Pagarba Kremliui! Jis taikos balandžio pasakėles derina su naftalinu atsiduodančia mantra, esą Baltijos šalys buvo ne okupuotos, o savo noru priimtos į SSRS. Šią mantrą Kremlius kartoja tarsi šamanas, privedęs save prie ekstazės musmirių antpilu, makabriškais šokiais ir užkeikimais.
Tai, kad carinė Rusija buvo tautų kalėjimas, o Sovietų Sąjunga – tautų kapinės, Kremliaus šamanas, žinoma, neigia. Priešingai, jis mušasi į krūtinę ir įtikinėja skeptikus, kad motina Rusija, kaip paskutinis krikščioniškųjų vertybių bastionas, buvo, yra ir bus dvasinga, draugiška ir taiki šalis.
Rusija nebūtų Rusija! Ji siaučiasi į skaisčiai baltą arkangelo Mykolo mantiją, nors yra pavojinga ir visiškai neprognozuojama valstybė.
Tiesa, Putino Rusija ne Sovietų Sąjunga, kuri buvo viena agresyviausių ir žiauriausių valstybių žmonijos istorijoje. Užtat Rusija niekam neužleidžia melo ir demagogijos čempionės pjedestalo. Ji neigia jai nepalankius faktus ir kvailina ne tik savo patiklią, mitais amžiais maitintą tautą, bet ir visą pasaulį.
Iškalbingas pavyzdys – Maskva tik šiais metais besąlygiškai pripažino ne tik Molotovo-Ribbentropo paktą (1939 m. rugpjūčio 23 d.), bet ir jo slaptuosius protokolus, kurie atidavė Baltijos šalis Stalino malonei, užtikrino Hitleriui saugų užnugarį kare prieš Lenkiją ir jos pasidalijimą tarp dviejų grobuonių.
Ar tai, ką Maskva įžūliai neigė ilgus dešimtmečius (tiesa, minėtą paktą Maskva iš dalies ir su esminėmis išlygomis pripažino dar 1989 m.), sutrikdė istorijos perrašinėtojus ir falsifikatorius, kurie būtent kitus kaltina istorijos perrašinėjimu ir falsifikavimu?
Naivumo viršūnė taip manyti. Dabar šį paktą, kurio gėdijosi netgi bolševikai, Kremlius traktuoja kaip virtuozišką sovietų diplomatijos pergalę, kuri pribaltų politikams kelia alergiją. Ir Kremlius teisus. Žinoma, jeigu dviejų žmogėdrų susitarimą kas ką prarys, vadinsime diplomatijos triumfu.
Kremlius laiko, jog virtuoziška sovietų diplomatija paneigia teiginį apie Baltijos šalių okupaciją, bet patvirtina tiesą, kad jų gyventojai entuziastingai sveikino tankais atvežtą Stalino saulę.
Nuostabu! Kremlius propagandos srityje sukūrė beprotnamį ir gyvena pagal beprotnamio logikos dėsnius.
Puikų tokios logikos pavyzdį pateikia Rusijos Federacijos Saugumo tarybos nuolatinis narys, taigi Putinui artimas asmuo – Sergėjus Ivanovas. Pasak jo, laikyti Pribaltikos šalis okupuotomis nėra pagrindo, nes jų gyventojai tapo pilnateisiais didžios valstybės piliečiais, o jų elitas – Sovietų Sąjungos elitu.
Bravissimo! Išties Baltijos šalių gyventojai lygiomis teisėmis, tiesa, greitesniais tempais (juk reikėjo likviduoti atsilikimą!), buvo tremiami gyvuliniais vagonais, kankinami ir žudomi. Išlaisvinti nuo tokių atgyvenų, kaip namai, žemė, nuosavybė ir laisvė, jie įgijo vieną teisę – garbinti sadistus ir savo pačių budelius.
Kas praeitį prisimins, tam akį lauk, kas ją užmirš, tam lauk abi – sako išmintinga rusų patarlė. Ji kitais žodžiais išreiškia tiesą, kad tautos, nežinančios savo praeities klaidų, priverstos jas pakartoti. Nepaisant to, kad ši tiesa yra su ganėtinai solidžia barzda, vis dėlto ji išlieka labai aktuali.
Dėl dviejų priežasčių. Pirma, praeities klaidos, panašiai kaip infekcinės ligos pasireiškia vis kitu pavidalu, todėl jas sunku atpažinti. Antra, pasaulyje pilna lengvatikių, kurie veikiau sutinka būti gražiai apkvailintais, negu susidurti su žiauria ir įprastinį gyvenimo ritmą trikdančia tikrove.
Neatsitiktinai Putino režimą pakančiai vertina Pietų Europa, nepatyrusi kruvinų Blogio imperijos grožybių – masinių represijų, genocido ir trėmimų siaubo. Apskritai Vakarų pasaulis, turintis Rusijoje verslo interesų, linkęs į daug ką užmerkti akis ir daugelį Kremliaus klastočių priimti už gryną pinigą.
Todėl V. Putinas gali ciniškai krėsti tokius propagandinius triukus, dėl kurių Josephas Goebbelsas turėtų ne tai, kad apsiversti karste, bet suktis jame kaip propeleris. Ar nekelia susižavėjimo tas Vladimiro Vladimirovičiaus minties perlas, esą reguliariąją Ukrainos armiją Donecke sutriuškino vakarykščiai traktorininkai ir šachtininkai!?
Vadinasi, rusų soldafonai čia ne prie ko arba kaip pašiepia Kremliaus opozicija ichtamnetu (jų ten nėra). Jeigu nuosekliai laikydamiesi Putino logikos, tęsime šią absurdo pasaką, tai peršasi išvada, jog sunkiuosius separatistų ginklus – tankus ir raketų sistemas apleistuose fermose ir šachtose surinko buvusios karvių melžėjos ir kiaulių šerėjos.
To neverta būtų prisiminti, jeigu ne viena esminė aplinkybė – toks Putino elgesys yra absoliučiai dėsningas ir informatyvus. Informatyvus ta prasme, jog demaskuoja Rytų meškos agresyvią politiką, kurią Kremlius profesionaliai maskuoja tiršta melo ir dezinformacijos uždanga.
Išties, ką reiškia tai, kad po daugybės viena kitą šalinančių versijų, Kremlius iš esmės pripažino, kad Krymo atplėšimo nuo Ukrainos operaciją įvykdę „mandagūs žalieji žmogeliukai“ buvo Rusijos kariai. Ar Kremlius mušėsi į krūtinę ir prisipažino įvykdęs agresiją?
Ne, pagal Kremliaus versiją tai reiškia, jog po Maidano įvykių, kuriuos Kremlius vertina kaip valstybė perversmą, Putinas neturėjo kito pasirinkimo kaip tik gelbėti Krymo rusus nuo ukrofašistų genocido, pogromų ir žudynių.
Istorija kartojasi: 1939 m. didžiulė Sovietų Sąjunga buvo priversta gintis nuo mažos, bet plėšrios Suomijos, kuri esą apšaudė SSRS teritoriją iš pabūklų. 1940 m. proletariato valstybė vėlgi neturėjo kito pasirinkimo kaip tik pateikti ultimatumą Baltijos šalių vyriausybėms, kurios esą laužė savitarpio sutartis ir vykdė provokacijas prieš sovietų įgulas.
Minėtas „provokacijas“ bolševikai panaudotojo kaip pretekstą pradėti vadinamąjį Žiemos karą ir įvykdyti baigiamąjį Baltijos šalių okupacijos etapą, kurį vainikavo atgrasus rinkimų farsas ir iškreiptos bolševikų vaizduotės pagimdytas ritualas – Stalino saulės iš Maskvos parvežimas.
Įdomu, kuo šios „provokacijos“ skyrėsi nuo Gleiwitzo provokacijos, davusios startą Antrajam pasauliniam karui?
Sakysite: tai, kad Gleiwitzo provokaciją (1939 m. rugpjūčio 31 d.) įvykdė SS šturmbanfiurerio Alfredo Naujoko vadovaujami komandosai, yra tvirtai nustatytas faktas., kurio niekas ir niekada neginčijo, įskaitant Vokietiją. Bet neužmirškime vienos „smulkmenos“ – Rusijos protu neįmanoma suvokti.
Tai reiškia, jog nėra jokių kliūčių Kremliui neigti kitą neginčijamai nustatytą faktą – Baltijos šalių okupaciją ir jos gyventojus genocidą. Jeigu Kremlius puse lūpų ir per gryną neapsižiūrėjimą tokį faktą iš dalies pripažįsta, tai viską jis nurašo į provokacijų sąskaitą.
Apskritai nuodingos Kremliaus lakštingalos gieda iš tolo falšu atsiduodančią giesmę, esą taikos balandis – Rusija Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims nekelia jokios grėsmės, o karinę jėgą gali panaudoti tik išimtinai kaip atsaką į įžūlias ir agresyvias provokacijas.
Kyla klausimas, kas yra ir su kuo valgomos tos provokacijos? Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip vertina. Prievartautojo požiūriu graži moteris provokuoja išžaginimą, plėšiko – pasiturintis žmogus provokuoja apiplėšimą, o gangsteris patį potencialios aukos buvimo faktą vertina kaip provokaciją. Piktybišką.
Kuo gali pasireikšti Baltijos šalių provokacijos prieš Rusiją? Maža kuo, kadangi Sausio 13-osios bylą arba paminklo sovietų kariams „išvaduotojams“ perkėlimą Kremlius laiko provokacija. Vis dėlto ypač išskirtinos bent dviejų rūšių „provokacijos“. Jeigu Baltijos šalys yra lengvas grobis, tai palikti jį be tinkamos apsaugos Rusija tiesiog neturi moralinės teisės.
Tai reiškia, kad Baltijos valstybių silpnumą ir pažeidžiamumą dvasingoji, draugiškoji ir taikingoji Rusija gali vertinti kaip piktybišką „provokaciją“.
Kita „provokacija“ pasireiškia tuo, jog šios valstybės, pabudusios iš letargo miego, ginkluojasi ir kartu su NATO sąjungininkais rengia karines pratybas, keldamos Rusijai mirtiną pavojų. Panašiai kaip Suomija 1939 metais. Laimei, tokia provokacija, kuri paprastai suvokiama kaip atgrasymas, provokuoja neveikimą – Rusijos susilaikymą nuo agresijos.