Turiu omenyje interpretaciją, kuri kategoriškai atmeta Konstitucijai tariamai prieštaraujantį Partnerystės įstatymą ir skambiais žodžiais aukštindama tradicinės šeimos vertybes maskuoja gėdingą gėjų ir lesbiečių diskriminaciją.
Mirtinos nuodėmės – tolerancijos – nesuluošinti žmonės savo lytinę tapatybę nustato, atsiribodami nuo tokių, kokie jie nėra. Kadangi jie nėra „seksualiniai iškrypėliai“, tai bjauriai suteršti lizdai, kuriuos susuka vienos lyties paukšteliai, yra už įstatymo ribų.
Tai reiškia skirtį tarp „normalaus“ žmogaus ir homoseksualo, kuris laisvas tenkinti savo seksualinius įgeidžius su tokiais, kaip jis pats, kaip nori ir kiek nori. Tačiau, panašiai kaip savo laiku baltojo žmogaus atžvilgiu negras, homikas turi žinoti savo vietą ir laikytis jam taikomų apribojimų.
Siekdami išvengti konfliktų ir užtikrinti taiką, „normalieji“ siūlo homoseksualams kažką panašaus į socialinę sutartį. Jos esmė tokia: mes – vyro ir moters santuoką gerbiantys žmonės – nelendame į jūsų lovą, bet ir jūs su savo lova nelįskite į šeimos gyvenimą.
Kodėl homoseksualams svarbu įteisinti partnerystės santykius? Juolab, kad skyrybos yra masinis reiškinys, o faktiniai santuokiniai ryšiai – rimta alternatyva įformintiesiems? Todėl, kad santuokos pagrindas yra ne tik intymūs, glaudūs emociniai, dvasiniai sutuoktinių ryšiai, bet ir įstatymo apibrėžtos jų teisės ir pareigos.
Būtent tokiomis teisėmis ir pareigomis visa apimtimi negali naudotis homoseksualūs asmenys, kurių santuoką draudžia Civilinis kodeksas (3.12 str.).
Bet! Meilės santykiai tarp dviejų vyrų arba tarp dviejų moterų leidžia tenkinti jų esminį instinktą – tarpusavio emocines ir dvasines reikmes, – bet niekam nedaro žalos. Vadinasi, nėra jokio pagrindo drausti juos įteisinti. Ne perrašant Konstituciją, o naujai interpretuojant šeimos sampratą.
Panašaus požiūrio laikosi Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimu suformuluota oficialioji konstitucinės teisės doktrina, kuri konstatavo, kad konstitucinė šeimos samprata apima poras, kurios ne santuokos pagrindu sukūrė nuolatinius ir ilgalaikius, pagal savo pobūdį šeimos santykius, taip pat šeimas, sukurtas dviejų tos pačios lyties asmenų, be kita ko, užsienyje sudarytos santuokos ir registruotos partnerystės pagrindu.
Minėta doktrina yra revoliucinė, nes registruotos partnerystės reabilitavimas, neatmestina, suteiks stimulą priimti Partnerystės įstatymą ir įgalins eliminuoti realiai egzistuojančią homoseksualių asmenų diskriminaciją.
Tačiau padaryti perversmą konstitucinės šeimos sampratos interpretavimo srityje nesunku, sunku paveikti visuomenės sąmonę taip, kad ji priimtų šią interpretaciją kaip logišką ir humanišką, o nesijaustų taip, tarsi būtų rafinuotai išprievartauta.
Kokie yra sąlyčio taškai tarp tradicinės santuokos ir homoseksualų partnerystės? Galima pagrįstai teigti, kad realiai egzistuoja – pavadinsiu sąlyginai – universalūs specifiniai klijai, kurie vienija tiek „normalius“, tiek ir homoseksualius asmenis. Tokių klijų vaidmenį atlieka trys svarbūs elementai.
Pirmas jų – tai sutuoktinius (partnerius) siejantys šilti romantiniai jausmai, kurie Partnerystės įstatymo projekte įvardijami neutraliu terminu „emocinis prieraišumas“; antras – turtiniai ir su jais susiję neturtiniai interesai; trečias kiekvienos šeimos (partnerių sąjungos) svarbus elementas – vaikai, biologiniai ar įvaikinti.
Bene nepatvariausias elementas, siejantis sutuoktinius (partnerius), – tai emocinis prieraišumas, kuris visai nebūtinai yra pastovus. Panašiai kaip gražus, bet gležnas, kaprizingas augalas, emocinis prieraišumas gali būti puoselėjamas dešimtmečius, o neapykanta virsti per kelias sekundes.
Skirtingai nuo sutuoktinius siejančio emocinio prieraišumo, kurį veikia erozijos procesai, turtiniai interesai paprastai būna labai tvarūs. Nors šiuos interesus detaliai reglamentuoja Šeimos teisės normos, dėl jų dažnai kyla ne tik civilizuotai sprendžiami konfliktai, bet ir bjaurios rietenos.
Turbūt „normalus“ žmogus, aktyvus šeimamaršių dalyvis nenuginčys to, kad gėjai ir lesbietės vis dėlto yra žmonės, kurie turi tokius pačius turtinius interesus, kaip ir jis – švento šeimos židinio sergėtojas. Jeigu jis nepatingėtų pasukti galvos, tai suvoktų, kad minėtus interesus turi ginti įstatymas. Visur ir visada, taigi ir lizdeliuose, kuriuos susisuko vienos lyties paukšteliai.
Bet ne! Būtent šie sergėtojai ir siūlo homoseksualams, kaip jau minėjau, kažką panašaus į socialinę sutartį, kurios logika tokia: mes nelendame į jūsų lovą, bet ir jūs su savo lova susilaikykite nuo staigių judesių ir nepretenduokite į teisinį reglamentavimą, taikomą tik tradicinės šeimos santykiams.
Deja, šios logikos šerdis yra gerokai papuvusi. Blogi dalykai yra padaromi ne tik aktyviais veiksmais (veikimu), bet ir neveikimu. Motina, palikusi naujagimį be priežiūros kelioms valandoms, faktiškai pasirašo jam mirties nuosprendį. Mes, „įšaldę“ klausimą dėl partnerystės įteisinimo, ignoruojame gyvybiškai svarbius homoseksualų poreikius.
Todėl gėjai ir lesbietės, gyvenantys tarsi rezervatuose, kuriuose negalioja Šeimos įstatymai, turi būti grąžinti į visuomenę. Grąžinti ta prasme, kad priėmus Partnerystės įstatymą, jų teisės būtų prilygintos toms, kuriomis naudojasi sutuoktiniai, įskaitant teisę į bendrą turtą, gyvenamąją patalpą, paveldėjimą, teisę duoti sutikimą atiduoti transplantacijai mirusiojo partnerio organus ir pan.
Priešingai, negu dažnai manoma, vaikai yra svarbus ne tik tradicinės šeimos, bet ir jai prilygintos registruotos partnerystės elementas. Vaikas – ne sutuoktinis ir ne partneris, meilė – atsiprašau, emocinis prieraišumas – jam neišblėsta. Mat vaikai, iš dalies sušvelnindami rūstų Dievo nuosprendį „Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ (Pradžios knyga 3.19), yra raktas į tėvų genetinį nemirtingumą ir giminės tęstinumą.
Vaikai registruotoje partnerystėje ne problema. Jeigu, tarkim motinystės instinkto genama žavinga lesbietė nusileis iki tokio nesusipratimo, koks, jos nuomone, yra vyras, tai ar ilgai jai reikės ieškoti gero reproduktoriaus? Be to, egzistuoja dirbtinis apvaisinimas ir įvaikinimo institutas, o įvaikiai, pagal savo statusą, yra prilyginti biologiniams vaikams.
Problema, tiksliau, dirbtinai sukelta problema, kita: ar seksualiniai partneriai gali būti tokie pat geri tėvai? Jeigu pasakysiu taip, kad Vakaruose atlikti tyrimai teigiamai atsako į šį klausimą, tai esu tikras – skeptikai tuo nepatikės. Todėl pasakysiu kitaip: jokia, netgi tradicinė šeima nėra garantas, kad vaikas nepatirs joje smurto, patyčių ir seksualinės prievartos.
Kad nebūčiau apkaltintas iš piršto laužtais, neatsakingais teiginiais, nurodysiu Vokietijoje ir Nyderlanduose atliktų empirinių tyrimų pagrindu parengtą šaltinį apie kraują stingdančias „grožybes“, kurias vaikai patiria „normaliose“ šeimose. Šis šaltinis – tai Tilmano Furnisso „Vadovėlis įvairių sričių specialistams apie vaikų seksualinį išnaudojimą“, Vilnius, 2002 (toliau – Vadovėlis).
Pasirodo, ko tik vyras ir žmona nesiima, kad tik sudarytų harmoningos, tiesiog šeimamaršių vertos šeimos įspūdį! „Tvirkintojas, – rašo T. Furnissas, – prieš seksualinį išnaudojimą ir po jo gali būti rūpestingas tėvas, kuris seksualinio išnaudojimo metu pavirsta „kitu asmeniu“... „Juk nieko nebuvo ir nėra, ar ne taip?“ – sako tvirkintojas, tuo pat metu seksualiai išnaudodamas vaiką“ (Vadovėlis, p. 28).
Manote, žmona iškart ir visiems laikams pasmerks tvirkintoją – savo vyrą ir vaiko tėvą, kuris ir seksualiai išnaudoja vaiką, ir hipnotizuoja jį, atseit, „nieko nebuvo ir nėra“? Kurgi ne! Kai tik atslūgsta pradinis seksualinio išnaudojimo atskleidimo suduotas smūgis, moteris ir motina suvokia, kad „ilgisi tvirkintojo kaip partnerio, tėvo ir šeimos nario, besirūpinančio materialine šeimos būkle“ (Ten pat, p. 111).
Užtikrinu Jus, gerbiamieji skeptikai: jeigu bent dalis panašių „grožybių“, kurių Vadovėlis yra tiesiog „prifarširuotas“, būtų nustatyta Lietuvos šeimose, kiek būtų dantų griežimo ir plaukų rovimo! Apdergti Lietuvą tai būtų gera proga, kurios nepraleidęs koks šventeiva triumfuodamas pareikštų, esą jis nežino Europoje kitos valstybės, kurioje dėtųsi tokie košmariški, protu nesuvokiami dalykai!
Tokį metodą šventeiviški veidmainiai tiesiog dievina. Jie iš firminės tešlos „Apderk Lietuvą“ daro vermišelius, kabina bendraminčiams ant ausų ir tie juos šveičia, kriuksėdami iš malonumo. Tai tik perteklinį kartą rodo, kad Lietuvai būtina išsivaduoti iš „dvasingosios“ Rusijos, atsiprašau už tautologiją, „tradicinių dvasinių vertybių“, kurios pateisina visą puokštę bjaurasties: agresiją, savo valstybės niekinimą ir homoseksualių asmenų diskriminaciją.
Klausimas ne tas, ar kritinė žmonių masė – maždaug 80–85 proc. tautiečių – nuo šių „vertybių“ išsivaduos, o tas, kada išsivaduos. Lygiai taip pat klausimas ne tas, ar Lietuva priims Partnerystės įstatymą, o tas, kada jį priims. Netikintys tamošiai teprisimena, kad dar prieš kelerius metus prieštaringų stiprių jausmų ir ekscesų lydimi LGBT paradai dabar, vargu, ar kelia daugiau emocijų nei Kaziuko mugė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.