To paties reikalauja buvęs JAV užsienio reikalų ministras, M. Pompeo, prieš savaitę pareiškęs, kad joks amerikietis neturėtų dalyvauti „Genocido olimpinėse žaidynėse.“ Kaip žinia, sausio mėnesį Pompeo teigė, kad Kinija vykdo uigūrų genocidą, ir paragino visas tarptautines institucijas, įskaitant teismus, imtis tirti Kinijos elgesį su uigūrais.
Senatorius ir buvęs Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus 2012 m. M. Romney mano, kad nereikėtų atšaukti žaidynių, bet ragina paskelbti ūkinį ir diplomatinį boikotą. Dalyvautų sportininkai, bet ne politikai ir eiliniai piliečiai.
Į Pekiną neturėtų vykti tradicinė diplomatų ir Baltųjų rūmų pareigūnų delegacija, o prezidentas turėtų pakviesti Kinijos disidentus, religinius lyderius ir etnines mažumas atstovauti JAV.
Piliečiai turėtų pasilikti namie, kad Kinijos kompartija negalėtų uždirbti stambios pinigų sumos iš bilietų, viešbučių ir maitinimo įstaigų. Reikėtų raginti JAV draugus prisidėti prie šios akcijos, parengti ir per žaidynes transliuoti specialias laidas, kurios atskleistų Kinijos komunistų žiaurumą ir nusikaltimus.
Baltieji rūmai nerodo didesnio entuziazmo boikotui. Spaudos atstovė pažymėjo, kad JAV nesvarstė ir nesvarsto bendro boikoto su savo draugais ir sąjungininkais. Bet dar yra dešimt mėnesių iki žaidynių, nuostatos gali pasikeisti.
Kaip turėtų Lietuva reaguoti, jei būtų paskelbtas boikotas, visapusiškas ar tik diplomatinis ir pilietinis? Lietuvos pasiekimai žiemos sportuose yra kuklūs, bet 2018 m. Pjongčange dalyvavo devyni sportininkai – keturi biatlonininkai, po du slidininkus ir kalnų slidininkus.
Nė vienas nelaimėjo medalio, vargu, ar kas nors laimės medalį kitais metais, tad sporto pasaulis nepasigestų Lietuvos nedalyvavimo. Bet boikotas labiausiai susietas su politika, ne su sportu, tad oficialiai Lietuvos pozicijai būtų skiriama daugiau dėmesio negu jos sportininkų meistriškumui.
Ilgus metus Lietuva pavyzdingai nutylėjo Kinijos vykdomus demokratijos ir žmogaus teisių pažeidimus, kantriai laukė, kad nubyrėtų bent keli trupinėliai iš Kinijos gausos rago. Bet nesulaukė. Pernai pagal tiesioginių užsienio investicijų dydį Kinija buvo 40 vietoje, ir 17 pagal prekybą. Lietuvos ūkis smarkiai nenukentėtų, jei Lietuva patektų Pekino nemalonėn.
Pastaruoju metu Lietuvos politika kinta. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis yra pareiškęs, kad „negalime toleruoti žmogaus teisių pažeidimų nei Maskvoje, nei Minske, nei Honkonge.“
Skiltyje dėl vertybinės užsienio politikos rašoma, kad „ginsime kovojančius už laisvę visame pasaulyje – nuo Baltarusijos iki Taivano.“ Lietuva sumažino savo dalyvavimo lygį Kinijos vadovaujamame 17+1 formate su Vidurio Europos šalimis.
Taikomos ir ūkinės priemonės. Lietuva neseniai užblokavo Kinijos bagažo skenavimo įrangą Lietuvos oro uostuose dėl galimos grėsmės nacionaliniam saugumui. Praeitą savaitę Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas pareiškė, kad Lietuvai ruošiantis diegti naujos kartos 5G mobilųjį ryšį, reikėtų neleisti nepatikimiems gamintojams ir tiekėjams dalyvauti elektroninių ryšių rinkoje.
Seimo narys L. Kasčiūnas mano, kad nepatikimi tiekėjai turėtų būti eliminuojami ne tik diegiant 5G ryšį, bet iš visos elektroninių ryšių rinkos infrastruktūros. Kinija yra tas nepatikimas, nacionaliniam saugumui grėsmes sukeliantis tiekėjas. Ko gero, Kiniją net labiau supykdė Lietuvos nutarimas šiemet atidaryti verslo atstovybę Taivane. Kinija pareiškė griežtą protestą ir įspėjo, kad toks žingsnis pakenks abipusiam politiniam pasitikėjimui.
Pokyčiai yra dramatiški, nors nežinia, ar juos lemia kokia nors vidinė logika, ar Lietuva mėgdžioja JAV, kuri smarkiai kritikuoja Pekiną, taiko ūkio sankcijas, draudžia importuoti ir vartoti kai kuriuos Kinijos aukštos technologijos produktus. Daugelis pasaulio šalių santūriau vertina Kinijos bendrovės „Huawei“ produktų keliamą pavojų, bet ir stengiasi rasti kitų tiekėjų.
Nebus griežto žaidynių boikoto. Daugelis dabar mano, kad nutarimas boikotuoti vasaros Olimpines žaidynes Maskvoje 1980 m. buvo klaida. Žaidynėse dalyvavo sportininkai iš kai kurių žaidynes boikotuojančių ES šalių, bet po olimpine, o ne savo nacionaline vėliava. Kinija, skirtingai nuo SSSR, yra pilnai integruota į pasaulio ekonomiką, jos kontrpriemonės galėtų sukelti rimtų problemų. Tad tikėtina, kad ir Vašingtonas nenori perdėm aštrinti santykius ir nedarys spaudimo kitoms šalims sekti jos pavyzdžiu.
Labiau intriguojantis yra Romnio siūlomas diplomatinis ir ūkinis boikotas. Kinijai siekiant pasididžiuoti prieš pasaulį, atvirai būtų reiškiamas nepasitenkinimas Kinijos valdžios veiksmais ir transliuojamos specialios laidos, kurių dėmesio centre ne Kinijos galia ir pasiekimai, bet jos represijos ir vykdomos skriaudos.
Skirtingai nuo Vakarų taikomų sankcijų, kuriomis į savo šalis draudžiama atkeliauti kitos šalies, pvz., Rusijos ar Baltarusijos pareigūnams, savi piliečiai skatinami nekeliauti į žmogaus teises mindančias šalis. Tokiu atveju ne tik nukentėtų Kinijos iždas, bet būtų viešai demonstruojamas pasaulio piliečių, o ne tik valdžių nepritarimas tarptautinių normų pažeidinėjimui.
Diplomatinis boikotas galėtų būti veiksmingas, bet turiu abejonių dėl ūkio boikoto sėkmės. Daugelis sporto sirgalių tokie aistringi, kad neįsivaizduojamos aplinkybės, kurios paskatintų juos nestebėti rungtynių.
Lietuva turėtų dalyvauti tokios rūšies boikotuose, net jei jiems pritartų tik nedaug šalių. Tai parodytų, kad vadinamoji vertybių politika nėra tik vėzdas Rusijai ir Baltarusijai mušti. Bet tuo pačiu reikia atsispirti labai stipriam polinkiui pasaulį dvejinti, per manicheizmo prizmę vienur matyti nepataisoma blogį (Rusija), kitur nepriekaištingą gėrį (JAV), įsivaizduojant, kad S. Cichanouskaja yra naujoji Orleano Mergelė, likimo lemta išgelbėti Baltarusiją. Vertybės – taip, bet be saviapgaulės.