Karolis Jovaišas. Viačeslavas Titovas - Kremliaus ruporas ar kapų išniekintojas?

Kilni ir tauri Lietuvos dukra - Rūta Vanagaitė turi savęs vertą pasekėją ir kartu ideologinį įpėdinį - Viačeslavą Titovą. 2015 m. pavadinęs Lietuvą fašistine valstybe, V. Titovas dabar nori ištrinti iš tautos istorinės atminties vardą žmogaus, kuriam jis priskiria raudonųjų fašistų padarytus nusikaltimus žmoniškumui.

V. T. Klaipėdos savivaldybės tarybos posėdyje nepritarė siūlymui įamžinti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą, motyvuodamas tuo, kad jo sąžinę slegia maždaug 8 tūkstančiai nekaltų civilių.

Oficialiai šioje byloje yra padėtas taškas - Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) lapkričio 26 dieną paskelbė, kad tokiu pareiškimu V. Titovas sulaužė minėtos tarybos nario priesaiką.

Tačiau naivumo viršūnė būtų manyti, kad dresuotos Kremliaus lakštingalos neužgiedos, jog LVAT sprendimas yra politiškai angažuotas, o V. Titovas - persekiojimo auka ir kankinys.

Juolab, kad pats „kankinys“ atsižegnojo nuo bet kokių šmeižto apraiškų ir tvirtina tik išreiškęs savo nuomonę, kurią grindžia 1957 m. Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu, kurio teiginiai neva nėra paneigti.

Taigi, ar neišvengiami Kremliaus lakštingalų pareiškimai, jog LVAT sprendimas yra tendencingas ir politiškai motyvuotas, turi bent menkiausią pagrindą?

Kitaip tariant, ar garbusis V. Titovas viso labo tik išsakė savo nuomonę, ar viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką bei pakirsti pagarbą partizanų vado atminimui?

Savo ruožtu tvirtą ir nepaneigiamą atsakymą į šį klausimą galima duoti tik išsiaiškinus, ar 1957 m. Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo nuosprendis A. Ramanausko-Vanago byloje yra pagrįstas ir teisėtas, arba, atvirkščiai, sufabrikuotas ir nelegitimus.

Iš neteisės negali atsirasti teisė. Juolab teisė negali atsirasti iš kankinimų, sulaužytų kaulų, išmuštų dantų, išluptų akių, sutraiškytų lyties organų ir kruvinu faršu paversto žmogaus kūno, kuriame NKVD sadistai sveiką palikdavo tik dešinę ranką, kad jis galėtų pasirašyti apklausos protokolus. Partizanų vado byloje enkavėdistai padirbėjo ypač uoliai, naudodami žiauriausius kankinimo metodus.

Tai, kad NKVD mėsininkai lengvai galėjo išgauti iš savo aukos bet kokius jiems reikalingus parodymus bei prisipažinimus, visiškai netrikdo R. Vanagaitės pasekėjo. Priešingai, sufabrikuoto nuosprendžio fantasmagoriškus, tikrovės neatitinkančius ir partizanų vado atminimą išniekinančius teiginius V. Titovas arogantiškai pateikia kaip nuomonę.

Bet! Didelį visuomenės rezonansą sukėlusi A. Ramanausko-Vanago byla tėra tik lašas sufabrikuotų bylų okeane. Prireikus diskredituoti žmones, kuriuos režimas laikė savo priešais, o aršesnio priešo už partizanų vadą okupantams ir būti negalėjo, NKVD sadistai tokiems žmonėms be jokio pagrindo inkriminuodavo sunkius ir žiaurius nusikaltimus. Reikiami parodymai būdavo išgaunami grasinimais, prievarta ir kankinimais.

Informacija apmąstymams - net 95 liudytojai parodė, jog 1942 m. Katynės miške vokiečiai sušaudė 21 857 lenkų karininkų. Apie tokias sužvėrėjusių fašistų žudynes reikiamus parodymus NKVD sadistams davė įbauginti žmonės. Tačiau Niurnbergo procese Katynės byla patyrė visišką fiasko, o dabar netgi Kremlius pripažįsta, kad šį, Stalino ir Berijos sankcionuotą nusikaltimą, įvykdė NKVD.

O gal Kremliaus prisipažinimai Jums ne prie širdies, drauge V. Titovai? Ach, nuolankiai prašau atleisti, suprantu Jūsų ir panašaus sukirpimo žmonių, pateisinančių bolševikų nusikaltimus, logiką. Esu tikras, Jūs neneigsite, kad šaunieji čekistai, kurie vadovavosi principu karšta širdis, šaltas protas ir švarios rankos, savo veikloje kartais neišvengdavo kai kurių socialistinio teisėtumo pažeidimų.

Bet! Kad jie teptųsi savo švarias rankas į kažkokį partizanų vadą, ne, to jau per daug! Tokie kaltinimai - tai purvinos pamazgos, kurios negali sutepti garbingų čekistų reputacijos.

Kaip taikliai pastebėjo neprilygstamoji R. Vanagaitė, pats A. Ramanauskas-Vanagas užsiėmė tuo, kas vadinama samovreditelstvo - išlupo sau pačiam akį ir išsikastravo. Jis tai padarė, siekdamas diskredituoti taurius NKVD riterius, savaime suprantama.

Koks vis dėlto sadomazochistinis malonumas, suderintas su nauda, ar ne, drauge V. Titovai? Ir koks suktas, jėzuitiškos logikos padiktuotas partizanų vado poelgis, kurį galima išreikšti tokiu vidiniu jo monologu, atseit paversiu pats save kruvinu, bjauriai sudarkytu ir iš nepakeliamo skausmo vaitojančiu mėsos gabalu, bet savo pasieksiu - diskredituosiu sovietų valdžią!

Iškalbingas tas faktas, kad tardymo mėsmalę praėjusius kankinius, savo pačių suluošinimu apkaltindavo tik išimtinai NKVD, bet ne gestapo sadistai. Priešingai vyraujančiai nuomonei, NKVD buvo ne mažiau žiauri skerdykla negu gestapas, o kai kuo netgi jį pranoko. Turiu omenyje tai, kad gestapininkai pateikdavo savo aukoms realius kaltinimus, o enkavėdistai - dažnai fantasmagoriškus.

Taip pat tik išimtinai enkavėdistai suteikdavo aukoms budelio statusą, o budeliams - aukos. Tai logiška.

Žinoma, jeigu turėsime omenyje beprotnamio logiką ir tą faktą, kad visos pasaulio valstybės per du pasaulinius karus kartu paėmus nepatyrė tiek aukų, kiek jų nuo bolševikų valdžios patyrė Sovietų Sąjungos tautos.

Apskritai rezistentų bylose teismas, kaip žiauraus represinio aparato nereikšmingas sraigtelis, tik klusniai štampuodavo NKVD mėsininkams įtinkančius nuosprendžius. Dėl tos priežasties Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo nuosprendyje esančių absurdiškų teiginių apie A. Ramanauską-Vanagą skleidimas iš tolo trenkia kriminalo tvaiku. Juolab, kad tokią veiką lydi partizanų vadą reabilituojančių ir jo teises atkuriančių Lietuvos Respublikos teismų sprendimų ignoravimas.

Vadinasi, galima pagrįstai teigti, kad LVAT sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, o V. Titovas savo pareiškimais ne tik išniekino mirusiojo atminimą, bet ir netiesiogiai teisina NKVD sadistus. Tokia nuodinga giesmelė Kremliui skamba kaip dieviška melodija.

Todėl esu priverstas prisipažinti, kad šio teksto pavadinimas, suformuluotas klausimo forma, nėra visai korektiškas. Teisingiau teigti, kad V. Titovas yra ir Kremliaus ruporas, ir kapų išniekintojas. Viename.