenos, visuomenei bus pranešta apie V. Putino mirtį ir šviežiai atitirpintas jo lavonas bus iškilmingai pašarvotas.
Minėta valanda išmuš maždaug po 2–3 mėnesių, kai artimiausi diktatoriaus bendražygiai pasidalys valdžios ir galios svertus bei galutinai nuspręs, kas taps Pu įpėdiniu: formaliai prezidentu, faktiškai – visos Rusios caru.
Lapkričio 4-tąją, per Vienybės dienos minėjimą sovietmečiu alsuojančioje Liaudies ūkio pasiekimų parodoje, Nacionalinio saugumo tarybos pirmininkas Nikolajus Patruševas pasakė panegirikos kupiną, faktiškai Pu laidojimo kalbą.
Ši kalba svarbi ta prasme, kad laidotuvių komisijos pirmininkas sovietų imperijoje tapdavo Komunistų partijos Generaliniu sekretoriumi. Taigi, sekdamas sovietų tradicijomis, N. Patruševas nedviprasmiškai pareiškė savo pretenzijas dėl valdžios vairo perėmimo.
Tai nereiškia, kad kova dėl valdžios yra nulemta, nes kertantis interesams ir ambicijoms, vyksta arši buldogų kova po kilimu, o jos galutinis rezultatas bus putinizmas be V. Putino.
Čia glaustai perteikiau profesoriaus Valerijaus Solovejaus versiją dėl V. Putino mirties ir priežasčių, kodėl ši mirtis įslaptinta.
Versija dėl antrininko
Rusijoje demokratijos imitacija atstoja demokratiją – tai faktas. Ar prezidento imitacija-antrininkas atstoja prezidentą – tai klausimas.
Ar reikia priminti už kokio milžiniško stalo iki invazijos į Ukrainą, vengdamas bet kokio kontakto, V. Putinas vesdavo derybas su Vakarų lyderiais? Kad ministrai, deputatai, Luhansko ir Donecko „liaudies respublikų“ gauleiteriai ir karo lauko vadai būdavo marinuojami karantine, kol caras teikdavosi juos priimti?
Ar reikia priminti, kad ignoruodamas akivaizdų faktą, jog valstybės vadovo padėtis įpareigoja, V. Putinas savaitėmis neišlįsdavo iš bunkerio? Neišlįsdavo dėl akivaizdžios priežasties – buvo paralyžiuotas patologiškos baimės dėl savo sveikatos ir saugumo.
Kadangi V. Putino žiaurumą kompensuoja jo bailumas, kyla klausimas, kaip mes interpretuojame faktus. Ar nekelia nuostabos tai, kad iki koktumo bailus, tačiau kitus drąsiai į karo mėsmalę siunčiantis zoologinis sadistas staiga virsta kitu žmogumi?
Tas kitas žmogus, išsinėręs iš savo baimių ir fobijų taip pat sėkmingai, kaip gyvatė iš senos odos, eina į šimtatūkstantinius mitingus pažymėti Krymo aneksijos metinių, ten spaudžia visiems rankas, glebėsčiuojasi ir, apimtas euforijos, trykšta visai jam nebūdingos energijos fontanais.
Toks V. Putino asmenybės susidvejinimas yra nesuvokiamas sveiku protu. Tačiau tokį tariamą susidvejinimą lengvai galima paaiškinti, jeigu neatmesim logiškos prielaidos, jog masinių renginių metu ir kitais atvejais, kai absoliutų V. Putino saugumą užtikrinti problemiška, vietoj jo scenoje pasirodo antrininkas.
Kalbos nėra, žmonėms sunku patikėti, kad jie tapo apgaulės ir falsifikacijos aukomis. Tačiau vargu, ar verta stebėtis, jog V. Putino imitacija-antrininkas gali sėkmingai atstoti V. Putiną. Mat aukščiausios kvalifikacijos plastikos chirurgai daro stebuklus ir gali pasiekti stulbinamą kopijos panašumą į originalą.
Sunkesnis kopijos (antrininko) uždavinys yra įvaldyti originalo mimiką, eiseną, gestus, manieras, o ypač kalbą ir gebėjimą adekvačiai perteikti originalo bendravimo specifiką. Dėl to natūraliai kyla abejonių, ar V. Putino antrininkas gali, pavyzdžiui, realiai dalyvauti ritualiniame prezidento šou, kuris vadinasi „Tiesiogine linija“.
V. Solovejus tokias abejones atmeta ir nemato jokių kliūčių, kodėl antrininkas negalėtų atlikti V. Putino vaidmens. Juolab, kad „Tiesioginė linija“ – tai didelis blefas. Klausimai joje yra surežisuoti, atsakymai parengti, žodžiu, demokratiją imituojantis balaganas veikia kaip šveicariškas laikrodis.
Vasiljevičius (antrininkas) gali prišnekėti nesąmonių? Gali, ir dar kokių, tačiau tai jokia bėda, nes daugybę idiotizmo šedevrų yra „pagimdęs“ ir pats V. Putinas.
V. Solovejus neigia, jog jis verda savo paties proto sultyse ir apie Vasiljevičiaus personą sprendžia tik remdamasis išimtinai asmeniniais stebėjimais. Priešingai, jis tvirtina, kad apie V. Putino antrininką yra gerai informuoti Vakarų lyderiai, kurie to neafišuoja todėl, kad juos tenkina pilkasis kardinolas, tampantis antrininką už virvučių.
Versija dėl naujo caro
Kai pasibaigs po kilimu vykusi buldogų kova dėl valdžios ir paaiškės, kas užims caro sostą, o kas tapo politiniu lavonu, tuomet valdžios padalijimas bus įformintas oficialiai. Kaip prognozuoja V. Solovejus, realus kandidatas išeiti nugalėtoju yra N. Patruševas, kuris turi daugiausia jėgos ir galios svertų.
Tada bus atlikta įdomi kombinacija: Vasiljevičius premjeru vietoj Michailo Mišustino paskirs N. Patruševo sūnų Dmitrijų – žemės ūkio ministrą, po to grynai Boriso Jelcino stiliumi praneš, kad pasitraukia iš politikos. Ar Vasiljevičiaus atžvilgiu bus ištesėtas pažadas apipilti jį aukso lietumi, ar jis bus utilizuotas, nesvarbu.
Svarbu tai, kad Patruševas jaunesnysis, kuris tėvo dėka disponuos milžiniškais administraciniais ir finansiniais resursais, lengvai laimės prezidento rinkimus. Vakarus tai tenkina, nes N. Patruševas vengia retorikos apie branduolinio ginklo panaudojimą ir šia prasme yra mažesnė blogybė nei absoliučiai neprognozuojamas V. Putinas.
Tačiau įvykusi valdžios rokiruotė dar nereiškia, kad karas Ukrainoje pasibaigs. Nereiškia todėl, kad Patruševų klano interesus atitinka Avdijivkos užėmimas, reikalingas tam, kad Patruševas jaunesnysis galėtų pranešti apie rusų ginklo pergalę, o tai „dvasingųjų“ rusų akyse labai pakeltų naujo caro akcijas.
Versijos dėl paties Valerijaus Solovejaus
Kai stambaus kalibro kyšininkui teisėjas skiria simbolinę bausmę, o teisindamas savo sprendimą, pateikia visuomenei šleikštaus viduriavimo žodžiais seansą, kyla klausimas, o teisėjas kas? Panašus klausimas dėl V. Solovejaus kyla jo kritikams, kurie skeptiškai vertina jo versiją dėl V. Putino mirties.
Kritikai nėra gailestingi – V. Solovejus įvardijamas kaip talentingas šarlatanas, meistriškai kurpiantis sąmokslo teorijas, KGB agentas, o jo gausūs interviu priskiriami mokslinės konspirologijos sričiai ir laikomi pavyzdžiu, kaip galima sėkmingai manipuliuoti visuomenės sąmone.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad V. Solovejus nėra išvykęs iš Rusijos, o nuotoliniu būdu kalba iš savo buto Maskvoje. Tai kelia nuostabą, nes už antikarinius lapelius jų autoriai realiai gauna nuo 7 iki 15 metų kalėjimo, o V. Solovejus didelei savo auditorijai demaskuoja tikruosius agresyvaus Rusijos karo tikslus.
Tai iš tikrųjų keista, bet nėra nepaaiškinama. Šia prasme vertingos informacijos apmąstymams suteikia du garsūs nusikaltėliai: Putino virėjas Jevgenijus Prigožinas ir Igoris Strelkovas-Girkinas. Taip, jie buvo ne prieš karą, o už karą. Užtat kokiais triaukščiais keiksmažodžiais pliekė bukus Rusijos karo vadus, neaplenkdami ir paties V. Putino!
O kur jie dabar? Tuo nenoriu pasakyti, kad V. Solovejus būtinai bus susprogdintas ar atsidurs vienoje kameroje su I. Strelkovu-Girkinu. Žinoma, to negalima atmesti, bet to gali ir neįvykti. Mat skirtingai nuo minėtų subjektų, o lygiai ir nuo savo kritikų, V. Solovejus yra mandagus, santūrus ir niekada nieko neįžeidinėja.
Be to, V. Solovejus visuomet pabrėžia, kad priklauso labai įtakingai žmonių grupei, kuri yra garantas nuo susidorojimo su juo. Atsižvelgiant į tai, koks bailus ir bejėgis V. Putinas pasirodė J. Prigožino maišto metu, negalima atmesti, kad valdžia slysta Pu iš rankų ir kad toks tvirtinimas nėra nepagrįstas.
Epilogas
SSRS krachą laikydamas didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa, V. Putinas norėjo įeiti į istoriją kaip naujasis rusų žemių surinkėjas. Jis siekė savo gyvenimą nugyventi taip, kad skrisdamas virš jo, įamžinto bronzoje, net balandis susilaikytų nuo ketinimų išbalinti taurią caro galvą.
Pu norėjo, kad viskas būtų kuo geriau – žinoma, kaip jis tai suprato, – o išėjo netgi blogiau nei visada. Leiskite šia proga pacituoti V. Solovejų, o iš citatos, kaip žinote, žodžio neišmesi. Taigi, pasak V. Solovejaus, V. Putinas mėgo kartoti: „Aš nenoriu, kad ant mano kapo ateitų nusimyžti.“
Panašu, kad atsitiks būtent tai, ko bijojo V. Putinas, nes nacionalistai siunta, kad jo sumauta „specialioji karinė operacija“ pažemino Rusiją, o liberalai nekenčia jo kaip tirono. Taigi, nesvarbu, ar gandai apie Pu mirtį yra smarkiai perdėti, svarbu, kad anksčiau ar vėliau išmuš tiesos valanda, kas ir kokiu tikslu aplankys jo kapą.