Lietuva nuo pat pirmųjų dienų tapo griežčiausia Baltarusijos valdžios kritike ir demokratijos šalininkų gynėja. Ypatingą vaidmenį suvaidino prezidentas Nausėda, vienas pirmųjų valstybininkų tvirtinęs, jog negalima vadinti A. Lukašenkos legitimiu prezidentu, nes Baltarusijoje nebuvo laisvų demokratinių rinkimų.
Lietuva neslepia savo nuostatų, įvairiais būdais siekia padėti baltarusiams, numato skirti stambias pinigų sumas nuo represijų nukentėjusiesiems, studentams, mokslininkams, kultūrininkams, kurie dėl savo pažiūrų ir persekiojimo neteko darbo.
Kai kurie Lietuvos politikai, pavyzdžiui, A. Kubilius, vadina Cichanouskają išrinktąja prezidente (ji ir pati sau prisiskiria šį postą), nors, kaip seniai pastebėjo Latvijos užsienio reikalų ministras E. Rinkevičius, niekas nežino realių rugpjūčio 9 d. rinkimų rezultatų, tad „nėra galimybės pripažinti antrąjį kandidatą rinkimų nugalėtoju. Nė vienoje demokratinėje šalyje nė viena rinkimų komisija ar teismas jų nepatvirtintų“.
Kitos ES šalys Cichanouskajos atžvilgiu laikosi santūriau. Nors Vokietijos kanclerė A. Merkel susitiko su Cichanouskaja, jos neturėjo bendros spaudos konferencijos, net kartu nenusifotografavo.
Energingi ir neslepiami Lietuvos veiksmai balansuoja ant kišimosi į kitos valstybės vidaus reikalus ribos, bet, ko gero, jos neperžengia. Peržengimas pažeistų daugelį svarbių tarptautinių susitarimų, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Chartiją ir Helsinkio baigiamąjį aktą, kurie pabrėžia, kad nesikišimo principas leidžia valstybei laisvai nustatyti savo politinę struktūrą, priimti reikalingus įstatymus, laisvai nustatyti, kas yra jos piliečiai, kokios jų teisės.
Yra dar svarbesnė priežastis. Nenorima suteikti Rusijai dingsties atvirai kištis ir nustatyti Baltarusijos politikos, nors neabejoju, jog ji tai darytų, jei kiltų reali Lukašenkos nuvertimo grėsme ar net minimali galimybė, jog po pokyčių Baltarusija stengtųsi nusigręžti nuo Maskvos.
Savo politika Lietuva yra laimėjusi daugelio baltarusių simpatijas ir draugiškumą. Bet ji turi savo kainą. Lukašenka atkeršys anksčiau ar vėliau, nukreips bent dalį krovinių srauto nuo Klaipėdos uosto, privers Lietuvą (ir Lenkiją) mažinti savo diplomatų skaičių Baltarusijoje, imsis kitų priemonių Lietuvai kenkti.
Lietuvos politika pateko į aklavietę. Norint dar labiau palaikyti opoziciją, reiktų kištis į Baltarusijos vidaus reikalus ir pažeisti tarptautinę teisę. Jei bus tęsiama dabartinė politika, toliau galios dabartinė padėtis. Lukašenka neketina trauktis, o kol politinis elitas ir saugumo struktūros lieka ištikimi režimui, baltarusiai demonstrantai jo nenuvers. Lenkijos Solidarumą palaikė beveik visa lenkų tauta, profsąjungai priklausė 10 milijonų piliečių, ji, skirtingai negu baltarusių opozicija, sėkmingai organizavo masinius streikus. Bet komunistai išliko valdžioje iki 1989 m.
Nei Europos Sąjunga, nei JAV neturi rimtesnių svertų daryti diktatoriui įtaką – Lukašenka net nepakelia ragelio, kai skambina šalių vadovai. Rusija yra vienintelė šalis, kuri gali rimtai paveikti įvykius Baltarusijoje, ji yra vienintelė jėga, kuri galėtų priversti Lukašenką atsisakyti savo posto. Rusijai svarbu, kad Baltarusija liktų ištikima sąjungininkė, svarbu išlaikyti draugiškus rusų ir baltarusių santykius, bet ji abejinga asmeniškam Lukašenkos likimui. Putinas, kuris neslepia savo antipatijos Lukašenkai, ramių ramiausiai iškeistų Lukašenką į kitą baltarusių liaudžiai neatgrasų, bet Maskvai ištikimą politiką, nors svarbu, kad toks žingsnis neatrodytų nuolaida demonstrantams ar Vakarų spaudimo rezultatas.
Lietuva užima kraštutinę poziciją Rusijos atžvilgiu. Rusija esą priešiška, agresyvi, tarptautinę teisę pažeidinėjanti nedemokratiška šalis, kuri nepakeis savo politikos net Putinui pasitraukus ar mirus. Bergždžia mėginti „perkrauti“ santykius, ištiesti ranką ar mėginti užvesti dialogą. Reikia Rusiją izoliuoti ir jai taikyti kuo daugiau sankcijų.
Ne visos ES šalys turi tokį primityvų manicheistinį Rusijos supratimą. Vokietija palaiko ryšius su Maskva, kadaise kanclerė Merkel beveik kas savaitę kalbėdavosi su Putinu. Ir ne dėl to, kad ji pataikūnė, kuri skiria išskirtinę reikšmę dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesimui. Juk Vokietija suvaidino esminį vaidmenį, taikant sankcijų paketą Rusijai po Krymo prijungimo, o visos sankcijos liautųsi galiojusios tą pačią dieną, kai Berlynas nutartų jų atsisakyti.
Po susitikimo su prezidentu Nausėda, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas teigė, kad Prancūzija palaikys skaidrų dialogą su Rusija – norint taikos Europoje, reikia bendradarbiauti ir su kaimynine Rusija. Šiai minčiai netiesiogiai priešinosi užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, užsimindamas, kad „mūsų pozicija galbūt nepakankamai principinga“, lyg ji turėtų būti griežtesnė. Kiekvienu atveju Prancūzija ir Vokietija, o ne Lietuva lems bendrą ES politika Baltarusijos ir Rusijos atžvilgiu.
Kai kurie įtakingi JAV užsienio politikos ekspertai, kaip Thomas Graham, mano, kad JAV ir Europos Sąjunga turėtų kantriai, tyliai ir diplomatiškai bendradarbiauti su Maskva, siekiant išspręsti Baltarusijos krizę. Reikėtų švelninti sankcijas mainais už susitarimą nutraukti žmogaus teisių pažeidimus ir skatinti politinę atskaitomybę. Teoriškai toks bendravimas turėtų sudaryti sąlygas Baltarusijos demokratėjimui, nesukeliant Rusijos baimės dėl Vakarų kėslų užvaldyti Baltarusiją.
Lietuva galėtų prisidėti prie šio proceso. Lukašenka yra pareiškęs, kad ketina keisti Baltarusijos konstituciją, o pataisoms pritaria Putinas. Opozicija itin skeptiškai vertina kalbas apie konstitucijos reformas, Cichanouskaja jas laiko dirbtiniu bandymu laimėti laiko. Praeitą savaitę panašiai prabilo Koordinacinės tarybos prezidiumo narė M. Kalesnikava. Baltarusių tauta neaptarinės konstitucijos pataisų su režimu, ją esą keis pagal baltarusių, o ne pagal autoritarizmo taisykles. Tai trumparegiška nuostata.
Nežinia, kokios pataisos bus siūlomos, kokios bus jų priėmimo procedūros. Bet jei jos padėtų sukurti sąlygas Lukašenkos pašalinimui, Koordinacinė taryba turėtų jose dalyvauti, net jei jos netenkina visų lūkesčių.
Lietuva turėtų skatinti opoziciją įsijungti į diskusijas, o ne jas boikotuoti. Vargu, ar bus kitų progų. Sąlygos nebus idealios, bet jos nebuvo idealios ir per apskrito stalo derybas 1989 m. Lenkijoje. Bet nepaisant visų komunistų valdžios sau priskirtų lengvatų ir privilegijų, derybos sudarė sąlygas demokratijos pergalei.
Lietuvai turi stengtis mažinti įtampas Baltarusijoje, nesvajoti apie radikalius pokyčius. Jei kiltų realus pavojus, kad opozicija nuvers Lukašenką, Maskva nesėdėtų rankų sudėjusi. Rusų gynybos ministro pavaduotojas Andrejus Kartapolovas neseniai pasakė, kad Rusijos kariuomenė gins Baltarusijos interesus ir užtikrins jos ir sąjunginės valstybės saugumą bet kokiomis aplinkybėmis. Čia ne tušti žodžiai. Lietuvos saugumas taptų trapesniu, jei jos pasienyje būtų ne vien atominė jėgainė, bet ir Rusijos karinės bazės.