Būtent tokia – neprilygstamos tolerancijos ir aukščiausiąjį išminties laipsnį įkūnijanti išvada peršasi nuosekliai laikantis Igno Vėgėlės logikos. Antivakserių mesijo ir laisvo žodžio apaštalo logikos.
„Ribos laisvę per laisvės šventę?“ – taip įvardytu rašiniu prieš metus apsireiškęs tautai retoriškai klausė I. Vėgėlė. Retorinis klausimas nereikalauja atsakymo, taigi reiškia taip, ribos!
Atrodytų, kad atsakas autoriui turėtų būti operatyvus, nes po metų problema paprastai „pasensta“. Beviltiškai. Tik ne šiuo atveju, nes laisvės – Vasario 16-osios – šventė ateina ir praeina, o žodžio laisvės problema lieka. Lieka labai aktuali, veikianti jausmus ir protus, kelianti protų sumaištį.
Minėtame rašinyje I. Vėgėlė iš esmės teigia, kad žmonės turi teisę į žodžio laisvę be jokių suvaržymų ir apribojimų. Jų nebuvimas, leiskite konstatuoti, de facto reiškia absoliučią teisę.
Tokia teisė yra naivių romantikų ir – koks paradoksas! – jų priešybių – ciniškų populistų – galvose užgimęs mitas. Kenksmingas mitas, apipintas rožinių iliuzijų girliandomis ir ignoruojantis žmogaus prigimties tamsiąją pusę, paženklintą nekontroliuojamų instinktų, emocijų ir aistrų.
Iliustruodamas šį teiginį, priminsiu, kad pernai Vasario 16-osios minėjimas nepraėjo be ekscesų ir išsišokimų. Nepriklausomybės aikštėje valdžia nepatenkinti „geros valios žmonės“ staugė ir baubė, azartiškai kėlė laukinį triukšmą, o kartais visai užgoždavo oratorius.
Panaši atmosfera tvyrojo ir Pilies gatvėje prie Signatarų namų. Minioje buvo nemažai, atsiprašant, krištolinio tyrumo sielos žmonių, kurie nepaprastai „šiltai“ sutiko V. Landsbergį, o jo kalbą palydėdavo tokiais epitetais, tarp kurių „gėda“ buvo bene švelniausias.
Žiniasklaida dažnai kritikuojama, kad užuot puoselėjusi santarvę, savo publikacijomis ir pomėgiu klijuoti įžeidžiamas etiketes supriešina visuomenę. Nesiimu spręsti, ar toks kaltinimas pagrįstas, bet Vasario 16-osios minėjimą spauda nušvietė gan santūriai.
Aprašydama pasibjaurėjimą keliantį dalies žmonių elgesį, spauda nevartojo tokių epitetų kaip, pvz., „raganų ir velnių Valpurgijos naktis, perkelta į Vasario 16-osios dieną“, taip pat neklijavo staugiantiems individams tokios etiketės kaip „socialinės šiukšlės ir dinamitas viename“.
Priešingai, žiniasklaida suteikė žodį I. Vėgėlei, kuris avansu besąlygiškai pasisakė už žmonių teisę „garsiai reikšti taikią pilietinę valią“, taigi suteikė indulgenciją – nuodėmių atleidimą, nesvarbu, kokią bjaurastį rėks ir išrėks įtūžę, laukinių aistrų apimti ir nesivaldantys subjektai.
Deja, liberalas profesorius daro grubią klaidą. Kaip minėjau, teisė į žodžio laisvę nėra ir negali būti jokiais apribojimais, jokiomis raudonomis linijomis nevaržoma, absoliuti teisė. Nesvarbu, kaip šią teisę pavadins koks proto bokštas – šventa, prigimtine, neatimama.
Tai ignoruodamas, I. Vėgėlė su dideliu aplombu teigia: „Politikams patinka tai ar nepatinka, jokioje demokratine save laikančioje valstybėje jėgos struktūros nepersekioja savo piliečių, jeigu šie nenaudoja fizinės jėgos prieš kitus asmenis, neniokoja turto.“
Sena tiesa: niekas geriau nepadeda išlaikyti geros savitarpio supratimo atmosferos, kaip tie kandūs žodžiai, kurie laiku liko neišsakyti. I. Vėgėlė – profesorius, kolega, todėl nesinorėtų ironizuoti, jeigu ne vienas esminis dalykas – visuomenės interesas.
Taip, visuomenė turi teisę ir pareigą žinoti, kas leistina, o kas ne. Be abejo, kiekvienas protingas ir pakaltinamas žmogus intuityviai suvokia, jog negali būti taip, kad kitas ant jo unikalios ir nepakartojamos personos turėtų teisę išpilti kibirą pamazgų. Perkeltine prasme, žinoma.
Puiku! Ant jo galvos, savaime suprantama, ne. Ar tai reiškia, kad jis negali pilti dvokiančių fekalijų ir pamazgų ant kito – ypač politiko – galvos? Argi jis, taikus pilietis, kuris „nenaudoja fizinės jėgos prieš kitus asmenis, neniokoja turto“, neturi teisės „garsiai reikšti taikią politinę valią“?
Akivaizdu: minėti klausimai būtų visiškai kvaili, jeigu ne viena svarbi aplinkybė.
Viešasis asmuo turi toleruoti nepalyginti aršesnę nei įprastą kritiką savo atžvilgiu, kurią privatus asmuo galėtų vertinti kaip šmeižtą ar įžeidimą. Tačiau netgi viešasis asmuo turi teisę į garbę ir orumą, taigi turėtų būti apsaugotas nuo tokios žodžio laisvės, kuri jo reputaciją sumaišo su purvais.
Galbūt koks nors absoliučios žodžio laisvės apologetas sakys: velniop šiuos demagogiškus išvedžiojimus, velniop tą premjerę, velniop tą Landsbergį; aš nušvilpsiu juos netgi per iškilmingą valstybinės šventės minėjimą ir, nesirinkdamas žodžių, išdėsiu tą šutvę į šuns dienas.
Bet! Kai „respektabili“ publika staugimu, baubimu ir įžeidimais palydi premjerės kalbą Vasario 16-osios minėjimo iškilmėse, tai paniekinama ne tiek premjerė, kiek pamatinės vertybės: laisvė, nepriklausomybė, už ją pralietas kraujas, tėvų žemė, solidarumas, tautos mentalitetas, etc.
Šia prasme pažeidimas nėra kokio nors baubiančio individo kitam individui – Ingridai Šimonytei ar Vytautui Landsbergiui – padaryta žala, tai baubiančio individo padaryta žala gerai moralei, tvarkai, valstybei, įstatymui, tautą cementuojančiai šventei ir spjūvis į veidą visuomenei, pagaliau – LIETUVAI.
Tiesa, kas gali paneigti, jog nėra tautiečių, pvz., teisės mokslų daktarų, profesorių ir žmogaus teisių pseudogynėjų, kurių, tegul jie ir nusivalo nuo veido virtualius skreplius arba išsivemia rankomis apsikabinę unitazą, bet neapleidžia savotiško pasididžiavimo jausmas: bjauru; užtat kokia žodžio laisvė klesti Marijos žemėje!
O gal absoliučios laisvės apologetas teisus: tauta dievina sadomazochizmą ir turi liguistą poreikį išsitepti socialinės kloakos nešvarumais ir atmatomis?
Leiskite išreikšti viltį, kad tauta to nenori ir nenori, kad tokią „paslaugą“ jai padarytų koks visuomenės energiją siurbiantis ir rusiškais triaukščiais aptekęs socialinis vampyras. Nežinomas laisvo žodžio kareivis.
Leiskite išreikšti viltį, kad ir atsitokėjusi valdžia supras, kad ji gali teisėtai panaudoti jėgą prieš tuos, kurie demokratijos suteiktas teises naudoja brutaliems, chuliganiškiems išpuoliams prieš pačią demokratiją. Žinoma, jei šie išpuoliai atitinka konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Prisipažįstu: nors čia sąžiningai perteikiau I. Vėgėlės poziciją dėl „tikrosios“ laisvės ir išsakiau savo nuomonę dėl jos, vis dėlto profesorius didžiąją dalį minėto rašinio skyrė policijos veiklos kritikai. Ji buvo pagrįsta ir sąmojinga.
Kritikuoti lengva, todėl pasiūlysiu, ką policijai reikėtų daryti, kad valstybinių švenčių minėjimas nevirstų cirku. Atgrasiu cirku, kuriame bjaurią klounadą iš širdies krečia ir visuomenę įžeidinėja raudonosios choleros užkrato pažeista primityvių artistų trupė – staugianti minia.
Problemos sprendimas yra paprastas, tiksliau apgaulingai paprastas, antraip šios problemos nebūtų. „Paprastumas“ pasireiškia tuo, kad reikia: a) tiksliai diagnozuoti problemą; b) teisingai interpretuoti ir taikyti įstatymą.
Diagnozė tokia: demokratinė yra ta valstybė, kuri leidžia kritikuoti valdžią ir sakyti žmonėms tokią tiesą, kokios jie nenori girdėti. Bet tai nereiškia, kad į moralę ir elementarų padorumą spjovęs individas gali sau leisti niekinti reikšmingas socialines bei dvasines vertybes ir tyčiotis iš jų.
Teisingai interpretuoti ir taikyti pirmiausia reikia Susirinkimo įstatymą ir Baudžiamąjį kodeksą. Mat tariamai išnykusi bausmės grėsmė įkvepia nuo moralės normų laisvus individus, kurie viduriuoja tūžmingais žodžiais, taškosi savo žarnyno turiniu ir nuodingais purslais. Atseit, naudojasi žodžio laisve.
Įstatymas – tai specifiniai tramdomieji marškiniai. Įstatymas draudžia pažeisti dorovės, geros moralės ir etikos normas (Susirinkimų įstatymo 5 str. 2 p.), numato baudžiamąją atsakomybę už įžūlų elgesį viešumoje, piktybišką tyčiojimąsi, nepagarbos kitiems demonstravimą ir visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (BK 284 str.).
Šios draudžiančios nuostatos ypatingą prasmę įgyja kontekste tos įstatymo normos, pagal kurią minint valstybės šventes pirmumo teisė pasirinkti renginio vietą ir laiką suteikiama valstybės ir savivaldybės institucijoms (Susirinkimų įstatymo 7 str. 6 d.).
Tai reiškia, kad alternatyvūs – antivyriausybiniai ar kitokio pobūdžio – mitingai, vykdomi toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, kaip ir valstybės institucijų organizuojami renginiai, grubiai pažeidžia įstatymą. Pažeidžia būtent todėl, kad jie vykdomi netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku. Čia ne Kaziuko mugė ir ne svingerių vakarėlis, kad renginys vyktų renginyje.
Ar policija gali operatyviai išaiškinti psichologinį terorą vykdančius agresyvius rėksnius? Tuos savo nebaudžiamumo užhipnotizuotus chamus, kurie ciniškai demonstruodami nepagarbą piktybiškai tyčiojasi iš tautai ir valstybei svarbaus simbolio – Nepriklausomybės dienos ar kitos valstybinės šventės?
Taip, jeigu ji veiks profesionaliai. Įsisiautėjusi, primityviausių instinktų valdoma, puolusi į anarchiją ir moralinius stabdžius praradusi minia – tai devyngalvė hidra, o sutramdyti hidrą galima tik nukirtus jos galvas. Todėl pareigūnai turėtų nustatyti, izoliuoti ir nubausti agresyvios minios vedlius, neramumų iniciatorius ir organizatorius.
Nebaudžiamumas – universalus reiškinys, jis įkvepia ne tik siaubingus monstrus, bet ir niekingus žmogelius, kurių chamiškas ir šlykščiai įžūlus elgesys išskleidžia sparnus tik agresyvioje bandoje. Vedlių netekimas bandai būtų antausis, gera pamoka. Ji įtikinamai parodytų, ko vertos yra I. Vėgėlės tipo minties gigantų sekamos naivios, romantiškos ir... pavojingos pasakėlės apie tariamai absoliučią žodžio laisvę.