Kas mano, kad brutalus susidorojimas su protestuotojais prieš rinkimo cirko rezultatus yra Konstitucijos gynimas, kas laiko, kad kruviną budelį galima apskųsti jo kišenėje sėdinčiam teismui, o politinių banditų nusikaltimus reikia paversti tirti patiems banditams?
Tas, specifinio mentaliteto žmogus – „vatnikas“. Jis valgo vieną kartą jau valgytą rusiško prekybos tinklo „Mere“ dešrą, kurios 1 kg kainuoja 0,67 euro, jaučia nostalgiją kūjo ir pjautuvo epochai, garbina Putiną, niekina Vakarus ir su liguistu pasitenkinimu juodina savo šalį. Iš idėjos, o dar geriau už Judo sidabrinius.
Lietuvoje (ką jau kalbėti apie Maskvą!) yra žmonių, su aplombu tvirtinančių, kad tragiškąją Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, kad partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas pats sau išsilupo akį ir išsikastravo, kad Lietuva sovietmečiu žydėjo ir klestėjo, kad Lietuva yra fašistinė valstybė.
Ir priešingai, kad pavojingo maniako ir patologiško demagogo valdoma Baltarusija yra demokratinė valstybė. Kad demokratijos švyturys – tai pompastiškus paminklus kruviniausiems žmonijos istorijoje žmogžudžiams ir budeliams atstatanti Rusija, kuri iškreiptais būdais išniekino savo Konstituciją ir iki gyvos galvos įteisino gestapo, atsiprašau, KGB pulkininko valdymą.
Kodėl mes nemanome, kad tokio tipo pareiškimai prilygsta psichiatrinės ligoninės išduotai pažymai, liudijančiai, jog šių išminties perlų autoriai yra sunkūs ir visuomenei pavojingi bepročiai?
Atsakymas akivaizdus: mes puikiai žinome, kad tokie pareiškimai yra menka dalelė tos milžiniškos melo ir dezinformacijos kampanijos, kurią nenuilsdamas varo Kremlius ir kuri savo įžūlumu bei cinizmu smarkiai pranoksta Goebbelso propagandą.
Kremliaus propaganda nešaudo Dievui į langus, kaip dažnai klaidingai manoma; ji yra adresuota tam tikro tipo žmonėms. Būtent toks adresatas yra „vatnikas“ – ribotas žmogus, kuris nesuvokia savo ribotumo, todėl tampa ir Kremliaus propagandos užkrato auka, ir pasyviu šio užkrato platintoju.
Bet! Ne visi „vatnikai“ vietoj smegenų galvoje turi vatą. Kadangi šie Kremliaus liokajai yra absoliučiai jokių moralės normų ir dorovės principų nesuvaržyti žmonės, protingiausi iš jų yra gerai įvaldę suktą jėzuitišką demagogiją. Be to, apvaisintą pavojingomis raudonosios demagogijos bacilomis.
Mes dažnai stebimės protą įžeidžiančiais zombių bandymais apšmeižti šių dienų Lietuvą ir palankioje šviesoje pateikti bjaurių randų išvagotą sovietinės Lietuvos kraštovaizdį. Nors stebėtis nevertėtų, nes norint išbalinti vieną, reikia apjuodinti kitą. Tai elementaru.
Negalima ignoruoti ir ciniško Kremliaus principo, kurio esmė ta, kad tūkstančius kartų pakartotas melas tampa tiesa. Ypač jeigu visi autoritarinio režimo kontroliuojami šaltiniai sako tą patį, tai melas patenka į istorijos analus ir tampa tiesa paskutinėje instancijoje.
Ar realu vis dėlto išbalinti Lietuvos okupaciją, brutalius trėmimus ir genocidą, kurio aukomis pirmiausia tapo darbštūs, veiklūs, kūrybingi ir išsilavinę Lietuvos žmonės? Ar įmanoma pateisinti žmonių trėmimus vagonuose, kokiuose naciai žydus vežė į mirties fabrikus – konclagerius?
Žinoma, taip. Bolševikų dvasiniams anūkams nieko nėra neįmanoma. Tai Hitleris neslėpė savo žmogėdriškų kėslų ir šiurpą keliančių planų dėl pokario pasaulio. Tai Hitleris įvykdė atvirą, jokiais figos lapeliais nepridengtą Austrijos anšliusą ir Čekoslovakijos okupaciją.
Bolševikai priešingai – juodus darbus įvelka į teisinį rūbą. Viskas pagal Leniną: formaliai teisingai, iš esmės – pasityčiojimas. Ar ne demagogijos viršūnė – okupuoti valstybę, pakeisti jos teisėtą vyriausybę marionetine ir priversti marionetę prašyti, kad okupantas priimtų okupuotą valstybę į „broliškų tautų šeimą“?
Tai tolygu situacijai, kai grasindamas pistoletu bemat ištaškyti smegenis, banditas vietoj įprasto ultimatumo piniginė ar gyvybė, pateikia kitą. Būtent, kad auka nuolankiai prašytų, jog banditas malonėtų paimti ir piniginę, ir teiktųsi ne, ne užvaldyti visą jo šeimą su užgyventu turtu.
Sutirštinu spalvas? Anaiptol. Vladimiras Putinas „Didžiosios pergalės“ jubiliejui skirtame straipsnyje, kurį sudaro 9 tūkst. žodžių melo, teigia, esą Baltijos šalių „įstojimas į SSRS sudėtį buvo vykdomas sutarčių pagrindu, gavus išrinktų valdžios institucijų sutikimą. Tai atitiko to meto tarptautinę ir valstybinę teisę“.
Putino logikos viražai reiškia, kad šią teisę atitiko ir dviejų tarptautinių banditų – Stalino ir Hitlerio suokalbis, kuriuo Baltijos ir kitas šalis jie pasidalijo lengviau nei piratai prisiplėštą grobį. Tiesa, šis suokalbis paprastai vadinamas ne pačių superbanditų, o jų parankinių – Molotovo-Ribbentropo paktu.
Ar po tokių programinių Putino pareiškimų, kurie nubrėžia svarbiausią Kremliaus propagandos kryptį, kyla abejonių iš kokių išminties šaltinių įkvėpimo semiasi „vatnikai“? Ar galima bent akimirką suabejoti, kodėl jie pateisina visus Kremliaus nusikaltimus ir niekšybes?
Žinoma, skirtingai nuo Lietuvos „laisvanoriško“ įstojimo į SSRS, niekas, net patys Kremliaus liokajai, nekalba, kad palikę tėvynę, namus ir užgyventą turtą, žmonės su apgailėtina skranda ir mažamečiais vaikais savo noru ir šlovindami Staliną, būtų lipę į gyvulinius vagonus.
Netgi profesionalūs melagiai ir demagogai intuityviai jaučia, kad toks „savanoriškumas“ sukeltų labai nepageidautinas asociacijas ir duotų peno ironijai, kad ir žydai išimtinai „savo noru“ buvo vežami į konclagerius, kuriuose visu pajėgumu veikė krematoriumų krosnys.
Tačiau tai nereiškia, kad trėmimų negalima vertinti pozityviai, ypač jei tai daroma naudojant turtingą iškreiptos logikos arsenalą. Žinoma, kalbu ne apie primityvius „vatnikus“, kurių argumentai apsiriboja rusiškais triaukščiais, bet apie ideologus, kurie pateisina bolševikų nusikaltimus žmoniškumui.
Tautos naikinimą bolševikai pradėjo masiniais trėmimais sugrūstuose vagonuose, kuriuose žmonės į Sibirą buvo vežami baisesnėmis sąlygomis nei gyvuliai į skerdyklą. Žmones kankino oro, maisto, vandens stygius; netgi fiziologines funkcijas jie buvo priversti atlikti viešai. Išbadėję, fiziškai ir dvasiškai išsekę, tremtiniai krito kaip musės, o gyvieji pavydėjo mirusiesiems.
Tačiau tik leiskite pasireikšti šia tema „vatnikų“ ideologui, ir jūs išgirsite pritrenkiančią demagogijos dozę, gausiai atmieštą piktdžiugiško chamizmo. Pasirodys, kad tremtiniai turi būti dėkingi tarybų valdžiai, nes išvežti į didingą, žmogaus nepaliestą gamtą jie išvengė karo baisumų.
Buvo vežami gyvuliniuose vagonuose? O jūs norite, kad asocialius elementus būtų vežę pirmos klasės miegamieji vagonai? Ir juos būtų lydėję ne ginkluoti sargybiniai, o mandagūs palydovai, kas antrą dieną keitę patalynę ir paslaugiai nešioję kvapnią arbatą su imbieriniais sausainėliais?
Žmonės buvo išlaipinti Sibire? Be pastogės ir maisto, be darbo ir pragyvenimo šaltinio? Na, kas kitas, jeigu ne lietuvių literatūros klasikas Petras Cvirka yra raminęs savo tautiečius, paliekančius Lietuvą: „Nesisielokit, broliai, jus priglaus motina Rusija!“ Ką, gal nepriglaudė?
Na, o jeigu „vatnikas“ būtų ne iš stribų, „stukačių“ ar NKVD mėsininkų klano, o priešingai, vienas iš daugelio tų, kurių giminės ir artimieji nukentėjo nuo sovietų represinio aparato? Ar ši aplinkybė – patikimas vaistas, galintis visiems laikams išgydyti „vatniką“ nuo keliaklupsčiavimo prieš Kremlių?
Visai nebūtinai. Štai Svetlana Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“ pateikė gausybę monologų, užrašytų keliaujant po buvusią Sovietų Sąjungą. Atvirai prabilę žmonės, atskleidė jai tokias fantasmagoriškas istorijas, kuriose užfiksuota tikrovė pranoksta pačias lakiausias fantazijas.
Pavyzdžiui, senas partijos narys, kurį NKVD mėsininkai pavertė invalidu, o jo mylimą žmoną ir vaiko motiną ištrėmė į lagerį, skirtą liaudies priešų žmonoms, per Naujuosius metus sulaukė skambučio į duris. Jis atidarė. Ant slenksčio skurdžiai apsirengusi moteris.
„Atėjau perduoti jums linkėjimų nuo žmonos“, – tarė moteris. „Gyva!“ „Prieš metus buvo gyva. Kurį laiką dirbau su ja kiaulidėje. Vogėm iš kiaulių pašalusias bulves, tik todėl ir nepadvėsėm. Ar ji gyva ir dabar nežinau.“ Apsisuko ir išėjo.
Istorija banali, bet jos pabaiga – ne. Draugo Stalino išmintingai vadovaujama Darbininkų ir valstiečių valstybė pavertė šiai valstybei kūnu ir siela atsidavusį komunistą gyvu lavonu, į šipulius sudaužė jo gyvenimą. Nepaisant to, sutikdamas Naujuosius, šis partijos veteranas pirmą tostą pakėlė: „Už Staliną!“
Sakysite, tautietis žemiau tokio – kanalizacijos lygio – nenusileistų? Iš savigarbos. Nesu tikras, nes „vatnikas“ kaip ir niekšas neturi tautybės. Panašiai kaip niekšas pasąmonėje ilgisi bausmės, taip ir Kremliaus garbintojas ilgisi rankos, kuri jį mušė ir yra sutrikęs, negalėdamas laižyti batų, kurie jį spardė.
Taigi, „vatnikas“ yra aiškių sadomazochistinių polinkių turintis individas, kuris: a) jautė pagarbią baimę prieš grubią jėgą įkūnijantį režimą; b) nesuvokė esąs vergas ir net mylėjo savo vergiją ir c) patyrė saldžią kančią, galėdamas būti bejėgiška auka. Viso to netekęs, jis patiria nerimą ir psichinę įtampą, kurią siekia nuimti, koneveikdamas Lietuvą.