Polinkis kritikuoti ir pabrėžti nesėkmes yra tiek paplitęs, kad dažnai nepastebima, kiek toli pažengta per tuos 26 metus, kad esame tarp 50 ūkiškai pažangiausių šalių ir kad demokratija ir pagarba laisvei tokia tvirta, kad neįsivaizduojama, kad būtų galima nuo jų nusigręžti.
Laurai už šiuos laimėjimus nepriskirtini vien prezidentams, bet jų vaidmuo buvo reikšmingas.
Nė vienas iš trijų prezidentų nebuvo profesionalus politikas, jų kelias į politiką gana netikėtas. 1988 m. trispalvę pavadinęs skuduru, o kovo 12 d. dienraščio „The New York Times“ korespondentui pareiškęs, kad balsavo už nepriklausomybę vien dėl to, kad nebūtų laikomas išdaviku, Brazauskas įveikė savo praeitį, sąžiningai ėjo pirmosios Vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojo pareigas, skirtingai nuo premjerės Kazimiros Prunskienės, ramiai priėmė atleidimą iš pareigų, nekaltino kitų, neįžiūrėjo sąmokslų.
Jei jo kadencijos pradžioje dar buvo kalbų, kad Lietuva galėtų būti tiltas tarp Vakarų ir Rytų (taigi tarpininkas, o ne sudėtinė Vakarų pasaulio dalis), nepraėjus nė metams, Lietuva tvirtai žengė į Europą, tapo viena pirmųjų šalių įstojusių į NATO programą „Partnerystė taikos labui“.
Brazauskas buvo pirmasis prezidentas, tad negalėjo pasikliauti savo pirmtakų patirtimi, pats turėjo rasti sau kelią. Į pareigas žiūrėjo gan formaliai, nesikišo į Seimo ir Vyriausybės darbą, nors kartais įsiterpdavo ir priversdavo keisti įstatymus, dažnai į gerąją pusę. Antai, jis sutramdė LDDP ateistų davatkėlių pastangas 1995 m. sustabdyti turto grąžinimą Katalikų Bažnyčiai, privertė susikompromitavusį premjerą Adolfą Šleževičių atsistatydinti iš pareigų.
Bet reprezentacinės prezidento pareigos nebuvo jam prie širdies, o 1996 m. Seimą ir Vyriausybę perėmę konservatoriai jį kuo galima daugiau ignoravo. Visa tai prisidėjo prie nutarimo nesiekti antros kadencijos, nors jis veikiausiai būtų laimėjęs rinkimus.
Jis suprato, kad nemažai žmonių abejojo jo patriotizmu, tad pranešdamas apie savo ketinimą nekandidatuoti, jis nurodė, kad viena iš priežasčių – tai įsitikinimas, kad jo praeitis kenkia Lietuvos įvaizdžiui. Savo savarankišku atsistatydinimu jis kaip tik sustiprino demokratinį Lietuvos įvaizdį.
Valdas Adamkus buvo nelauktasis prezidentas. Ne tik dėl to, kad jis sugrįžo iš JAV, bet ir dėl to, kad teismas leido jam kandidatuoti, nors buvo akivaizdu, kad jis Lietuvoje nuolat negyveno. Tokių „malonių“ neturėtų būti teisinėje valstybėje, bet išradinga teismo interpretacija buvo Lietuvai naudinga, nes tuo metu reikėjo tokio valstybės vadovo.
Adamkaus prezidentavimo stilius smarkiais skyrėsi nuo Brazausko. Jis siekė stiprinti pilietinę visuomenę, pašalinti sovietines atgyvenas, tuo pačiu metu atsiribodamas nuo kovingesnių konservatorių nuostatų, palaikydamas korektiškus ryšius su opozicija.
Jis nesitenkino reprezentacinėmis pareigomis, siekė praplėsti prezidento galias bei aktyviai dalyvauti, formuojant vidaus politiką, mėgino priversti valdančiąją konservatorių daugumą tenkinti jo pageidavimus bei mobilizuoti rinkėjus, kad jie palaikytų jo siekius.
Per 2000 m. Seimo rinkimus jis sutelkė „Naujosios politikos“ partijas, siekdamas užsitikrinti tvirtą užnugarį Seime.
Ne viskas sekėsi. Rusijos ūkio krizė suklupdė Lietuvos ūkį, „Mažeikių naftos“ pardavimas JAV bendrovei juokinga maža kaina pakirto jo populiarumą. Vis dėlto jo pirmoji kadencija buvo pati sėkmingiausia, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Bet tai mažumos nuomonė. 2003 m. jis pralaimėjo rinkimus, pirmasis ir kol kas vienintelis prezidentas, sulaukęs tokio likimo.
Antroji kadencija buvo silpnesnė, jo komanda mažiau veiksminga, jis pradėjo labiau komentuoti įvykius, o ne juos veikti ir lemti. Jo prezidentavimo metais buvo patiestas kelias į NATO ir ES.
Dalia Grybauskaitė buvo savotiška Brazausko įpėdinė. Ji irgi buvo kompartijos veikėja, nors gerokai žemesnio rango negu Brazauskas, panašiai skeptiškai vertino siekį atkovoti nepriklausomybę. Ji buvo aukšto, bet ne aukščiausio rango valstybės tarnautoja, iki kol Brazauskas pakėlė ją į aukštumas, paskirdamas finansų ministre, vėliau iškeldamas jos kandidatūrą į ES komisarus.
2009 m. kandidatuodama kaip politiškai nepriklausoma, kompetentinga administratorė, ji užkerėjo Lietuvos žmones. Jos pergalė buvo triuškinanti, pirmame ture ji surinko 68 proc. balsų, už jos artimiausią varžovą Algirdą Butkevičių balsavo tik 12 proc. rinkėjų.
Vargu ar ateityje bet kas pasieks tokią pergalę.
Pirmuosius kelerius metus Grybauskaitė mėgino keisti Adamkaus užsienio politikos gaires, glaudžiau bendradarbiauti su europiečiais, ypač skandinavais ir vokiečiais, perkrauti santykius su Rusija ir Baltarusija, nusigręžė nuo Saakašvilio Gruzijos.
Ji laikėsi atokiau nuo vidaus politikos, ypač siautėjant ūkio krizei. Jos autoritetas buvo didžiulis.
Praėjo daugiau negu treji metai, iki kol Seimas drįso atmesti jos veto, visą laiką ji buvo populiariausia Lietuvos politikė.
Bet per tuos trejus medaus mėnesio metus išryškėjo jos trūkumai. Ji laikė Seimą ir Vyriausybę oponentais, o ne partneriais, kuriant geresnį gyvenimą, minimaliai bendravo su žmonėmis ir politikais, retai rengdavo spaudos konferencijas, neišryškino savo siekių ir Lietuvos vizijos.
Ji buvo niūri, o jos niūrumas persimetė į visuomenę, iš Daukanto aikštės netryško viltis ir optimizmas, veikiau apgulties mentalitetas. O masinės migracijos metais reikėjo kelti žmonių dvasią, diegti pasitikėjimą savimi ir savo šalimi.
Pastangos kurti savitą užsienio politiką žlugo, ilgainiui ji perėmė pagrindines Adamkaus nuostatas, priartėjo prie JAV ir tapo negailestinga Rusijos kritike. Bet nevalia nuvertinti Grybauskaitės nuopelnų. Ji nuosekliai kovojo su korupcija, nesuartėjo su jokiomis politinėmis jėgomis, buvo nepriekaištingai neutrali.
Jos griežtumas sulaukė pasaulio žiniasklaidos dėmesį, ji buvo apdovanota prestižine Karolio Didžiojo vardo premija, tad laimėjo tarptautinį pripažinimą. Jos antroji kadencija, kaip ir Adamkaus, buvo mažiau sėkminga. Jei Adamkus tapo pasyvesniu, ji pasidarė dar griežtesnė, bet tas griežtumas buvo bergždžias.
Ne daug ko galima pasakyti apie R. Paksą, tą 0,2 prezidentą. Jis nieko nepasiekė, negalėjo pasiekti, nes apkaltos procesai prasidėjo praėjus vos 8 mėnesiams po prisaikdinimo. Deja, skubus jo pašalinimas turėjo linčiavimo aspektų.
Ateina Gitano Nausėdos eilė. Kaip ir jo pirmtakai, jis nepriklausomas politikos neofitas, nors viešumoje reiškiasi jau beveik 30 metų.
Nemažas privalumas tai, kad jis ir jo komanda gali pasimokyti iš buvusiųjų prezidentų laimėjimų ir suklupimų, bet lieka atviras klausimas, ar jie gebės šias įžvalgas pritaikyti nūdienos politikai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.