Gegužės trėmimai nebuvo nei pirmieji, nei paskutinieji pokario metais. 1945 m. sovietiniai smogikai vežė žmones aštuonis kartus, nors nukentėjusiųjų skaičius nebuvo itin didelis. Stambesnio masto operacija vyko 1946 m. vasario 18–20 dienomis, į taikiklį pateko partizanų šeimos Alytaus, Lazdijų, Marijampolės ir Tauragės apskrityse. 1947 m. lapkritį išvežta apie 3 tūkst. 1949 m. kovo mėnesio trėmimai buvo ypatingesni, ir ne tik savo mastu – išvežta apie 29 tūkst. gyventojų, proporcingai daugiau miestiečių. Taip pat ir žydų, veikiausiai dėl TSRS vykdytos antisemitinės kampanijos. Masiniai trėmimai vyko tuo pačiu metu Estijoje ir Latvijoje, bet šiose šalyse tai buvo pirmosios plataus masto operacijos, veikiausiai dėl to, kad jose partizanų būta gerokai mažiau ir jie buvo greitai nuslopinti, ir kad buvo mažiau priešinimosi kolūkių steigimui.
Trėmimai nesiliovė, jie buvo vykdomi kasmet iki 1953 m., kada buvo surengti trys mažesnio masto vežimai. 1951 m. spalį buvo išvežta 16 tūkst. gyventojų, ir tikrai ne dėl jų teikiamos paramos partizanams, nes tuo metu ginkluotas pasipriešinimas buvo nuslopintas. Manytina, kad kompartijos nemalonę užsitraukę ūkininkai, atsisakę stoti į kolūkius, ir kolūkiečiai, kurie neslėpė savo nepasitenkinimo naująja baudžiava.
Iš viso pokario metais buvo ištremta apie 115 tūkst. Lietuvos gyventojų. Trėmimai buvo derinami su centrinėmis SSRS žynybomis, juos vykdė enkavėdistai ir vidaus reikalų ministerijos daliniai. 1953 m. trėmimai buvo ypatingi tuo, kad juos vykdė vien stribai ir vietos milicija. Apskritai vadinamiesiems „liaudies gynėjams“ teko tik antraeilis vaidmuo deportacijų metu, jie rodė didesnę iniciatyvą grobstydami išvežtųjų turtą, net smulkius namų apyvokos daiktus.
Prisiminę, kokį šoką ir pasipiktinimą sukėlė 1941 m. birželio trėmimai, Antanas Sniečkus ir kompartija sąmoningai kurstė neapykantą, siekė tremtinius sutapatinti su partizanais, buožėmis ir kitokiais liaudies priešais ir tuo pateisinti savo veiksmus. Antai keturias dienas po trėmimų, gegužės 26 d., „Literatūros ir meno“ 20 numeryje žinomi rašytojai be jokių išlygų ragino susidoroti „išgamomis“. Nors jie tiesiogiai neminėjo trėmimo ar ištremtųjų, bet keikė partizanus, „reakcinę dvasininkiją ir tam tikrą buožių dalį“, pasisakymų spausdinimo aplinkybės leido visiems suprasti, kad prakeikimai taikomi ir tremtiniams.
Kaip naciai žydus vadino kraujasiurbiais, kenkėjais, utėlėmis, taip ir lietuvių rašytojai, siekdami demonizuoti savo aukas, kurių daugelis buvo kolektyvizacijai besipriešinantys ūkininkai, griebėsi biologinių tropų. Juozas Baltušis rašė, kad Lietuva „negali toliau kęsti niekšingųjų šliužų.“ Julius Būtėnas tvirtino, kad Lietuvos liaudis „reikalauja apsivalyti nuo visų šlykščiųjų parazitų.“ Biologiniais palyginimais pasikliovė ir Vladas Mozūriūnas savo eilėraštyje rašydamas, kad „Jus laimina tokie, kaip jūs bedvasiai, sutanomis apvilkti kirminai.“ Antanas Venclova rašė, kad „turi būti išrautas nuodingas geluonis, gresiąs iš pasalų įsisiurbti į mūsų liaudies kūną.“
Verta pridurti, kad 1956 m. lapkričio 5 d. A. Sniečkaus pasirašytas griežtai slaptas LKP CK biuro nutarimas kreipėsi į SSKP CK Prezidiumą, prašydamas neleisti kai kurių kategorijų tremtiniams sugrįžti į Lietuvą nei apsigyventi kaimyninėse respublikose. Pažymėjus, kad didžiausias skaičius „nepageidautinų elementų“ grįžo į Kauną ir išreiškus nuogąstavimus, kad sugrįžę tremtiniai užkrės kauniečius nacionalizmu, ragino priskirti Kauną prie specialaus režimo miestų, kuriuose būtų uždrausta priregistruoti tremtinius ir kalinius. Taigi, ir tada LKP ir partiečiai „dirbo už Lietuvą“.
Gegužės 22 d. įsimintina ir dėl kitos priežasties – lygiai prieš 35 metų Antano Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga (LLL) surengė pirmąjį viešą trėmimų minėjimą. Jau 1988 m. balandžio viduryje LLL ragino žmones Vilniaus ir Kauno bažnyčiose paminėti 1948 m. trėmimus bei surengti mitingą Gedimino aikštėje. Daugelis gyventojų žinojo, kad būta masinių trėmimų, bet ne daug daugiau, nes dėl puikiai suprantamų priežasčių partija nebuvo suinteresuota viešai aptarti smurto prieš nekaltus civilius. Valdžia nesuteikė leidimo planuotam LLL mitingui, bet kompartija gegužės 21 d. suorganizavo savo mitingą, kuriame buvo pabrėžta, kaip nuo Stalino teroro nukentėjo partijos nariai, pvz. Zigmas Aleksa-Angarietis. Neišvengiamai buvo minimi ir trėmimai, kas nebūtų įvykę be LLL iššūkio, tad gerokai padidėjo žmonių žinios apie pokario represijas. Gegužės 22 d susirinko nemažai žmonių Gedimino aikštėje, bet juos greitai išvaikė milicininkai.
Gegužės 22 d. trėmimų minėjimas buvo sudėtinė dalis LLL pastangų atkurti lietuvių tautinį kalendorių, į viešąįį gyvenimą sugrąžinti svarbius istorinius įvykius, kuriuos brandi tauta turėtų pažymėti ir deramai atšvęsti. Sovietmečiu svarbios datos, tokios kaip Vasario 16-oji, buvo ištrintos iš visuomenės atminties, nes jų šventimas primintų buvusią valstybę, kurios nepriklausomybę palaidojo Maskva. Kitos datos nebuvo minimos, nes jos žymėjo okupanto tautai sukeltas kančias, gėdingus nepateisinamus veiksmus kaip trėmimus pokario metais. LLL siekė įdiegti praeities supratimą, kuris atskleistų oficialaus partijos pasakojimo klastotes ir sudarytų prielaidas melais grindžiamam naratyvui pakeisti.
Pirmas žingsnis buvo žengtas 1987 m. rugpjūčio 23 d., kai LLL surengė demonstraciją prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, skirtą Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymo 48-osioms metinėms paminėti. Reaguodama į LLL viešai skelbiamus planus viešai minėti vasario 16-ąją, valdžia masiškai mobilizavo miliciją ir kitus represinius organus, LKP sukūrė specialų, antrojo CK sekretorius vadovaujamą štabą kontropropagandai vesti, buvo parašyta šimtai straipsnių, įvairiuose miestuose buvo surengti mitingai, smerkiantys JAV prezidentą Ronaldą Reaganą už kišimąsi į Lietuvos reikalus. Visos šios pastangos tik priminė gyventojams Vasario 16-osios reikšmę.
LLL dar surengė akcijas, skirtas paminėti valstybinę 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei rugsėjo 28 d. paminėti antrojo slapto protokolo pasirašymo metines, kai Lietuva buvo pervesta į SSRS „itakos sferą“. Po itin žiaurus mitingo numalšinimo, vadinamojo „bananų baliaus“, LKP CK pirmasis sekretorius stagnatorius Ringaudas Songaila buvo priverstas atsistatydinti – deramas istorijos pamokų vaisius.