Savo knygoje „Stalino karas. Nauja Antrojo pasaulinio karo istorija“, kurią Lietuvos skaitytojams pristato leidykla „Briedis“, jis pateikia daugybę faktų, iškalbingai rodančių, kad Kremliaus šeimininko politika nuosekliai siekė išprovokuoti pasaulinį karą tarp „imperialistinių valstybių“, o išsekus visoms kariaujančioms pusėms, Sovietų Sąjunga planavo žengti į pasaulinę sceną kaip vienintelė nugalėtoja.
Būtent Stalino intrigos, agresyvi politika Europoje ir Azijoje, paktas su Hitleriu ir Rytų Europos dalybos sudarė prielaidas kilti pasauliniam konfliktui. S. McMeekinas laikosi nuomonės, kad būtent Stalinas, o ne Hitleris buvo pagrindinis Antrojo pasaulinio karo architektas, pradėjęs ruošti sovietų pramonę ir kariuomenę didžiuliam pasauliniam susirėmimui, naciams dar nė nebuvus valdžioje.
Kitas ne mažiau svarbus knygoje iškeliamas klausimas – didžiulė sovietų įtaka Vakarų valstybėse. Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje Kremliui pavyko suburti platų agentų tinklą, pasinaudojus valdžiai artimais, komunizmui simpatizuojančiais tenykščiais politikais bei diplomatais, išsikovoti didelių investicijų modernizuojant pramonę.
Sovietai ne tik aktyviai šnipinėjo, gavo visiškai legalų priėjimą prie Vakarų valstybių naujųjų technologijų, net karinių paslapčių. Į SSRS darbuotis vyko geriausi amerikiečių specialistai. Hitleriui tiesmukiškai gąsdinant Europą, klastingas tironas Stalinas tarsi nuslinko į antrą planą.
Kremliui pavyko pasiekti, kad net po Rytų Lenkijos dalybų, Baltijos bei kitų kraštų okupacijos ir Suomijos užpuolimo Vakarų politikų akyse didžiausias agresorius buvo Hitleris.
Kai 1941 m. birželio 22 d. vokiečių Vermachtas kirto SSRS sienas, Sovietų Sąjunga, pati nuolat šmeižusi, siekusi sugriauti Vakarų valstybes ir rezgusi planus smogti pirma, staiga virto „nekaltai užpulta auka“. Pasinaudojus įtakingais simpatikais Vakaruose, Stalinui pavyko užsitikrinti didžiulę JAV ir Britanijos paramą, gauti neribotą lendlizą, nieko už tai nežadant mainais. S. McMeekinas vaizdžiai parodo, kaip nuolankiai, netgi nusižeminusiai JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas vykdė daugelį pačių įžūliausių Stalino reikalavimų, su kuriais dažnai sutikdavo ir nepalenkiamu vadinamas britų premjeras Winstonas Churchillis.
Raudonajai armijai žygiuojant į Vakarus, abu demokratinių šalių lyderiai nesiliovė nuolaidžiavę Kremliui. Stalino „malonei“ palikti ne tik prieškariu okupuoti kraštai, bet visa likusi rytinė Europos dalis, išskyrus Graikiją. Didžiulę naudą Stalinas išpešė ir iš JAV sutriuškintos Japonijos pralaimėjimo. Tokiu būdu, nepaisant pralietų marių kraujo, savąjį karą Stalinas laimėjo. Jis įgijo įtaką teritorijose, apie kurias anksčiau galėjo tik miglotai pasvajoti. Deja, tai nutiko ne be didžiulės Vakarų šalių pagalbos. Šios šalys nesiryžo palikti abiejų tironų vienas prieš vieną, o pasirinko remti Staliną.
Ši knyga kaip niekad aktuali ir šiandien, nes istorija linkusi kartotis. Po 2008 m. Rusijos agresijos Sakartvele ir 2014 m. įvykių Ukrainai priklausančiuose Kryme bei Donbase daugybė demokratinių valstybių toliau nuolaidžiavo Vladimiro Putino režimui, nenorėjo matyti vis augančios grėsmės, toliau vykdė ir stiprino prekybą su Rusija, dalijosi technologijomis, šitaip artindamos naują grobikišką karą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Kad ir kuo Rooseveltas norėjo tikėti, tiesa buvo ta, kad amerikiečių interesai nebūtinai sutapo su britų interesais ir dar mažiau – su sovietų. Pati tikriausia tiksinti bomba buvo Molotovo–Ribbentropo pakto galiojimo laikotarpiu Stalino prisijungtų teritorijų klausimas. Sovietai ne kartą reikalavo, kad pokariu SSRS būtų pripažinta su „1941 metų sienomis“. Šis reikalavimas nelabai derėjo su Atlanto chartijoje įrašytos „teritorinės ekspansijos“ pasmerkimu. Rumunijos ar Suomijos kariavimas Vokietijos pusėje sovietams galėjo suteikti gana logišką argumentą koreguoti pokario sienas su šiomis šalimis, bet kaip pritarti Baltijos šalių užgrobimui 1940 m.? O kaip dėl Lenkijos pasidalijimo 1939-aisiais? Šalies, dėl kurios Britanija apskritai įstojo į karą?
Kol kas bendro oficialaus susitarimo šiais klausimais nerekėjo, tačiau amžinai jų atidėlioti irgi nebuvo galima, ir apie tai 1943 m. vasario 2 d. Churchillis įspėjo Rooseveltą. Britanijos premjeras priminė, kad 1942 m. gegužės sutartyje, kurią Londone pasirašė Anthonyʼis Edenas ir Molotovas, SSRS „atsisakė bet kokių minčių apie teritorinę ekspansiją“, tačiau Stalinas su savo diplomatais, „be jokios abejonės, šiuos žodžius interpretuos kaip teisę į 1941 m. sienas“.
Kad ir kokių žingsnių amerikiečiai su britais būtų nusprendę imtis dėl okupuotų Baltijos kraštų, Lenkijos klausimas buvo problema, galinti išardyti visą karinę sąjungą. Jau 1942 m. gegužę, kai Molotovas pakeliui į Vašingtoną sustojo pasitarti Londone, Lenkijos klausimas vos nesugadino viso vizito. Churchillis sutiko nusileisti sovietų pretenzijoms į Baltijos regioną tuo atveju, jeigu Stalinas Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojams suteiks teisę emigruoti. Įdomus reikalavimas, rodantis, kad Churchillis neturėjo jokių iliuzijų dėl sovietų geranoriškumo.
O štai Lenkijos klausimu ministras pirmininkas nesitraukė nė per žingsnį. Molotovas buvo labai suglumęs dėl kietos Churchillio pozicijos, tad į Maskvą telegrafavo: „Po mano vizito Jungtinėse Valstijose į Britaniją nėra tikslo grįžti, nes nematau jokios prošvaistės padėčiai pagerinti“ (t. y. kad Britanija sutiktų sovietams pripažinti 1939 m. užgrobtas Lenkijos teritorijas). [...]
Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, raudonasis diktatorius pageidavo, kad Rytų Europoje nebūtų amerikiečių ir britų karių, jis norėjo gauti „draugišką“, t. y. sovietizuotą, Lenkiją, taip pat įtikinti Rooseveltą su Churchilliu sutikti su 1941 m. SSRS sienoms. Po 1943 m. vasarą italų generolo Badoglio surengto perversmo Stalinas norėjo dalies Italijos karinio ir prekinio laivyno, nors SSRS kare prieš Italiją nesuvaidino jokio vaidmens. [...] Visas šias pozicijas be jokių dviprasmybių prieš pat susitkimą Teherane išdėstė Molotovas. [...]
16 val. SSRS pasiuntinybės aptverto komplekso [Teherane] didžiojoje salėje prasidėjo pirmasis plenarinis posėdis. Churchillis iškiliai pareiškė: „Mūsų rankose žmonijos ateitis.“ Didysis trejetas kartu su vertėjais ir patarėjais susėdo prie apskrito ąžuolinio stalo. Stalinas su Churchilliu sutiko, kad susitikimui pirmininkautų Rooseveltas. [...]
Po jokių konkrečių rezultatų nedavusio pirmojo posėdžio Didysis trejetas padarė pertrauką. Kadangi jis vyko amerikiečiams skirtuose apartamentuose, Rooseveltas britų ir rusų delegacijas pakvietė vakarienės. Kai išgėrę visi atsipalaidavo, Stalinas prasitarė, kad „Vokietiją reikėtų padalinti“. Rooseveltas pasiūlė, kad Vokietijos Baltijos jūros pakrantė Kylio rajone turėtų būti perduota „kurios nors tarptautinės organizacijos globai“. Dėl prasto vertimo Stalinas pamanė, kad Rooseveltas pasiūlė atkurti Baltijos šalių – Latvijos, Lietuvos ir Estijos – nepriklausomybę. Diktatorius suniurzgė, kad šia tema „nėra ko diskutuoti“. Esą Baltijos šalių žmonės 1940 m. patys nubalsavo stoti į SSRS. Išvargęs nuo bergždžių pastangų įsiteikti Stalinui, neįgaliojo vėžimėlyje sėdintis Rooseveltas paprašė nustumti jį į jo kambarį.
Churchillis liko akis į akį su Stalinu. Žmogumi, apie kurį kartą buvo pasakęs, kad su juo sudaryti sąjungą būtų tas pats, kas „paspausti ranką žmogžudžiui“. Britanijos premjeras paskelbė tostą: „Dievas – Sąjungininkų pusėje.“ Krizendamas sovietų diktatorius atkirto: „O velnias – mano. Velnias yra komunistas, o Dievas – geras konservatorius!“ Į Britanijos pasiuntinybę grįžęs Churchillis buvo niūrios nuotaikos. „Netrukus susidursime su milžiniškomis problemomis, – kalbėjo jis padėjėjui. – Prezidentas elgėsi neprotingai. Jam uždavė daugybę klausimų, o jis pateikė neteisingus atsakymus.“ [...]
Kalbant apie Latviją, Lietuvą ir Estiją, Rooseveltas juokaudamas patikino Staliną „neketinantis kariauti dėl jų su SSRS“, jei „Raudonoji armija vėl okupuos šiuos kraštus“, tačiau turi būti išlaikyta tautų apsisprendimo teisės regimybė, kad būtų patenkinti „lietuvių, latvių ir estų kilmės JAV piliečiai“. Rooseveltas pridūrė esąs tikras, kad Baltijos tautų atstovai „balsuotų už stojimą į Sovietų Sąjungą“, bet Stalino netenkino net ir toks pataikūniškas pareiškimas.
Jis priminė, kad Baltijos valstybės anksčiau priklausė carinei Rusijai. „Tada niekas nekėlė viešosios nuomonės klausimų“, tad Stalinas nesuprantąs, kodėl šis klausimas keliamas dabar. Vis dėlto jei Rooseveltas taip pageidauja, diktatorius sutiko Baltijos valstybėse surengti balsavimą remiantis SSRS konstitucija, t. y. be tarptautinių stebėtojų. Rooseveltas sutiko.